Aliatyvas: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

22:23, 18 liepos 2014 versija

Aliatyvas (lot. allativus, iš allāt- 'atnešti') arba pašalio einamasis vietininkas – viena iš vietininko linksnio atmainų. Sutinkamas finougrų kalbose, baltų kalbose. Aliatyvas rodo veiksmo kryptį prie daikto ar asmens.

Lietuvių kalboje aliatyvo formos atsirado postpozicijai -pi priaugus prie kilmininko: miško + pi → miškop(i), miškun + pi → miškūmp(i). Nuo iliatyvo skiriasi tuo, kad veiksmas nukreiptas šalia, bet ne į objektą, plg., „ateik manęspi“ ir „panirk savin“.

Aliatyvas laikomas baltų prokalbės naujove, kadangi prokalbėje jo nebūta. Aliatyvas buvo vartojamas XVI–XVII a. lietuvių kalbos raštuose. Jo liekanų daugiausia liko Lazūnų tarmėje, mažiau – kitose Gudijos lietuvių tarmėse. Dabar aliatyvas kalbininkų paskelbtas archaizmu, tačiau yra išlikę jo sustabarėjusių formų, dabar formaliai laikomų prieveiksmiais, pvz., myriop, velniop, vakarop, rudeniop, namo(p)^[1].

Latvių kalboje aliatyvas taip pat buvęs, ten jo postpozicija -up. Išlikę formos mājup („namop“), kalnup („kalnop“), lejup („apačion“).

Aliatyvo požymių turi lotynų, Mikėnų graikų kalbos formose, nurodančiose kryptis link vietovių.

Suomių kalboje aliatyvas sudaromas su galūne -lle, pvz., pöytä („stalas“), pöydälle („stalopi, ant stalo“).

Šaltiniai

↑ Aliatyvas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001

[1] Aliatyvas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001

[1]

@@ Eilutė 1: / Eilutė 1: @@
 '''Aliatyvas''' ({{la|allativus}}, iš ''allāt-'' 'atnešti') arba '''''pašalio einamasis vietininkas''''' – viena iš [[vietininkas|vietininko]] linksnio atmainų. Sutinkamas [[finougrų kalbos]]e, [[baltų kalbos]]e. Aliatyvas rodo veiksmo kryptį prie daikto ar asmens.
-[[Lietuvių kalba|Lietuvių kalboje]] aliatyvo formos atsirado postpozicijai ''-pi'' priaugus prie [[kilmininkas|kilmininko]]: ''miško + pi'' → ''miškop(i)'', ''miškun'' + ''pi'' → ''miškūmp(i)''. Nuo [[ilatyvas|ilatyvo]] skiriasi tuo, kad veiksmas nukreiptas šalia, bet ne į objektą, plg., „ateik manęspi“ ir „panirk savin“.
+[[Lietuvių kalba|Lietuvių kalboje]] aliatyvo formos atsirado postpozicijai ''-pi'' priaugus prie [[kilmininkas|kilmininko]]: ''miško + pi'' → ''miškop(i)'', ''miškun'' + ''pi'' → ''miškūmp(i)''. Nuo [[iliatyvas|iliatyvo]] skiriasi tuo, kad veiksmas nukreiptas šalia, bet ne į objektą, plg., „ateik manęspi“ ir „panirk savin“.
 Aliatyvas laikomas baltų prokalbės naujove, kadangi prokalbėje jo nebūta. Aliatyvas buvo vartojamas [[XVI a.|XVI]]–[[XVII a.]] lietuvių kalbos raštuose. Jo liekanų daugiausia liko [[Lazūnai|Lazūnų]] tarmėje, mažiau – kitose Gudijos lietuvių tarmėse. Dabar aliatyvas kalbininkų paskelbtas [[archaizmas|archaizmu]], tačiau yra išlikę jo sustabarėjusių formų, dabar formaliai laikomų [[prieveiksmis|prieveiksmiais]], pvz., myriop, velniop, vakarop, rudeniop, namo(p)<ref>{{VLE|1}}</ref>.