Aliatyvas

Aliatyvas (lot. allativus, iš allāt- 'atnešti') arba pašalio einamasis vietininkas – viena iš vietininko linksnio atmainų. Sutinkamas finougrų kalbose, baltų kalbose. Aliatyvas rodo veiksmo kryptį prie daikto ar asmens.

Lietuvių kalboje aliatyvo formos atsirado postpozicijai -pi priaugus prie kilmininko: miško + pi → miškop(i), miškun + pi → miškūmp(i). Nuo ilatyvo skiriasi tuo, kad veiksmas nukreiptas šalia, bet ne į objektą, plg., „ateik manęspi“ ir „panirk savin“.

Aliatyvas laikomas baltų prokalbės naujove, kadangi prokalbėje jo nebūta. Aliatyvas buvo vartojamas XVI–XVII a. lietuvių kalbos raštuose. Jo liekanų daugiausia liko Lazūnų tarmėje, mažiau – kitose Gudijos lietuvių tarmėse. Dabar aliatyvas kalbininkų paskelbtas archaizmu, tačiau yra išlikę jo sustabarėjusių formų, dabar formaliai laikomų prieveiksmiais, pvz., myriop, velniop, vakarop, rudeniop, namo(p).

Latvių kalboje aliatyvas taip pat buvęs, ten jo postpozicija -up. Išlikę formos mājup („namop“), kalnup („kalnop“), lejup („apačion“).

Aliatyvo požymių turi lotynų, Mikėnų graikų kalbos formose, nurodančiose kryptis link vietovių.

Suomių kalboje aliatyvas sudaromas su galūne -lle, pvz., pöytä („stalas“), pöydälle („stalopi, ant stalo“).