Bernotiškių koplyčia: Skirtumas tarp puslapio versijų

Koordinatės: 55°18′06″š. pl. 24°48′12″r. ilg. / 55.301551°š. pl. 24.803308°r. ilg. / 55.301551; 24.803308
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Vilensija (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Vilensija (aptarimas | indėlis)
Eilutė 46: Eilutė 46:
== Literatūra ==
== Literatūra ==


* Ramunė Lebedytė. ''Šalkavos koplyčios istorija''. - Iliustr. - Bibliogr.: 24 pavad. // Eskizai. - Nr. 6/7 (1994), p. 88-93.
* Ramunė Lebedytė. ''Šalkavos koplyčios istorija''. - Iliustr. - Bibliogr.: 24 pavad. // [[Eskizai]]. - Nr. 6/7 (1994), p. 88-93.


== Nuorodos ==
== Nuorodos ==

14:11, 1 liepos 2014 versija

55°18′06″š. pl. 24°48′12″r. ilg. / 55.301551°š. pl. 24.803308°r. ilg. / 55.301551; 24.803308

Bernotiškių koplyčia
Savivaldybė Ukmergės rajonas
Gyvenvietė Bernotiškiai (Vidiškiai)
Statybinė medžiaga tinkuotas mūras
Pastatyta XIX a. pab.
Stilius istorizmas
Galinė dalis

Bernotiškių koplyčia, arba, Šalkavos koplyčiakoplyčia Ukmergės rajone, Vidiškių seniūnijoje, šalia Bernotiškių kaimo. Pasiekiama nuo kelių  A2  VilniusPanevėžys  ir  174  UkmergėRaguvaNevėžis  viaduko pasukus į vakarus žvyrkeliu, apie 0,6 km. Nuo magistralės ją skiria atviras dirbamas laukas. Priešingoje pusėje įsikūrusi sodyba. Koplyčia stelbiama tankių krūmų ir medžių.

Koplyčia yra vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas, įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą (unik. kodas 32401),[1] turintis architektūrinę ir sakralinę vertę. Pastatyta XIX a. pabaigoje.

1994 m. buvo atlikti statinio konservavimo darbai.[2]

2012 m. Ukmergės rajono apylinkės teismo nutartimi koplyčia pripažinta bešeimininkiu nekilnojamojo turto objektu ir perduota Ukmergės rajono savivaldybės nuosavybėn.[3]

2014 m. birželio mėn. duomenimis, visas pastato vidaus tūris užgriozdintas senais rastų ir lentų pastoliais. Stelbiama tankių krūmų ir medžių koplyčia nenaudojama. Iškilų statinį juosia masyvi apgriuvusi šventoriaus tvora (paveldo komplekso dalis – unik. kodas 32042).[4]

Istorija

Iki Antrojo pasaulinio karo dabartinių Bernotiškių vietoje buvo dvaras, vadintas Šalkavos dvaru. Jis priklausęs Kačinskams, kurie 1941 m. buvo ištremti į Sibirą. Be šeimininkų likęs dvaras buvo perduotas tuometiniam kolūkiui. Sovietmečiu dvaras buvo visiškai sugriautas, išliko tik koplyčia.

Manoma, kad koplyčią statė Kurėnų II dvaro savininkas Karolis Kozakovskis, kur jis ir palaidotas. Priklausė Ukmergės Šv. Petro ir Povilo parapijai.[5] Tarpukaryje pamaldose gausiai dalyvaudavo žmonės iš aplinkinių kaimų.

Koplyčios klebonu 19421945 m. buvo monsinjoras Eduardas Simaška (1909-2010), vėliau tapęs laisvės kovų dalyviu, Vyčio apygardos partizanų rėmėju, nuodėmklausiu, neoficialiu partizanų kapelionu, tiekusiu laisvės gynėjams maistą ir vaistus. Vokiečių metais jis dirbo kapelionu Ukmergės gimnazijoje ir aptarnavo Šalkavos koplyčią, ten ir praleisdamas frontą. Karo metu daug žmonių iš miesto buvo pasitraukę į kaimą, sekmadieniais bažnyčia būdavo pilna parapijiečių. Netrukus apylinkėse pradėjo veikti antisovietinis pogrindis. Jaunimas pradėjo organizuotis į partizanus. Jie patarimo ateidavo pas kunigą. Taip užsimezgė ryšiai su partizanais. Nuošali Šalkavos koplyčia tapo partizanų ir jų rėmėjų prieglobsčiu. Naktimis partizanų būriai ateidavo atlikti išpažinties ir priimti šv. Komunijos, dažnai nakvodavo Jono Misiūno-Žaliojo Velnio ir Alfonso Morkūno-Plieno būrių ryšininkai.[6]

Architektūra

Pastato sienos tinkuotos, raudonų plytų mūro. Jos tūris – lotyniško kryžiaus plano, vienanavė su daugiakampe kiek žemesne apside ir transeptu, keturkampiu varpo bokšteliu ir laidojimo rūsiu. Stogo forma – dvišlaitė, apsidės – trišlaitė, varpo bokštelio – keturšlaitė. Išlikęs kitas stogo elementas – plytų mūro tinkuotas šešiakampis akroterijas su traukomis virš pietvakarių fasado frontono. Sienų angos – fasadų stačiakampės, apskritos langų ir arkinės. Navos vidaus sienose įrengtos stačiakampės nišos memorialinėms lentoms įmontuoti (lentų nelikę). Fasadų architektūrinis sprendimas - istorizmo stilistika.

Išlikę medinio didžiojo altoriaus liekanos (retabulas, mensos fragmentai), trijų spalvų ornamentuotų keraminių plytelių grindys.

Šventorių juosia taisyklingo stačiakampio plano tvoros fragmentai su vartų vieta pietvakarių pusėje. Įrengtos sienų nišos - stačiakampės ir arkinės nišos tvoros stulpuose. Išlikę profiliuoti tinkiniai tvoros stulpų karnizai.

Artimiausios gyvenvietės: Bernotiškiai, Rečionys.

Bernotiškių koplyčioje susuktas vaidybinis filmas „Geležėlė“ (rež. Kęstutis Česnaitis), 2008 m. respublikiniame kino mėgėjų konkurse pelnęs pagrindinį prizą.[7]

Šaltiniai

Literatūra

  • Ramunė Lebedytė. Šalkavos koplyčios istorija. - Iliustr. - Bibliogr.: 24 pavad. // Eskizai. - Nr. 6/7 (1994), p. 88-93.

Nuorodos