Bernotiškių koplyčia: Skirtumas tarp puslapio versijų
S panaikinta Kategorija:Ukmergės rajonas naudojant HotCat |
S panaikinta Kategorija:Lietuvos koplyčios; įtraukta Kategorija:Ukmergės rajono koplyčios naudojant HotCat |
||
Eilutė 44: | Eilutė 44: | ||
* Ramunė Lebedytė. ''Šalkavos koplyčios istorija''. - Iliustr. - Bibliogr.: 24 pavad. // Eskizai. - Nr. 6/7 (1994), p. 88-93. |
* Ramunė Lebedytė. ''Šalkavos koplyčios istorija''. - Iliustr. - Bibliogr.: 24 pavad. // Eskizai. - Nr. 6/7 (1994), p. 88-93. |
||
[[Kategorija: |
[[Kategorija:Ukmergės rajono koplyčios]] |
21:01, 22 birželio 2014 versija
55°18′06″š. pl. 24°48′12″r. ilg. / 55.301551°š. pl. 24.803308°r. ilg.
Bernotiškių koplyčia | |
---|---|
Savivaldybė | Ukmergės rajonas |
Gyvenvietė | Bernotiškiai (Vidiškiai) |
Statybinė medžiaga | tinkuotas mūras |
Pastatyta (įrengta) | XIX a. pab. |
Stilius | istorizmas |
Bernotiškių koplyčia, arba, Šalkavos koplyčia – koplyčia Ukmergės rajone, Vidiškių seniūnijoje, šalia Bernotiškių kaimo. Pasiekiama nuo kelių A2 Vilnius–Panevėžys ir 174 Ukmergė–Raguva–Nevėžis viaduko pasukus į vakarus žvyrkeliu, apie 0,6 km. Nuo magistralės ją skiria atviras dirbamas laukas. Priešingoje pusėje įsikūrusi sodyba. Koplyčia stelbiama tankių krūmų ir medžių.
Koplyčia yra vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas, įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą (unik. kodas 32401),[1] turintis architektūrinę ir sakralinę vertę. Pastatyta XIX a. pabaigoje.
Istorija
Iki Antrojo pasaulinio karo dabartinių Bernotiškių vietoje buvo dvaras, vadintas Šalkavos dvaru. Jis priklausęs Kačinskams, kurie 1941 m. buvo ištremti į Sibirą. Be šeimininkų likęs dvaras buvo perduotas tuometiniam kolūkiui. Sovietmečiu dvaras buvo visiškai sugriautas, išliko tik koplyčia.
Manoma, kad koplyčią statė Kurėnų II dvaro savininkas Karolis Kozakovskis, kur jis ir palaidotas. Priklausė Ukmergės Šv. Petro ir Povilo parapijai.[2] Tarpukaryje pamaldose gausiai dalyvaudavo žmonės iš aplinkinių kaimų. Koplyčios klebonu 1942–1945 m. buvo monsinjoras Eduardas Semaška.
1994 m. buvo atlikti statinio konservavimo darbai.[3]
2012 m. Ukmergės rajono apylinkės teismo nutartimi koplyčia pripažinta bešeimininkiu nekilnojamojo turto objektu ir perduota Ukmergės rajono savivaldybės nuosavybėn.[4]
2014 m. birželio mėn. duomenimis, visas pastato vidaus tūris užgriozdintas senais rastų ir lentų pastoliais. Stelbiama tankių krūmų ir medžių koplyčia nenaudojama. Iškilų statinį juosia masyvi apgriuvusi šventoriaus tvora (paveldo komplekso dalis – unik. kodas 32042).[5]
Architektūra
Pastato sienos tinkuotos, raudonų plytų mūro. Jos tūris – lotyniško kryžiaus plano, vienanavė su daugiakampe kiek žemesne apside ir transeptu, keturkampiu varpo bokšteliu ir laidojimo rūsiu. Stogo forma – dvišlaitė, apsidės – trišlaitė, varpo bokštelio – keturšlaitė. Išlikęs kitas stogo elementas – plytų mūro tinkuotas šešiakampis akroterijas su traukomis virš pietvakarių fasado frontono. Sienų angos – fasadų stačiakampės, apskritos langų ir arkinės. Navos vidaus sienose įrengtos stačiakampės nišos memorialinėms lentoms įmontuoti (lentų nelikę). Fasadų architektūrinis sprendimas - istorizmo stilistika.
Išlikę medinio didžiojo altoriaus liekanos (retabulas, mensos fragmentai), trijų spalvų ornamentuotų keraminių plytelių grindys.
Šventorių juosia taisyklingo stačiakampio plano tvoros fragmentai su vartų vieta pietvakarių pusėje. Įrengtos sienų nišos - stačiakampės ir arkinės nišos tvoros stulpuose. Išlikę profiliuoti tinkiniai tvoros stulpų karnizai.
Artimiausios gyvenvietės: Bernotiškiai, Rečionys.
-
Iš priekio
-
Šoninis fasadas
-
Iš toli
-
Pastoliai
-
Tvora
Šaltiniai
- ↑ http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=32401
- ↑ http://www.gzeme.lt/index.php?s_id=1&n_id=2337
- ↑ http://www.vilnijosvartai.lt/locations/listing/?id=584
- ↑ http://www.eteismai.lt/byla/273633969537122/2-1188-879/2012?word=%22be%C5%A1%22
- ↑ http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=32402&lang=lt
Literatūra
- Ramunė Lebedytė. Šalkavos koplyčios istorija. - Iliustr. - Bibliogr.: 24 pavad. // Eskizai. - Nr. 6/7 (1994), p. 88-93.