Ramybė

Apie kaimą prie Visagino žr. Ramybė (kaimas).

Tykus vakaras.

Proto ramybė. Buda pasinėręs į meditacijos gelmes.

Ramybė, ramuma – būsena, kai objektui nedaro įtakos išoriniai veiksniai. Kalbant apie žmogų, ramybė suvokiama kaip poilsis nuo aplinkos dirgiklių bei judėjimo, atsiribojimas nuo triukšmo. Tykuma dažnai siejama su gamta, tyla, vienatve.

Ramybė teigiamai veikia žmogaus savijautą: mažina stresą, nervingumą, suteikia laimės pojūtį. Žmonės, siekdami ramybės, keliauja į gamtą, kur atsipalaiduoja nuo miesto triukšmo.

Akstinai, skatinantys ramybę:

• natūralus kraštovaizdis, miškai, tyrai;
• vandens telkiniai (upės, jūra, ežerai ir kt.);
• paukščiai, kita gyvūnija;
• didelės atviros vietos.

Akstinai, trikdantys ramybę:

• triukšmo tarša;
• šviesos tarša;
• transportas;
• miestai, gyvenvietės, gamyklos;
• didelis kiekis žmonių;

Tačiau nereikėtų klaidingai manyti, jog ramybę pajusti trukdo visi pašaliniai garsai ar veikla gamtoje, kaip antai žygiavimas, važiavimas dviračiu, darbas gamtoje. O natūralūs gamtos garsai tokie, kaip paukščių čiulbėjimas, medžių šlamėjimo, tekančio vandens garsas nuramina protą.

Ramybės pojūtis taip pat pasiekiamas praktikuojant jogą, medituojant, klausant įrašytų gamtos garsų.

Proto ramybė yra tarsi nuostabus brangakmenis. Tai ilgų saviugdos pastangų rezultatas, brandos bei gyvenimo dėsnių pažinimo požymis. James Allen „Kaip žmogus mąsto“