Vidiškių dvaras: Skirtumas tarp puslapio versijų
Eilutė 16: | Eilutė 16: | ||
== Istorija == |
== Istorija == |
||
Vietovės pirmasis paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose – [[1675]] m. Pirmą kartą dvaras paminėtas [[XVIII a.]] antroje pusėje, [[1782]] metais. kai tuometinis dvaro savininkas |
Vietovės pirmasis paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose – [[1675]] m. Pirmą kartą dvaras paminėtas [[XVIII a.]] antroje pusėje, [[1782]] metais. kai tuometinis dvaro savininkas N. Ragoža ({{pl|N. Rogoża}}) iš [[Vilniaus vyskupija|Vilniaus vyskupijos]] gavo leidimą dvare statyti koplyčią. |
||
[[1807]] m. dvaro savininkas – grafas [[Liudvikas Pliateris]] – pastatė naują koplyčią |
[[1807]] m. dvaro savininkas – grafas [[Liudvikas Pliateris]] – pastatė naują koplyčią. Nuo tada dvaras imtas vadinti Pšijazn ({{pl|Przyjaźń}}). [[XIX a.]] 2-3 dešimtmetyje dvarą įsigijo [[Jonas Kaminskis]], vėliau – [[Ignotas Kaminskis]]. Dvarui priklausė: [[Antakmenė]], [[Ažušilė]], [[Ažumiškė]], [[Baltamiškė]], [[Balininkai]], [[Bajorai]], [[Budriai]], [[Buivyliškės]], [[Dziediškės]], [[Gaidžiai]], [[Gaveikėnai]], [[Kilatrakis]], [[Kiryliškės]], [[Kaneišiai]], [[Kudrašiškės]], [[Labučių]], [[Navikas]], [[Petriškės]], [[Pašvoginės]], [[Poviliškės]], [[Padvariai]], [[Rumšėnai]], [[Rimšaičiai]], [[Strigailiškis]]. |
||
[[1912]]–[[1913]] m. dvaras atiteko [[Aristarchas Pimenovas|Aristarchui Pimenovui]] (Vilniaus sentikių bendruomenės pirmininkui?). Šis dvarą [[1915]] m. paliko savo |
[[1912]]–[[1913]] m. dvaras atiteko [[Aristarchas Pimenovas|Aristarchui Pimenovui]] (Vilniaus sentikių bendruomenės pirmininkui?). Šis dvarą [[1915]] m. paliko savo seserei [[Elena Dorochova|Elenai Dorochovai]], kuri [[1924]] m. dvaro valdymą perleido savo vyrui [[Joachimas Dorochovas|Joachimui Dorochovui]], kuris čia tvarkėsi iki [[1939]] m. |
||
[[1940]] m. dvaras nacionalizuotas. Įsikūrė apylinkės tarybos raštinė, kultūros namai, biblioteka, telefonų stotis ir kt. |
[[1940]] m. dvaras nacionalizuotas. Įsikūrė apylinkės tarybos raštinė, kultūros namai, biblioteka, telefonų stotis ir kt. |
15:36, 2 sausio 2014 versija
- Apie dvarą prie Ukmergės žr. Šventupės dvaras.
Vidiškių dvaras | |
---|---|
Vidiškių dvaras
| |
Vieta | Vidiškės |
Įkurtas | 1782 m. |
Rūmų stilius | Medinis, vėlyvasis klasicizmas |
Bajorų giminės | N. Ragoža, Liudvikas Pliateris, Jonas Kaminskis, Ignotas Kaminskis, Aristarchas Pimenovas, Elena Dorochova, Joahimas Dorochovas |
Pastatų būklė | Restauruotas |
Savininkas | Kęstutis Mozeris |
Vidiškių dvaras – dvaras Ignalinos rajone, Vidiškių kaime. Prie ežero yra XVIII a. įveistas parkas (5 ha).
Istorija
Vietovės pirmasis paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose – 1675 m. Pirmą kartą dvaras paminėtas XVIII a. antroje pusėje, 1782 metais. kai tuometinis dvaro savininkas N. Ragoža (lenk. N. Rogoża) iš Vilniaus vyskupijos gavo leidimą dvare statyti koplyčią.
1807 m. dvaro savininkas – grafas Liudvikas Pliateris – pastatė naują koplyčią. Nuo tada dvaras imtas vadinti Pšijazn (lenk. Przyjaźń). XIX a. 2-3 dešimtmetyje dvarą įsigijo Jonas Kaminskis, vėliau – Ignotas Kaminskis. Dvarui priklausė: Antakmenė, Ažušilė, Ažumiškė, Baltamiškė, Balininkai, Bajorai, Budriai, Buivyliškės, Dziediškės, Gaidžiai, Gaveikėnai, Kilatrakis, Kiryliškės, Kaneišiai, Kudrašiškės, Labučių, Navikas, Petriškės, Pašvoginės, Poviliškės, Padvariai, Rumšėnai, Rimšaičiai, Strigailiškis.
1912–1913 m. dvaras atiteko Aristarchui Pimenovui (Vilniaus sentikių bendruomenės pirmininkui?). Šis dvarą 1915 m. paliko savo seserei Elenai Dorochovai, kuri 1924 m. dvaro valdymą perleido savo vyrui Joachimui Dorochovui, kuris čia tvarkėsi iki 1939 m.
1940 m. dvaras nacionalizuotas. Įsikūrė apylinkės tarybos raštinė, kultūros namai, biblioteka, telefonų stotis ir kt.
Nuorodos
- Vidiškių dvaro sodyba (Kultūros vertybių registras)
- Vidiškių dvaro sodyba (musupaveldas.lt)
- Vidiškių dvaras, Ignalinos raj. (miestai.net)
- Vaizdo reportažas apie dvarą
- Widziszki (1). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIII (Warmbrun — Worowo). Warszawa, 1893, 296 psl. (lenk.)
- Przyjaźń (3). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IX (Poźajście — Ruksze). Warszawa, 1888, 210 psl. (lenk.)