Madona (menas)

Bizantietiškas menas, „Madona su šventasias“, ikona, Šv. Kotrynos vienuolynas, VII a.

Renesanso menas, Fra Filippo Lippi. „Madona su Kūdikiu“, XV a.

Madona (nuo sen. italų ma donna, liet. mano ponia) − Mergelės Marijos vaizdinys krikščioniškajame mene, kuriame ji užima centrinę vietą. Vaizduojama viena, su kūdikiu (Jėzumi Kristumi) ar su Kūdikiu ir keliais šventaisiais. Vaizdinys neiliustruoja žinomos biblijinės istorijos ir dažniausiai vaizduoja Mergelę Mariją kūrinio sukūrimo laikmečio aplinkoje. Vaizdinys buvo ypač populiarus bizantietiškame, Europos viduramžių ir renesanso mene, tapyboje ir skulptūroje.

Istorija

Pirmaisiais amžiais krikščioniškame mene madonos vaizdinys buvo retas. Padėtis pasikeitė po 431 m., kai Efezo susirinkime buvo patvirtintas Kristaus dieviškumas. Tokiu būdu Mergelė Marija pradėta tituluoti „Dievo motina“ ir jos vaizdavimui buvo skirta reikšminga vieta ankstyvosiose krikščionių bažnyčiose.

Bizantijos menas

Bizantietiškame mene įsivyravo ikoninis madonos vaizdavimas. Dažniausiai ji būdavo vaizduojama žemiau Kristaus, kaip tarpininkė tarp Kristaus ir bažnyčios bendruomenės. Bizantietiškos ikonografijos pagrindiniai madonos vaizdiniai:

• nikopoia (pergalės lėmėja) – ypač kanonizuotas madonos su kūdikiu soste vaizdinys;
• hodēgētria (kuri rodo kelią) – stovinčios madonos su kūdikiu kairėje rankoje vaizdinys;
• blacherniotissa (nuo to paties pavadinimo bažnyčios, iš kurio kilo) – vaizdinys, kuriame madona vaizduojama besimeldžiančios pozoje su medalionu ant kaklo, kuriame pavaizduotas kūdikis Kristus.

Mažiau paplitę bizantietiškos ikonografijos vaizdiniai:

• galaktotrophousa – vaizdinys, kuriame madona maitina arba rūpinasi kūdikiu;
• glykophilousa – vaizdinys, kuriame kūdikis glaudžiasi prie madonos skruosto, kai pati madona liūdinčiu veidu apmąsto išpranašautą sūnaus nukryžiavimą.

Vakarų Europos menas

Vakarų Europos menas iš pradžių buvo stipriai veikiamas bizantietiškų madonos vaizdinių. Madonos ikonografijoje karūna reiškia Rojaus ar dangaus valdovės padėtį. Mėlyna skraistė ar apsiaustas simbolizuoja tyrumą, karališką kilmę. Raudona suknelė – kančios simbolis dėl sūnaus praradimo.

Europos madonos vaizdinių tipai:

• madona su kūdikiu – madonos vaizdinys su kūdikiu ant rankų. Nuo maždaug VII a. pradėjo daugėti madonos vaizdinių bažnyčiose, paskatintų bažnyčių, skirtų Mergelei Marijai atsiradimo, bei istorijos apie Šv. Luko esą tapytą Marijos portretą. Šiaurės Europoje tapo populiariu gotikinis vienišos, su karūna ir su kūdikiu rankose madonos įvaizdis soste. Nuo XIV a. pradėjo vyrauti laisvesnis, asmeniškesnis madonos vaizdavimas renesanso mene. Pradėjo retėti religiniai atributai ir ikonografinio vaizdavimo apraiškos iki to, kad vėlesniuose kai kuriuose renesanso ir baroko kūriniuose jų visai neliko. Po XVII a. madonos vaizdinių ženkliai sumažėjo, jie paremti ankstesnių vaizdinių modeliais.
• madona su kūdikiu ir šventaisiais (it. sacra conversazione) – vaizdinys, kuriame vaizduojama madona su kūdikiu, o aplink juo šventieji, dažniausiai miesto, bažnyčios bendruomenės globėjai. Retais atvejais vaizduojami paveikslo užsakymo rėmėjai, paprastai klūpantys prieš madoną. Ankstyvajame renesanso mene šis vaizdinys turėdavo poliptiko formą su madona centrinėje panelėje. Vėlesniame mene paveikslų veikėjai būdavo vaizduojami realistinėje aplinkoje su daug to meto atributų.

• madona su kūdikiu ir Šv. Ona – vaizdinys, kuriame vaizduojama Mergelė Marija su kūdikiu ir savo motina Šv. Ona. Šv. Ona ir Marija paprastai vaizduojamos to paties amžiaus, didžiausią dėmesį nukreipusios kūdikio Kristaus link.

• gailestingumo madona (it. madonna della misericordia) – madonos vaizdinys, kurioje Mergelė Marija stovi išskėstomis rankomis ir plačiai laiko apsiaustą po kuriuo vaizduojami įvairūs, Marijos globos prašantys veikėjai. Dažnai apsiausto kraštus prilaikantys vaizduojami angelai. Šis vaizdinys mene beveik pranyko XVI a. pabaigoje.

• nuolankumo madona − vaizdinys, kuriame madona vaizduojama sėdinti ant žemės, dažnai ant pagalvės kampo, su kūdikiu ant kelių. Būdingas renesanso menui, labai paplitęs XV a.

• šlovingoji madona (it. maestà) − vaizdinys, pabrėžiantis Mergelės Marijos didingumą. Dažniausiai tai didelių matmenų, su daug šventųjų ir madona soste su kūdikiu vaizdinys.

• pieta – Mergelės Marijos su mirusiu Kristumi, nuimtu nuo kryžiaus, ant kelių, vaizdinys.

• kūdikio pagarbnimas – Mergelės Marija vaizduojama besimeldžianti ar kitaip kreipianti dėmesį į tik ką gimusį kūdikį Kristų, kuris vaizduojamas atskirai nuo Madonos, paprastai prakartėlėje.

• nekaltas prasidėjimas – XVII a. išpopuliarėjęs vaizdinys, kuriuo pabrėžiama Mergelės Marijos nekalto prasidėjmo idėja. Madona vaizduojama vieniša, stovinti su sudėtomis rankomis maldai, šviesiu rūbu.

Vaizdinių galerija

• 
  Duccio. „Maestà“, XIV a.
• 
  Janas van Eikas. „Madona bažnyčioje“, XV a.
• 
  Leonardas da Vinčis. „Madona su Kūdikiu ir Šv. Ona ir avinėliu“, XVI a.
• 
  Bartolomé Esteban Murillo. „Nekaltas prasidėjimas“, XVII a.

Šaltiniai

• Encyclopaedia Britannica
• Irene Earls. „Renaissance Art: A Topical Dictionary“. ABC-CLIO, − 1987. p. 135–137