Ramusis vandenynas: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

20:09, 15 gruodžio 2013 versija

Ramusis vandenynas (dar vadinamas Didžiuoju) – didžiausias pasaulio vandenynas. Jo plotas 165 mln. km². Vandenynas yra tarp Australijos, Azijos, Amerikos ir Antarktidos. Su Indijos vandenynu turi dvi sąsajas: plačią – į pietus nuo Australijos ir siauresnę – Indonezijos salyne. Dreiko sąsiauris ir Panamos kanalas jungia Ramųjį vandenyną su Atlantu, o šiaurėje labai siauras Beringo sąsiauris – su Arkties vandenynu.

Geografija

Vandenyne yra apie 25 000 salų, kurių dauguma yra Pietiniame pusrutulyje. Centrinės ir pietvakarinės dalies salos vadinamos Okeanija. Dauguma Ramiojo vandenyno tropinių salų (pavyzdžiui, Tuamotu salynas) yra koralų atolai – žiedinės salos, juosiančios seklias lagūnas. Atolai iškilę giliose vandenynų vietose, nors juos sudarę koralai negali augti giliau kaip 45 m. Kai kurių gamtininkų nuomone, koralų atolai išaugo ant seklių vulkanų kraterių. g Didžiulį Ramųjį vandenyną galima vadinti ir okeaniniu pusrutuliu. Nors jame daug salų (Naujojirtyrtdyret Zelandija, Papua Naujojthtfhsr5tyhri Gvinėja, Kalimanghfghfdghtanas, Sachaldhghdtusdrtinas, Japondhfghdftjudgjhija), vis tik sausumos plotas, palyginti su vandenynu, yra nepaprastai mažas.et

Vaizdas:View-from-Spanjfgdjgijjfgudjfjotysztsruhjsish-Bay.jpg

Vaizdas į Ramųjį vandenyną nuo Kalifornijos krantų

Ramusis vandenynas – tai iki šiol mažėjančio Pantahsfhfgkjswahlaso pasaulinio vandenyno liekanos. Tas vandenynas supo sausumą prieš tai, kai ji išsiskyrė į dabartinius žemynus.

Vandenyno hidrografija gana paprasta. Šiaurės pusrutulyje pasatų sukelta srovė teka Filipinhfcthfgdjų link, po to pro Japoniją suka prie Aliaskos, toliau – į pietus ir pro Kaliforniją grįžta į pradinę padėtį – Šiaurės Patujdtjdgsatų srovę ir sudaro didžiulę, pagal laikjdfghdfrtytrodžio rodyklę tekančios srovės kilpą. Besiskečiantį jūros dugną kompensuoja jo grimzdimas povandeniniuose loviuose, kurie ištįsę puslaftjjfu Palei nelygius vandenyno pakraščius yra daugybė jūrų, kurių didžiausiodgjs – Beringo, Ochotsko, Rytų Kinijos, Japonijos, Pietų Kinijos, Sulu, Tasmano, Geltonoji, Rytų Kinijos, Koralų jūros.

Ledkalniai, atskilę nuo milžiniško Antarktidos ledo skydo, gjghjfhfjghjghrytus. Kol ištirpsta, Ramiajame vandenyne jie pasiekia net 41° pietų platumos. Kai kurie ledkalniai storesni nei 600 m.

Ramiojo vandenyno dugno nuosėdų storis mažiausias guolyje ir jo loviuose, didėja link žemynų ir pusiaujo (iki 3 km). Giliau kaip 4,5 km slūgso raudonasis okeaninis molis; 4–4,5 km gylyje – biogeninės nuosėdos, daugiausia kokolitiniai foraminiferiniai dumblai. Mažesniame gylyje yra kriauklelių, koralų, dumblių nuosėdos.

Tyrimo istorija

Tyrimo istorija skirstoma į tris laikotarpius. Pirmasis prasidėjo keletas amžių prieš mūsų erą ir truko iki 1804 m. Jis apėmė didžiųjų geografinių atradimų laikotarpį.

1513 m. rugsėjo 16 d. Vaskas Nunjesas de Balboa (Ispanija), perėjęs Panamos sąsmauką, pirmasis iš europiečių pamatė Ramųjį vandenyną ir pavadino jį Pietų jūra.

1520–1521 m. Ramųjį vandenyną nuo Ugnies Žemės iki Filipinų perplaukė Fernandas Magelanas.

Paskui žinias apie Ramųjį vandenyną pagausino F. Dreiko (1578–1579 m.), A. Tasmano (1642–1643 m.), S. Dežniovo (1648 m.), V. Beringo ir A. Čirikovo (1728, 1741 m.) kelionės ir atradimai. Ramiojo vandenyno centrines ir pietų dalis ištyrė Džeimsas Kukas (1768–1771, 1772–1775, 1776–1779 m.).

Antruoju laikotarpiu (1804–1873 m.) pradėti vandenyno gelmių tyrimai. Svarbesniosios kelionės: F. Belingshauzeno ir M. Lazarevo (1819–1821), E. Lenco (1824–1825 m.), Ž. S. Diumon d’Urvilio (1828 m.), Č. Vilkso (1839–1840 m.).

Trečiuoju laikotarpiu (nuo 1873 m.) išsiplėtė kompleksiniai okeanografiniai tyrimai, specialios ekspedicijos, vandenynui tirti įsteigta mokslinių įstaigų, tarptautinių susivienijimų. Pirmoji okeanologinė ekspedicija vyko 1873–1876 m. laivu „'Challenger'“ (Didžioji Britanija).

Vandenynui priklausančios jūros

Vikiteka: Ramusis vandenynas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Ramusis vandenynas

@@ Eilutė 4: / Eilutė 4: @@
 == Geografija ==
 Vandenyne yra apie 25 000 salų, kurių dauguma yra Pietiniame pusrutulyje. Centrinės ir pietvakarinės dalies salos vadinamos [[Okeanija]]. Dauguma Ramiojo vandenyno tropinių salų (pavyzdžiui, [[Tuamotu salos|Tuamotu salynas]]) yra koralų atolai – žiedinės salos, juosiančios seklias lagūnas. Atolai iškilę giliose vandenynų vietose, nors juos sudarę koralai negali augti giliau kaip 45 m. Kai kurių gamtininkų nuomone, koralų atolai išaugo ant seklių vulkanų kraterių.
+g
+Didžiulį Ramųjį vandenyną galima vadinti ir okeaniniu pusrutuliu. Nors jame daug salų ([[Naujojirtyrtdyret Zelandija]], [[Papua Naujojthtfhsr5tyhri Gvinėja]], [[Kalimanghfghfdghtanas]], [[Sachaldhghdtusdrtinas]], [[Japondhfghdftjudgjhija]]), vis tik sausumos plotas, palyginti su vandenynu, yra nepaprastai mažas.et
+[[Vaizdas:View-from-Spanjfgdjgijjfgudjfjotysztsruhjsish-Bay.jpg|300px|thumb|right|Vaizdas į Ramųjį vandenyną nuo [[Kalifornija|Kalifornijos]] krantų]]
-Didžiulį Ramųjį vandenyną galima vadinti ir okeaniniu pusrutuliu. Nors jame daug salų ([[Naujoji Zelandija]], [[Papua Naujoji Gvinėja]], [[Kalimantanas]], [[Sachalinas]], [[Japonija]]), vis tik sausumos plotas, palyginti su vandenynu, yra nepaprastai mažas.
+Ramusis vandenynas – tai iki šiol mažėjančio Pantahsfhfgkjswahlaso pasaulinio vandenyno liekanos. Tas vandenynas supo sausumą prieš tai, kai ji išsiskyrė į dabartinius žemynus.
-[[Vaizdas:View-from-Spanish-Bay.jpg|300px|thumb|right|Vaizdas į Ramųjį vandenyną nuo [[Kalifornija|Kalifornijos]] krantų]]
+Vandenyno hidrografija gana paprasta. Šiaurės pusrutulyje pasatų sukelta srovė teka [[Filipinai|Filipinhfcthfgdjų]] link, po to pro [[Japonija|Japoniją]] suka prie [[Aliaska|Aliaskos]], toliau – į pietus ir pro [[Kalifornija|Kaliforniją]] grįžta į pradinę padėtį – Šiaurės Patujdtjdgsatų srovę ir sudaro didžiulę, pagal laikjdfghdfrtytrodžio rodyklę tekančios srovės kilpą. Besiskečiantį jūros dugną kompensuoja jo grimzdimas povandeniniuose loviuose, kurie ištįsę puslaftjjfu
-Ramusis vandenynas – tai iki šiol mažėjančio Pantalaso pasaulinio vandenyno liekanos. Tas vandenynas supo sausumą prieš tai, kai ji išsiskyrė į dabartinius žemynus.
+Palei nelygius vandenyno pakraščius yra daugybė jūrų, kurių didžiausiodgjs – [[Beringo jūra|Beringo]], [[Ochotsko jūra|Ochotsko]], [[Rytų Kinijos jūra|Rytų Kinijos]], [[Japonijos jūra|Japonijos]], [[Pietų Kinijos jūra|Pietų Kinijos]], [[Sulu jūra|Sulu]], [[Tasmano jūra|Tasmano]], [[Geltonoji jūra|Geltonoji]], [[Rytų Kinijos jūra|Rytų Kinijos]], [[Koralų jūra|Koralų]] jūros.
+Ledkalniai, atskilę nuo milžiniško [[Antarktida|Antarktidos]] ledo skydo, gjghjfhfjghjghrytus. Kol ištirpsta, Ramiajame vandenyne jie pasiekia net 41° pietų platumos. Kai kurie ledkalniai storesni nei 600 m.
-Vandenyno hidrografija gana paprasta. Šiaurės pusrutulyje pasatų sukelta srovė teka [[Filipinai|Filipinų]] link, po to pro [[Japonija|Japoniją]] suka prie [[Aliaska|Aliaskos]], toliau – į pietus ir pro [[Kalifornija|Kaliforniją]] grįžta į pradinę padėtį – Šiaurės Pasatų srovę ir sudaro didžiulę, pagal laikrodžio rodyklę tekančios srovės kilpą. Besiskečiantį jūros dugną kompensuoja jo grimzdimas povandeniniuose loviuose, kurie ištįsę puslankiu nuo [[Naujoji Zelandija|Naujosios Zelandijos]] iki [[Aliaska|Aliaskos]] ir nuo Centrinės [[Amerika|Amerikos]] iki [[Čilė]]s. Su šiais loviais susiję veikiantys vulkanai juosia vandenyną.
-Palei nelygius vandenyno pakraščius yra daugybė jūrų, kurių didžiausios – [[Beringo jūra|Beringo]], [[Ochotsko jūra|Ochotsko]], [[Rytų Kinijos jūra|Rytų Kinijos]], [[Japonijos jūra|Japonijos]], [[Pietų Kinijos jūra|Pietų Kinijos]], [[Sulu jūra|Sulu]], [[Tasmano jūra|Tasmano]], [[Geltonoji jūra|Geltonoji]], [[Rytų Kinijos jūra|Rytų Kinijos]], [[Koralų jūra|Koralų]] jūros.
-Ledkalniai, atskilę nuo milžiniško [[Antarktida|Antarktidos]] ledo skydo, dreifuoja į šiaurės rytus. Kol ištirpsta, Ramiajame vandenyne jie pasiekia net 41° pietų platumos. Kai kurie ledkalniai storesni nei 600 m.
 Ramiojo vandenyno dugno nuosėdų storis mažiausias guolyje ir jo loviuose, didėja link žemynų ir pusiaujo (iki 3 km). Giliau kaip 4,5 km slūgso raudonasis okeaninis molis; 4–4,5 km gylyje – biogeninės nuosėdos, daugiausia kokolitiniai foraminiferiniai dumblai. Mažesniame gylyje yra kriauklelių, koralų, dumblių nuosėdos.