Puslaidininkis: Skirtumas tarp puslapio versijų
S Bot: Migrating 78 interwiki links, now provided by Wikidata on d:q11456 (translate me) |
|||
Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
[[Vaizdas:Silicon.jpg|miniatiūra|dešinėje|[[Silicis|Silicio]] kristalai yra dažniausiai naudojama puslaidininkinė medžiaga mikroelektronikoje.]] |
|||
⚫ | '''Puslaidininkiai''' |
||
⚫ | '''Puslaidininkiai''' – [[cheminė medžiaga|medžiagos]], kurių elektrinis laidumas yra tarp [[metalai|metalų]] ir [[dielektrikas|dielektrikų]]. Esant ypač žemai temperatūrai (0 K), visos puslaidininkio medžiagos jungtys užpildytos ir laisvųjų krūvininkų nėra. Šildant ar apšviečiant puslaidininkį elektromagnetine spinduliuote, jame atsiranda laisvųjų elektronų ir skylių (vietų, iš kurių yra išlėkę [[elektronas|elektronai]], ir kurių [[elektros krūvis|krūvis]] yra teigiamas). Energija, dėl kurios puslaidininkyje atsiranda laisvųjų krūvininkų, vadinama [[aktyvacijos energija]]. |
||
⚫ | |||
⚫ | |||
Puslaidininkių krūvininkų koncentracija keičiama į juos dedant priemaišų, kurių [[atomas (dalelė)|atomai]] ir [[jonas (dalelė)|jonai]] išsidėsto gardelės mazguose ir yra papildomi elektronų šaltiniai. Elektroninis priemaišinis laidumas vadinamas '''''n'' tipo laidumu''' (jei įterpiamos donorinės medžiagos) arba '''''p'' tipo laidumu''' (jei įterpiamos akceptorinės medžiagos). |
Puslaidininkių krūvininkų koncentracija keičiama į juos dedant priemaišų, kurių [[atomas (dalelė)|atomai]] ir [[jonas (dalelė)|jonai]] išsidėsto gardelės mazguose ir yra papildomi elektronų šaltiniai. Elektroninis priemaišinis laidumas vadinamas '''''n'' tipo laidumu''' (jei įterpiamos donorinės medžiagos) arba '''''p'' tipo laidumu''' (jei įterpiamos akceptorinės medžiagos). |
||
== Puslaidininkių tyrimai Lietuvoje == |
|||
Puslaidininkių fizikos pradininkas [[Lietuva|Lietuvoje]] buvo akademikas [[Povilas Brazdžiūnas]], pradėjęs šiuos darbus [[1950]] m. [[Vilniaus universitetas|Vilniaus universitete]].<ref>TARASONIS, Vytautas. ''Fizika: vadovėlis XI–XII klasei .'' Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, 145 p. ISBN 5-420-00253-1.</ref> |
|||
== Taip pat skaitykite == |
== Taip pat skaitykite == |
||
* [[Puslaidininkis prietaisas]] |
* [[Puslaidininkis prietaisas]] |
||
== Šaltiniai == |
|||
{{ref}} |
|||
{{fizika-stub}} |
{{fizika-stub}} |
13:29, 10 gruodžio 2013 versija
Puslaidininkiai – medžiagos, kurių elektrinis laidumas yra tarp metalų ir dielektrikų. Esant ypač žemai temperatūrai (0 K), visos puslaidininkio medžiagos jungtys užpildytos ir laisvųjų krūvininkų nėra. Šildant ar apšviečiant puslaidininkį elektromagnetine spinduliuote, jame atsiranda laisvųjų elektronų ir skylių (vietų, iš kurių yra išlėkę elektronai, ir kurių krūvis yra teigiamas). Energija, dėl kurios puslaidininkyje atsiranda laisvųjų krūvininkų, vadinama aktyvacijos energija.
Gryną puslaidininkį įjungus į elektros srovės grandinę, laisvieji elektronai juda prieš lauko kryptį, o skylės – lauko kryptimi. Toks laidumas vadinamas savituoju. Kuo didesnė temperatūra, tuo didesnis puslaidininkio laidumas ir mažesnė varža.
Puslaidininkių krūvininkų koncentracija keičiama į juos dedant priemaišų, kurių atomai ir jonai išsidėsto gardelės mazguose ir yra papildomi elektronų šaltiniai. Elektroninis priemaišinis laidumas vadinamas n tipo laidumu (jei įterpiamos donorinės medžiagos) arba p tipo laidumu (jei įterpiamos akceptorinės medžiagos).
Puslaidininkių tyrimai Lietuvoje
Puslaidininkių fizikos pradininkas Lietuvoje buvo akademikas Povilas Brazdžiūnas, pradėjęs šiuos darbus 1950 m. Vilniaus universitete.[1]
Taip pat skaitykite
Šaltiniai
- ↑ TARASONIS, Vytautas. Fizika: vadovėlis XI–XII klasei . Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, 145 p. ISBN 5-420-00253-1.