Leukemija

Dėmesio! Straipsnis šiuo metu yra aktyviai redaguojamas. Prašome nedaryti straipsnio pakeitimų, kol šis pranešimas yra rodomas. Tokiu būdu išvengsime redagavimo konfliktų. Norėdami sužinoti kas dirba prie straipsnio ir kada prasidėjo redagavimo sesija, skaitykite redagavimo istoriją.

Leukemija (iš gr. λευκος 'baltas' + gr. αιμα 'kraujas'), arba leukozė (lot. leucosis) – kraujo vėžio rūšis, kuriai būdingas nenormalių, nebrandžių kraujo ląstelių - blastų - skaičiaus padidėjimas kraujyje, dėl kurių kiekybiškai ir kokybiškai pakinta kraujo sudėtis ir slopinama normali kraujodara. Leukemijos pagal ligos eigą skirstomos į daugelį formų, kiekvienos iš jų gydymas ir prognozė skirtinga, tačiau per paskutiniuosius dešimtmečius ji ženkliai pagerėjo.

Apibrėžimas

Iki 2008 metų ūminė leukemija buvo diagnozuojama nustačius 20% ar daugiau blastų iš visų branduolį turinčių ląstelių periferiniame kraujyje arba kaulų čiulpuose. Šiuo metu šis kriterijus tebegalioja, tačiau lemiami yra citogenetiniai ir molekulinės genetikos metodais nustatomi pakitimai ląstelėse. Juos nustačius, blastų skaičius nebeturi reikšmės ir diagnozė laikoma patvirtinta. Atskiri diagnostiniai kriterijai egzistuoja eritroblastinei leukemijai. Lėtinės leukemijos formos irgi turi atskirus diagnostinius kriterijus.

Klasifikacija

Pagal klinikinę eigą ir ląstelių brandumo laipsnį leukemija skirstoma į dvi grupes: ūminę ir lėtinę formas.

• Ūminei leukemijai būdinga staigi pradžia ir greitas nebrandžių leukocitų skaičiaus didėjimas greitai sutrikdant normalių kraujo ląstelių brendimą. Šiuo atveju būtinas greitas ir intensyvus gydymas, jo netaikant ligoniai miršta per keletą savaičių ar mėnesių.

Istoriškai plačiai tebenaudojama 1976 metais paskelbta FAB (French-American-British) klasifikacija suskirstė visas ūmines leukemijas į 3 stambias grupes pagal vėžinių ląstelių kilmę. Kiekvienoje iš šių grupių dar buvo išskirti papildomi leukemijų tipai. Nors šiandien egzistuoja nauji leukemijos klasifikavimo principai, FAB klasifikacija tebėra plačiai naudojama klinikinėje praktikoje, kadangi jos pagrindas yra paprasti ir lengvai nustatomi blastų morfologiniai požymiai.

Leukemijos tipas pagal FAB klasifikaciją	Smulkesnis suskirstymas	Paaiškinimai
Ūminė mielogeninė leukemija (ŪML)	M0-M7	Blastams būdingos Auer lazdelės, azūrofilinės granulės, daugiau nei 3% blastų yra teigiami peroksidazei.
Ūminė limfogeninė leukemija (ŪLL)	L1-L3	Blastams nebūdingos granulės citoplazmoje.
Ūminė nediferencijuota leukemija	nėra	Blastai nesidažo peroksidaze, nėra Auer lazdelių, nėra granulių.

• Lėtinės leukemijos atveju ląstelės paprastai būna labiau subrendusios ir liga tęsiasi mėnesiais, metais ar net dešimtmečiais ir dažnai net neturi būti gydoma, kai kuriais atvejais pakanka stebėjimo. Pagal ląstelių kilmę išskiriama:

Lėtinė mieloleukemija

Lėtinė limfoleukemija

Pagal bendro leukocitų skaičiaus kitimus leukemija gali būti skirstoma į:

• Leukeminę (kai leukocitų skaičius labai didelis)
• Subleukeminę (kai leukocitų padaugėję saikingai)
• Aleukeminę (kai leukocitų skaičius normalus ar net sumažėjęs)

Ši klasifikacija neturi didesnės praktinės reikšmės.
Ūminė mielogeninė leukemija šiandien klasifikuojama pagal citogenetinius ir molekulinius žymenis, kurie svarbūs parenkant gydymą ir nulemia pacientų prognozę, išsami klasifikacija pateikiama ŪML puslapyje.

Simptomai

Leukemijos simptomai yra nespecifiniai. Priklausomai nuo leukemijos formos (ūminė ar lėtinė), jie gali pasireikšti staiga ir greitai progresuoti arba vystytis palaipsniui per mėnesius ar metus.

• silpnumas ir lėtinis nuovargis;
• B simptomai
• dažnos bakterinės ir virusinės infekcijos
• galvos skausmai
• odos bėrimai, greitai atsirandančios (dėl menkiausio prisilietimo ar net be traumos) mėlynės
• greitai progresuojantis dusulys
• savaiminis kraujavimas iš dantenų ar nosies;
• kraujas šlapime ar išmatose;
• padidėję limfmazgiai, blužnis, kepenys;

Gydymas

Ūminės leukemijos formos gydomos chemoterapija, išskyrus ūminę promielocitinę leukemiją - šiai leukemijos formai neseniai rasta efektyvi terapija nenaudojant citostatikų.
Lėtinė mieloleukemija labai sėkmingai gydoma tirozinkinazės inhibitoriais, kurie per pastaruosius dešimtemčius ją pavertė lėtine ir gana lengvai išgydoma ar kontroliuojama liga bei ženkliai pagerino pacientų prognozę.
Lėtinė limfoleukemija gali būti kurį laiką stebima neskiriant gydymo, progresuojančios ir simptomus sukeliančios ligos gydymo principai panašūs kaip neagresyvių limfomų.