Dviskaita

Dviskaita (lot. Dualis) – gramatinio skaičiaus kategorija, naudojama dalyje kalbų greta vienaskaitos ir daugiskaitos nurodant du objektus ar dviejų objektų atliekamą veiksmą.

Dviskaita egzistavo indoeuropiečių prokalbėje, todėl naudota sanskrite, Avestos, senovės graikų, bažnytinėje slavų kalboje, jos požymių būta lotynų, gotų kalbose. Iš dabartinių indoeuropiečių kalbų dviskaita pilnai naudojama tik slovėnų, [sorbų kalbos]]e bei kroatų kalbos čakavų tarmėje. XX a. vid. lietuvių kalba turėjo funkcionuojančią dviskaitą, tačiau dabar ji išlikusi tik tarmėse. Fryzų, limburgiečių tarmėse išlikę dviskaitos įvardžiai. Iš kitų kalbų šeimų dviskaita vartojama dalyje austroneznių kalbų (pvz., tagalų, ilokanų, sebuanų), Uralo kalbų (samių, chantų, mansių, nencų), semitų-chamitų kalbų (arabų, koptų, maltiečių), taip pat hmongų, mikmakų, inuitų, kunamų ir kt.

Dviskaita sanskrite

Sanskrite dviskaitos vartojimas yra privalomas ir nekeičiamas į daugiskaitą. Dviskaitos formą turi visi daiktavardžių ir būdvardžių kamienai, įvardžiai, visos veiksmažodžių formos.

Linksniuojamose formose sanskrite dviskaitoje būna 3 formos: vardininko, šauksmininko ir galininko galūnės daugelyje kamienų yra -au (dar būna -e, -ū, -(n)ī), įnagininko, naudininko ir abliatyvo – -bhyām, kilmininko ir vietininko – -os. Pvz., hastau („dvi ranki“), hastabhyām („dviem rankom“), hastayos („dviejose rankose). Sanskrite dviskaita gali reikšti ir porinį objektą: pitā (“tėvas„), pitarau (“tėvai"; t.y. „tėvas ir motina“).

Asmenuojamų formų dviskaitos pirmam asmeniui būdinga galūnė su elementu va (pvz., gacchāvas – „mudu einava“). Antras ir trečias asmenys skiriasi neženkliai – t/th bei a/ā kaitaliojimusi (gacchathas „judu eitata“, gacchatas „jiedu eina“).

Dviskaita lietuvių kalboje

XX a. vid. dviskaita iš lietuvių kalbos norminio varianto išnyko, nors dar tarpukariu naudota tiek literatūroje, tiek oficialioje raštvedyboje. Tiesa, jau ir daugelyje senesnių raštų (XVI–XIX a.) dviskaitos formų pilnai nesilaikyta, dažniausiai tik nurodant objektą, o toliau tekste kaitaliojant su daugiskaita. Dabar dviskaita sutinkama daugiausia tarmėse (ypač žemaičių), kartais grožinėje kūryboje, bendrinėje kalboje yra išlikę dviskaitos įvardžių.

Daiktavardžiuose ir būdvardžiuose lietuvių dviskaita turi išlaikiusi tik vardininko formas (sutampa ir su seniau naudotu dviskaitos galininku).

Vienaskaita	Dviskaita	Daugiskaita
namas	(du) namu	namai
ranka	(dvi) ranki	rankos
akis	(dvi) aki	akys

Dažniausiai dviskaitos formos eina su įvardžiais du/dvi, abu(du), abi(dvi). Manoma, kad tokį atsiradimą galėjo nulemti galūnių trumpėjimas ir homofonizacija, dėl ko reikėjo dviskaitą atskirti įvardžiais (pvz., Mantvilās dvi marti buva graži – „Mantvilos dvi marčios buvo gražios“). Dviskaitos formas seniau turėję poriniai objektai (aki, ausi, koji, ranki) palaipsniui pasikeitė į daugiskaitą, o dviskaitines formas išlaikė tik nurodant du tokius pat objektus iš keleto.

Dviskaitinės kilmės yra klausiamasis įvardis „katras?“ (t.y. „kuris iš judviejų?“), kurio reikšmė dabar susiliejo su žodžiu „kuris?“. Parodomųjų įvardžių dviskaita tebėra plačiai vartojama – abudu, tiedu, šiedu, judu, anudu, mudu ir kt.

Veiksmažodžiuose dviskaita išlikusi prasčiau. I-as asmuo turi galūnę -va, o antras – -ta. Šiedvi galūnės gali būti pridėtos prie įvairių laikų ir nuosakų veiksmažodžių; pvz.:

• mudu eitava („einame“), judu eitata („einate“);
• mudu eikiva („eikime“), judu eikita („eikite“);
• mudu eis(i)va („eisime“), judu eisita („eisite“).

Simono Daukanto užrašyta žemaitiška pasaka (“Brolis su seseria“) su pilnai išlaikytomis dviskaitos formomis:

Kitą kartą tėvas numirdamas palikęs sūnų ir dukterį čystai siratoms. Po pagrabo tėvo savo anuodu ėmusiu rokuoti:
–Kas bus iš vedums: gyventi nenoriva – eikiva, – sako, – į svietą.
Abudu buvusiu mokytu ir didžiai azdabniu.
Teip anuodu išeidamu portratus išrisavodinos i sukeitė (…). O teip ir išėjo anuodu į svietą.
Teip viename mieste anuodu nakojančiu vieną naktį. O tenai benakojant anuodum, pradėjo anuodums klausinėti.
–Iš kur judu, kur eitata?
Teip sako anuodu:
–Eitava į svietą, bene gausiva, – sako, – kame slūžyti.
Teip anuodum pradėjo sakyti vienas ponas (…).