Lotynų kalbos gramatika: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Addbot (aptarimas | indėlis)
S Perkeliamos 22 tarpkalbinės nuorodos, dabar pasiekiamos Wikidata puslapyje d:q27716.
Eilutė 255: Eilutė 255:
Daiktavardžiai (įskaitant [[tikrinis daiktavardis|tikrinius daiktavardžius]] ir [[įvardis|įvardžius]]) turi:
Daiktavardžiai (įskaitant [[tikrinis daiktavardis|tikrinius daiktavardžius]] ir [[įvardis|įvardžius]]) turi:
*šešis linksnius (lot.: [[wikt:casus|casus]]): [[vardininkas|vardininką]], [[kilmininkas|kilmininką]], [[naudininkas|naudininką]], [[galininkas|galininką]], [[abliatyvas|abliatyvą]] ir [[šauksmininkas|šauksmininką]].
*šešis linksnius (lot.: [[wikt:casus|casus]]): [[vardininkas|vardininką]], [[kilmininkas|kilmininką]], [[naudininkas|naudininką]], [[galininkas|galininką]], [[abliatyvas|abliatyvą]] ir [[šauksmininkas|šauksmininką]].
*tris gimines (lot.: [[wikt:genus|genus]]): vyrišką, moterišką ir niekatrąją, atliekančius gramatinę funkciją
*tris gimines (lot.: [[wikt:genus|genus]]): vyrišką, moterišką ir [[bevardė giminė|bevardę]], atliekančius gramatinę funkciją
*du [[skaičius (gramatika)|skaičius]]: vienaskaitą ir daugiskaitą
*du [[skaičius (gramatika)|skaičius]]: vienaskaitą ir daugiskaitą



21:18, 25 spalio 2013 versija

Lotynų kalba, kaip ir kitos senosios indoeuropiečių kalbos, yra labai linksniuojama, o tai leidžia laisvą žodžių tvarką sakiniuose. Lotynų kalboje yra 5 daiktavardžių linksniuotės ir 4 veiksmažodžių asmenuotės. Lotynų kalboje nėra artikelių. Lotynų kalbos veiksmažodis asmenuojamos keturiomis pagrindinėmis asmenuotėmis. Kai kuriems trečios asmenuotės veiksmažodžiams dar yra šiek tiek skirtingas asmenavimo tipas. Žodyne būna nurodomos keturios pagrindinės formos, iš kurių galima išvesti kitas veiksmažodžio formas:

  • tiesioginės nuosakos veikiamosios rūšies prezento pirmas asmuo
  • veikiamosios rūšies prezento bendratis
  • tiesioginės nuosakos veikiamosios rūšies perfekto laiko pirmas asmuo
  • supynas

Veiksmažodis

Kategorijos

Lotynų kalbos veiksmažodžio gramatinės kategorijos ir jų turinys:

  • Trys nuosakos — tiesioginė, konjunktyvas, liepiamoji (indicātīvus, coniūnctīvus, imperātīvus).
  • Šeši laikai
Praesēns Perfectum
Imperfectum Plūsquamperfectum
Futūrum (I) Futūrum exāctum (futūrum II)
  • Du veikslai — infektas: eigos, neatliktumo (praesēns, imperfectum, futūrum I laikas); ir perfektas: įvykio, atliktumo (perfectum, plūsquamperfectum, futūrum II laikas)
  • Dvi rūšys — veikiamoji (āctīvum), laudō "giriu", ir neveikiamoji (passīvum), laudor "esu giriamas"
  • Du skaičiai — vienaskaita ir daugiskaita (numerus singulāris et plūrālis).
  • Trys asmenys — pirmas asmuo, antrasis ir trečiasis (persōna prīma, secunda, tertia)

Asmenuojamas ir neasmenuojamas veiksmažodis

Pagal asmens kategorijos buvimą arba nebuvimą visos veiksmažodžio formos skirstomos į asmenuojamas (verbum fīnītum — finitinis veiksmažodis) ir beasmenes (verbum infīnītum — nefinitinis veiksmažodis).

  • Asmenuojamas veiksmažodis — tai veiksmažodžio laikai (kartu su jais nuosakos, veikslai ir, turimi ir neasmenuojamo veiksmažodžio, rūšys, skaičiai, asmenys);
  • Neasmenuojamas veiksmažodisbendratis (īnfīnītīvus), dalyvis (participium), gerundijus (gerundium; iš jo kilęs reikiamybės dalyvis gerundyvas — gerundīvus), siekinys (supīnum).

Veikslas

Lotynų kalbos gramatiniai laikai yra dviejų skirtingų veikslų – infekto (eigos) ir perfekto (atliktinio ir turinčio sąsają su dabartimi arba vienu iš sakinyje minimų laikų). Perfektinės formos laikais laikomos todėl, kad reiškia esamą (laikas perfektas; buvusią – plūskvamperfektas; būsimą – futūras II) padėtį, kaip būto, įvykusio veiksmo padarinį. Gramatinis laikas perfektas (tam tikros žodžio formos) taip pat reiškia veiksmą įvykusį praeityje, nepaisant ar jo padariniai veikia ir dabar, ar ne – tai aoristinė reikšmė. Perfekto pradinė, pagrindinė reikšmė yra padėtiškumo, esamos padėties susiejant su įvykusiu veiksmu reiškimas, pvz., esu padaręs, o tokia padėtiškumo reikšmė nėra laikas (veiksmo laiko nusakymas), ir ne tas pats kas įvykio veikslas (veiksmo tąsos apribotumas, konkretumas, baigtinumas), kurio reikšmė – baigtas veiksmas – yra sudėtinė „esu padaręs“ tipo pasakymo reikšmės dalis. Aoristinė (užbaigtas, momentinis veiksmas) ir infektinių gramatinių laikų reikšmė yra įvykio vykimo, veiksmo reikšmė. Aoristas yra įvykio veikslo, o prezentas, imperfektas, futūras I – eigos: reiškia besitęsiantį, trunkantį veiksmą – pirmas kalbamuoju momentu, antras – praeityje, trečias – ateityje.[1]

Asmenuojamų formų reikšmė

Lotynų kalboje laikų sistema yra kitokia nei lietuvių. Trys laikai yra infektiniai, tai praesēns, imperfectum ir futūrum pirmas laikas; trys yra perfektiniai: perfectum laikas, plūsquamperfectum ir futūrum antras. Perfekto sistemos laikai reiškia esantį užbaigtą veiksmą (perfectum laikas; žodis perfektas – perfectum – lotynų gramatikoje naudojamas dviem prasmėmis: reiškia perfektinį, atliktinį veikslą ir vieną iš trijų šio veikslo laikų) arba veiksmą vykusį anksčiau kito veiksmo (plūsquamperfectum ir futūrum II), infekto sistemos – nebaigtą, veiksmą esantį, buvusį arba būsimą eigoje. Infekto ir perfekto laikai turi skirtingus kamienus. Pvz., veiksmažodžio laudāre – girti, infekto kamienu vadinama laudā-, o perfekto – laudāv-. Veiksmažodžio esse – būti, infektiniai laikai turi kamieną (e)s- (er-): sum – esu, eram – buvau, būdavau, erō – būsiu, o perfektiniai laikai turi kamieną fu-, perfektas yra fuī – buvau, pabuvau, kiti du laikai – sudėtinių formų: fu-eram – buvęs/būdavęs/pabuvęs buvau ir fu-erō – buvęs/būdavęs/pabuvęs būsiu.

Prezento (praesēns) laikas reiškia dabartyje, esamuoju laiku vykstantį, besitęsiantį veiksmą, imperfectum reiškia praeityje vykusį, besitęsusį arba besikartojusį veiksmą, futūrum I laikas reiškia ateityje vyksiantį veiksmą.

Laikas perfektas (perfectum) yra kilęs iš senovinio perfekto ir aoristo. Jo perfektinė reikšmė yra esamuoju momentu jau esantis atliktas veiksmas, pvz., esu padaręs. Aoristinė (gr. aoristos – neapibrėžtas), reikšmė yra praeityje baigtas veiksmas, nepaisant to ar jo padariniai veikia ir dabar, ar ne. Pvz., lietuvių kalbos "pamačiau, mačiau" taip pat yra suprantamas arba kaip neturintis ryšio su dabartimi (t. y., pamačiau praeityje), arba kaip turintis (t. y., pamačiau ir dabar esu pamatęs). Aoristą turėjo graikų, sen. slavų ir kitos indoeuropiečių kalbos. Lotynų perfekto gramatinis laikas, pvz., vīdī – pamačiau, yra vienos formos ir perfektinei, ir aoristinei reikšmėms. Kiti du perfektiniai laikai reiškia veiksmo vykimą anksčiau kito veiksmo ir vartojami sudėtiniuose sakiniuose. Plūsquamperfectum laikas reiškia veiksmą įvykusį anksčiau kito veiksmo, pvz., kai pabudau, saulė buvo (iki pabundant) patekėjusi. Futūrum secundum laikas reiškia veiksmą, kuris bus įvykęs anksčiau kito būsimo veiksmo, pvz., kai pabusiu, saulė bus (iki pabundant) patekėjusi. Jų formos yra sudėtinės, padaromos pridedant veiksmažodžio būti formas, pvz., vīd-eram ir vīd-erō. Neveikiamosios rūšies perfekto laikai padaromi iš neveikiamojo dalyvio ir būti infektinių formų: vīsus sum – buvau pamatytas; esu pamatytas, vīsus eram – buvau pamatytas, buvau buvęs pamatytas, vīsus erō – būsiu pamatytas, būsiu buvęs pamatytas.

infekto perfekto
     
praesēns       perfectum
x ()x()
 
sum, video, videor  
(aoristas)  
()x    
 
fuī, vīdī, vīsus sum
 
imper-
fectum
  plūsquam-    
perfectum
x ()x()
 
  fueram, vīderam, vīsus eram
 
xxxx
 
eram, vidēbam, vidēbar
 
 
futūrum I   futūrum II
x ()x()
 
erō, vidēbō, vidēbor fuerō, vīderō, vīsus erō
 

Lentelė perdaryta pagal šią.

Lotynų kalboje asmenuojomos formos yra tiesioginės, liepiamosios ir konjunktyvinės (sujungtinės) nuosakos. Tiesioginė nuosaka yra gramatinės formos, reiškiančios faktiškumą, jos naudojamos pasakyti, kad kažkas yra yra faktas – tokia prasmė yra realinis modalumas (realis). Konjunktyvinės formos nusako galimumą, norą, tai kas gali, galėjo įvykti; kaip kas turėtų būti (kai taip nėra). Tai nerealinis modalumas (irrealis). Lotynų konjunktyvas kilo susiliejus senoviniam konjunktyvui (tariamoji nuosaka) su senoviniu optatyvu (geidžiamoji nuosaka). Konjunktyvinių būsimojo laiko formų nėra, nes būsimojo laiko reikšmė pati yra konjunktyviška – kaip ir konjunktyvas, nereiškia įvykusio fakto – kažkas dar tik įvyks ir todėl nėra tikras faktas. Konjunktyvinės formos reiškia tariamąją nuosaką (pvz., būčiau; būčiau matęs), pageidavimą (pvz., liet. atneštum man) ir dar keletą įvairių konkrečių reikšmių. Naudojamos kai kuriose sakinio aplinkybėse, taip pat derinant laikus. Pvz., priežasties aplinkybės sakiniuose su cum "su" (cum causāle sakiniai): Headuī, cum sē ab hostibus dēfendere nōn possint (possent), lēgātōs ad Caesarem mittunt (mīsērunt) – Hedujai, kadangi nuo priešų apsiginti negali (negalėjo), pas Cezarį pasiunčia (pasiuntė) pasiuntinius. Priežasties aplinkybės sakiniuose su quod (quod causāle sakiniai) naudojamos abi nuosakos – indikatyvas tada, kai priežastį nurodo pats pasakotojas, konjunktyvas – kai kalbėtojas persako kitų nurodomą priežastį.[2]

Lotynų kalbos pasyvas yra vientisos formos, kaip ir aktyvas, o lietuvių kalboje – sudėtinis, pvz.: esu matomas ir videor – esu matomas, pasimatau (kam nors). Prasmė pasimatau (kam nors) yra sangrąžinė ir suprantama jau kaip aktyvinis, veikiamosios rūšies veiksmas.

Lotynų pasyvas kilo iš vadinamo medijo (medium) reiškiančio sangrąžinį veiksmą (mediją turėjo, pvz., senovės gaikų kalba). Jo liekanų pasitaiko klasikinėje lotynų kalboje, nes kai kurių veiksmažodžių pasyvinės formos kartais vartojamos pasyvine, o kartais sangrąžine prasme. Taip pat būtent šią prasmę turi deponentiniai, vien tik pasyvines formas turintys veiksmažodžiai: pvz., mīror – žaviuosi (mīro-r : žaviuo-si, mīrā-ris : žaviesi). Kai kurie veiksmažodžiai veikiamosios rūšies forma turi abiejų rūšių reikšmes, pvz., vertō – verčiu ir verčiuosi. Vietoje sangrąžinio pasyvo dažnai vartojamas ir aktyvas su įvardžiu sē (galininko linksnis), pvz., sē vertit – sukasi. Kartais pasyvą gali atstoti intranzityvinis veiksmažodis: ab hoste cadere – žūti nuo priešo.[2]

Deponentiniai veiksmažodžiai yra tokie, kurie turi tiktai neveikiamosios rūšies formas ir reikšme yra veikiamosios rūšies (dēpōnere – atidėti į šalį; verba dēpōnentia – atidedantieji į šalį aktyvinę rūšį), pvz., mīror, mīrātus sum, mīrārī – žavėtis. Jie turi kelias aktyvines formas: esamą veikiamą dalyvį (mīrāns, mīrantis – besižavintis, besižavinčio), būsimą veikiamą dalyvį (mīrātūrus, a, um – besižavėsiantis, besižavėsianti), būsimą veikiamą bendratį (mīrātūrus, a, um esse – būti besižavėsiančiam, -iai). Liepiamoji nuosaka (II asmuo) jiems daroma pridedant prie kamieno vienaskaitoje -re ir daugiskaitoje -minī (mīrāre – žavėkis; tokia pati forma, arba mīrāris, reiškia ir žaviesi; mīrāminī – žavėkitės; tokia pati forma reiškia ir žavitės), trečios asmenuotės žodžiai čia turi įterptinius balsius (ūtor, ūsus sum, ūtī – naudotis: ūt-e-re, ūt-i-minī). Deponentinių veiksmažodžių yra iš visų asmenuočių (arbitror, arbitrātus sum, arbitrārī – manyti; cōnfiteor, cōnfessus sum, cōnfitērī – prisipažinti; loquor, locūtus sum, loquī – kalbėti; experior, expertus sum, experīrī – bandyti).

Pusiau deponentiniai (sēmidēpōnentia) veiksmažodžiai yra tokie kurių infekto kamieno formos būna veikiamosios rūšies, o perfekto kamieno – neveikiamosios rūšies (reikšmė veikiamosios). Pavyzdžiai: audeō, ausus sum, audēre – išdrįsti, fīdo, fīsus sum, fīdere – pasitikėti; ir kt. Yra šiek tiek veikiamosios prasmės veiksmažodžių, kurių infekto kamieno formos yra neveikiamosos, o perfekto – veikiamosios, pvz., revertor, revertī, revertī – grįžti; dēvertor, dēvertī, dēvertī – užsukti, užvažiuoti; assentior, assēnsī (ir assēnsus sum), assentīrī – sutikti, pritarti.

Kategorijų formantai

Asmens, rūšies, skaičiaus

Asmens galūnės nurodo asmenį, kartu nusako rūšį ir skaičių, o dar ir vieną laiką – perfektą, turintį atskiras asmens galūnes. Asmens galūnių kaitymas vadinamas asmenavimu, kas yra taikoma gramatiniuose laikuose bei dar aprašomajame asmenavime. Veikiamojoje rūšyje infekto sistemos laikai turi vienodas galūnes, perfekto laikas turi savotiškas galūnes, o likę du perfekto sistemos laikai turi tokias pat galūnes kaip ir infekto laikai, nes yra padaryti iš perfekto kamieno ir pridėtų infektinių būti formų. Taigi, asmens galūnės nurodo ir vieną laiką, perfektą (tačiau nuo infekto laikų jisai skiriasi ir kamienu).

Neveikiamojoje rūšyje infekto laikų asmens galūnės visiems vienodos, o perfekto laikai jų neturi, nes yra sudėtiniai, padaryti iš būtojo dalyvio ir veiksmažodžio būti formų: vīsus sum (buvau (pa)matytas; esu (pa)matytas; pažodžiui: (pa)matytas esu), vīsus eram (buvau (pa)matytas (iki kažkam vykstant) / buvau buvęs (pa)matytas; pažodžiui: (pa)matytas buvau), vīsus erō (būsiu (pa)matytas (iki kažkam vykstant) / būsiu buvęs (pa)matytas; pažodžiui: (pa)matytas būsiu).

As-
muo
Veikiamoji rūšis Neveikiamoji rūšis
Vienaskaita Daugiskaita Vienaskaita Daugiskaita
Infekto
sistemos
laikai
I ō, m mus or, r mur
II s tis ris (re) minī
III t nt tur ntur
Perfekto
laikas
I ī imus
II istī istis
III it ērunt (ēre)

Kaip parodyta lentelėje, yra du alternatyvių formų atvejai: II asmens neveikiamosios rūšies (formos su -re sutampa su bendratimi) ir III asmens perfekto (formos su -ėre sutampa su antros asmenuotės bendratimi, jei perfekto ir infekto kamienai vienodi, kas pasitaiko retokai).

Tiesioginės nuosakos laikų

Pirmas skirtumas tarp laikų, ir tiesioginėje ir konjunktyvinėje nuosakose, yra skirtingi infekto ir perfekto sistemos laikų kamienai. Tiesioginės nuosakos laikai praesēns ir perfectum yra formos prie kamieno turinčios pridėtas tiktai asmens galūnes. Prezento laiko pirmos asmenuotės žodžiams kamiengalio balsis a pirmamo asmens formoje susilieja su ō: laudō < laudā-ō, laudor < laudā-or. Trečios asmenuotės prezento laiko kamienams – jie baigiasi priebalsiu, pvz., leg-ě-re "skaityti"; trumpa ě čia yra įterptinė iš tarimo – kai jie eina prieš priebalsį (visų asmenų galūnės išskyrus pirmąjį), įterpiamas lengviausiai ištariamas balsis – i, prieš r (neveikiamosios rūšies antras asmuo, bendratis) – e, prieš nt – u. Ketvirtos asmenuotės trečio asmens daugiskaitos forma yra gavusi įterptinį u prie galūnės nt pagal analogiją su trečios asmenuotės formomis – jos sutampa tuo, kad turi balsį i, nors trečios asm. formose jisai yra įterptinis garsas ir visur trumpas, o ketvirtos – kamiengalio, kaip ir pirmos ir antros asmenuočių atitinkami balsiai, ir ilgas, iškyrus padėtis kur sutrumpėja. Imperfectum laikui a, e kamienams pridedama galūnė -bā- (-ba-), priebalsiniam ir i kamienams pridedama -ē- (-e-): -ēbā- (-ēba-), pvz., audiēbam – klausiau, klausydavau. Futūrum I laikui pridedama -b-, trečios ir ketvirtos asmenuočių veiksmažodžių šis laikas padaromas savotiškai, pridedama -a- pirmame asmenyje ir -ē- (-e-) kituose. Tarp b ir asmens galūnės priebalsio įterpiamas balsis, taip pat kaip priebalsinio kamiengalio veiksmažodžiams prezento laiko formose.

Plūsquamperfectum laikui reikšti prie perfektinio kamieno pridedama imperfectum laiko būti forma, o futūrum secundum laikui pridedama futūrum pirmo laiko būti forma. Neveikiamojoje nuosakoje perfekto veikslo laikai yra sudėtiniai – padaromi iš neveikiamojo būtojo dalyvio (pvz., pagirtas, matytas, skaitytas, klausytas) ir veiksmažodžio būti atitinkamo laiko – esamo (perfekto laikui), būto (plūskvameperfektui), būsimo (futūrui antram) – ir asmens formų.

Matyti, kad susidaro vienas panašių formų atvejis, sutampa priebalsinio kamieno veiksmažodžių būsimasis laikas (išskyrus pirmą asmenį) su e kamiengalio esamuoju: legēs – skaitysi ir vidēs – matai, legēris – būsi skaitomas, vidēris – esi matomas. Esamąjame laike šie tipai aiškiai skiriami, todėl žinant žodį šias formas skirti lengva. Esamojo laiko trečios ir ketvirtos asmenuotės veiksmažodžiai taip pat gali pasirodyti panašūs, ir jie greičiausiai yra atrodę panašūs lotynams, nes ketvirtos asmenuotės veiksmažodžių trečio asmens dgs. forma istoriškai buvo papildyta pridedant savaime čia nereikalingą u, pagal trečios asmenuotės formą, kur balsis yra reikalingas lengvesniam tarimui ir lengviausias ištarimas yra u. Tačiau tarp šių dviejų tipų yra aiškus skirtumas: ketvirtos asmenuotės veiksmažodžių kamiengalis yra ilgas i, kaip pirmos ir antros yra ilgi a, e, o trečios asm. veiksmažodžiuose i yra įterptinis / jungiamasis dėl patogesnio tarimo ir trumpas. Ketvirtos asmenuotės imperfektas ir futūras I padaryti sekant trečios asmenuotės formas.

Konjunktyvinės nuosakos laikų

Lotyniškajame konjunktyve susiliejo senovinis konjunktyvas (tariamoji nuosaka) su senoviniu optatyvu (geidžiamąja nuosaka). Vieni laikai padaromi su konjunktyviniais formantais -ā-, -ē-, -sē-, kiti su optatyvo -ī-.[3] Pirmos asmenuotės veiksmažodžių prezentas padaromas su ē, kuris išstumia kamiengalio a. Kitose asmenuotėse pridedama ā. Imperfektas padaromas prie esamojo laiko kamieno pridedant formantą -rē- (iš -sē-, kurio s po balsio virsta r). Perfekto veikiamosios formos padaromos prie perfekto kamieno pridedant dvi priesagas: -er- (iš -is-, pasikeitusios tarp balsių) ir senovinio optatyvo -ī- (kuri čia sutrumpėja), taigi – -eri-. Plūskvamperfektas taip pat gauna dvi priesagas, kurių pirma yra ta pati -is- ir antra -sē-: -issē-. Neveikiamosios rūšies perfekto laikai, kaip ir tiesioginėje nuosakoje, yra sudėtiniai – padaromi iš neveikiamojo būtojo dalyvio ir veiksmažodžio būti konjunktyvo atitinkamo laiko – esamo (perfekto laikui), būto (plūskvamperfektui) – ir asmens formų.

Du konjunktyvo laikai, imperfektas ir perfektas, veikiamojoje rūšyje turi formas su r, kuri gali sunkinti šias formas atskirti nuo neveikiamosios rūšies formų, kurių galūnėse būna balsis r (išskyrus antro asmens daugiskaitą – minī; taip pat šio asmens vienaskaitoje r nėra gale – ris / re). Taip pat gali pasitaikyti šių dviejų laikų formų, gana panašių tarp savęs, pvz., (perf. ir imperf.) lēgerit ir legeret; vīderit ir vidēret.

Įmanoma, kad imperfektas, prieš asmens galūnę turintis -ē- (-e-) primintų kitas formas turinčias -ē- (-e-) analogiškoje galūninėje padėtyje: konjunktyvo prezento pirmos asmenuotės, tiesioginės nuosakos prezento antros asmenuotės (išskyrus pirmą asmenį), futūro I trečios-ketvirtos asmenuočių (išskyrus pirmą asmenį). Konjunktyvo imperfektas nuo šių formų skiriasi tuo, kad prieš tą e dar turi r, kuri šaknyje turbūt pasitaiko retai, taigi, leidžia gana lengvai skirti kad tai konjunktyvo imperfektas. Taip pat ši -rē- galūnė, antroje ir trečioje asmenuotėje esanti -ēre- (-ere-) primena -eri-, -eri-, -erā- (-era-) galūnes. Reikia atsiminti, kad konjunktyvo imperfektas turi -ē- (-e-) prieš asmens galūnes, kaip ir, pvz., pirmos asmenuotės prezente, kad tokia galūnė prieš asmens galūnes nebūdinga tiesioginei nuosakai apskritai, išskyrus kitokio tipo atvejį ē-kamieną ir atskirą atvejį trečios-ketvirtos asmenuočių futūrą I. Taigi, lyginant su keturiais susidarančiais -e-r- garsų sekos atvejais, konjunktyvas imperfektas yra vienintelis turintis -ē- (-e-) prieš asmens galūnes: -erē- (-ere-).

Konjunktyvo prezento formos turi ā (a), ē (e); pirmos asmenuotės konjunktyvinės formos (su ē / e), iškyrus pirmą asmenį, yra tapačios tiesioginės nuosakos antros asmenuotės esamajam laikui ir trečios-ketvirtos būsimajam. Ketvirta tiesioginės nuosakos asmenuotė (būsimajame laikas) prieš šį formantą turi ī (i), taigi ją lengva atskirti iš šito. Skirtumas tarp tiesioginės nuosakos antros asmenuotės esamojo laiko, trečios asmenuotės būsimojo ir konjunktyvo nuosakos pirmos asmenuotės esamojo laiko suprantamas žinant žodį ir iš sakinio prasmės. Pvz., leget, videt, laudet, legēmus, vidēmus, laudēmus ir kt. – visi padaryti iš infektinio kamieno ir prieš asmens galūnę visi turi ē (e). Taigi, skirtumas matosi žinant kitas formas, pvz., bendraties: leg-e-re, vidē-re, laudā-re. Atpažįstant žodį su tokia ē (e), kai tas žodis nėra gerai žinomas ir neužtenkamai aišku iš aplinkybių, turbūt paprasčiausia pirma patikrinti ē-kamienį veiksmažodį, tiesioginės nuosakos prezentą; jei tai ne šitoks žodis, lieka priebalsinis veiksmažodis, būsimasis laikas, arba ā-kamienis veiksmažodis, konjunktyvas prezentas.

Antros, trečios, ketvirtos asmenuočių konjunktyvo prezento formos turi ā (a) prieš asmenų galūnes. Taigi šiuo atveju reikia atsiminti, kad formos su a prieš asmenų galūnęs yra ne tik ā-kamienių veiksmažodžių tiesioginis prezentas (pvz., laudātis – giriate), bet ir konjunktyvinis prezentas (legātis – skaitytumėte); be to – būtent ne ā-kamieniams veiksmažodžiams. Antros ir ketvirtos asmenuočių formas nėra sunku atskirti iš to, kad prieš ā (a) jos turi atitinkamai e ir i, taigi tiktai priebalsinio (trečios asmenuotės) kamieno veiksmažodžiai turi konjunktyvo prezento formas, kurios sutampa, išskyrus pirmą asmenį, su pirmos asmenuotės tiesioginės nuosakos prezento formomis. Pirmas trečios ketvirtos asmenuotės konjunktyvo prezento asmuo sutampa su tiesioginėmis trečios ir ketvirtos asmenuočių būsimosiomis formomis: legam – skaitysiu ir skaityčiau; audiam – girdėsiu ir girdėčiau; forma videam matosi esanti vienareikšmė, nes jos tiesioginės nuosakos būsimasis laikas yra su b, vidēbō, o minėta konjunktyvinė forma prieš am turi e, ko nebūna trečios-ketvirtos asmenuočių formose.

Imperfekto laiko konjunktyvinės formų vns. antras asmuo gali priminti tiesioginės nuosakos esamojo laiko antro asmens pasyvinę formą: laudārēs, legerēs ir laudāris (laudāre), legeris (legere).

Konjunktyvo perfektas visiškai sutampa, išskyrus pirmą asmenį, su tiesioginės nuosakos fūturo II laiku, abi formos yra perfektinės, turi perfektinį kamieną ir prieš asmens galūnes -eri-. Tiesioginėje nuosakoje, būsimajame laike tai yra būti veiksmažodžio asmenuojamos formos dalis, o konjunktyve kilę iš -isī- > -erī- > -eri-. Pirmo asmens formų skirtumas: lēgerim, lēgeram, lēgerō (konjunktyvo perfektas, tiesioginės nuosakos plūskvamperfektas ir futūras II).

Asmenavimo lentelė

Laikas
(tempus)
Indicātīvī actīvī Indicātīvī passīvī
I II III IV I II III IV
Praesēns laudō
laudā-s
lauda-t
laudā-mus
laudā-tis
lauda-nt
vide-ō
vidē-s
vide-t
vidē-mus
vidē-tis
vide-nt
leg-ō
leg-i-s
leg-i-t
leg-i-mus
leg-i-tis
leg-u-nt
audi-ō
audī-s
audi-t
audī-mus
audī-tis
audi-u-nt
laudor
laudā-ris
laudā-tur
laudā-mur
laudā-minī
lauda-ntur
vide-or
vidē-ris
vidē-tur
vidē-mur
vidē-minī
vide-ntur
leg-or
leg-e-ris
leg-i-tur
leg-i-mur
leg-i-minī
leg-u-ntur
audi-or
audī-ris
audī-tur
audī-mur
audī-minī
audi-u-ntur
Imperfectum laudā-ba-m
laudā-bā-s
laudā-ba-t
laudā-bā-mus
laudā-bā-tis
laudā-ba-nt
vidē-ba-m
vidē-bā-s
vidē-ba-t
vidē-bā-mus
vidē-bā-tis
vidē-ba-nt
leg-ēba-m
leg-ēbā-s
leg-ēba-t
leg-ēbā-mus
leg-ēbā-tis
leg-ēba-nt
audi-ēba-m
audi-ēbā-s
audi-ēba-t
audi-ēbā-mus
audi-ēbā-tis
audi-ēba-nt
laudā-ba-r
laudā-bā-ris
laudā-bā-tur
laudā-bā-mur
laudā-bā-minī
laudā-ba-ntur
vidē-ba-r
vidē-bā-ris
vidē-bā-tur
vidē-bā-mur
vidē-bā-minī
vidē-ba-ntur
leg-ēba-r
leg-ēbā-ris
leg-ēbā-tur
leg-ēbā-mur
leg-ēbā-minī
leg-ēba-ntur
audi-ēba-r
audi-ēbā-ris
audi-ēbā-tur
audi-ēbā-mur
audi-ēbā-minī
audi-ēba-ntur
Futūrum I laudā-b-ō
laudā-bi-s
laudā-bi-t
laudā-bi-mus
laudā-bi-tis
laudā-bu-nt
vidē-b-ō
vidē-bi-s
vidē-bi-t
vidē-bi-mus
vidē-bi-tis
vidē-bu-nt
leg-a-m
leg-ē-s
leg-e-t
leg-ē-mus
leg-ē-tis
leg-e-nt
audi-a-m
audi-ē-s
audi-e-t
audi-ē-mus
audi-ē-tis
audi-e-nt
laudā-b-or
laudā-be-ris
laudā-bi-tur
laudā-bi-mur
laudā-bi-minī
laudā-bu-ntur
vidē-b-or
vidē-be-ris
vidē-bi-tur
vidē-bi-mur
vidē-bi-minī
vidē-bu-ntur
leg-a-r
leg-ē-ris
leg-e-tur
leg-ē-mur
leg-ē-minī
leg-e-ntur
audi-a-r
audi-ē-ris
audi-ē-tur
audi-ē-mur
audi-ē-minī
audi-e-ntur
 
Perfectum laudāv-ī
laudāv-istī
laudāv-it
laudāv-imus
laudāv-istis
laudāv-ērunt
vīd-ī
vīd-istī
vīd-it
vīd-imus
vīd-istis
vīd-ērunt
lēg-ī
lēg-istī
lēg-it
lēg-imus
lēg-istis
lēg-ērunt
audīv-ī
audīv-istī
audīv-it
audīv-imus
audīv-istis
audīv-ērunt
laudātus,
a, um

laudātī,
ae, a
sum
es
est
sumus
estis
sunt
vīsus,
a, um

vīsī,
ae, a
sum
es
est
sumus
estis
sunt
lēctus,
a, um

lēctī,
ae, a
sum
es
est
sumus
estis
sunt
audītus,
a, um

audītī,
ae, a
sum
es
est
sumus
estis
sunt
Plūsquam-
perfectum
laudāv-era-m
laudāv-erā-s
laudāv-era-t
laudāv-erā-mus
laudāv-erā-tis
laudāv-era-nt
vīd-era-m
vīd-erā-s
vīd-era-t
vīd-erā-mus
vīd-erā-tis
vīd-era-nt
lēg-era-m
lēg-erā-s
lēg-era-t
lēg-erā-mus
lēg-erā-tis
lēg-era-nt
audīv-era-m
audīv-erā-s
audīv-era-t
audīv-erā-mus
audīv-erā-tis
audīv-era-nt
laudātus,
a, um

laudātī,
ae, a
eram
erās
erat
erāmus
erātis
erant
vīsus,
a, um

vīsī,
ae, a
eram
erās
erat
erāmus
erātis
erant
lēctus,
a, um

lēctī,
ae, a
eram
erās
erat
erāmus
erātis
erant
audītus,
a, um

audītī,
ae, a
eram
erās
erat
erāmus
erātis
erant
Futūrum II laudāv-er-ō
laudāv-eri-s
laudāv-eri-t
laudāv-eri-mus
laudāv-eri-tis
laudāv-eri-nt
vīd-er-ō
vīd-eri-s
vīd-eri-t
vīd-eri-mus
vīd-eri-tis
vīd-eri-nt
lēg-er-ō
lēg-eri-s
lēg-eri-t
lēg-eri-mus
lēg-eri-tis
lēg-eri-nt
audīv-er-ō
audīv-eri-s
audīv-eri-t
audīv-eri-mus
audīv-eri-tis
audīv-eri-nt
laudātus,
a, um

laudātī,
ae, a
erō
eris
erit
erimus
eritis
erunt
vīsus,
a, um

vīsī,
ae, a
erō
eris
erit
erimus
eritis
erunt
lēctus,
a, um

lēctī,
ae, a
erō
eris
erit
erimus
eritis
erunt
audītus,
a, um

audītī,
ae, a
erō
eris
erit
erimus
eritis
erunt
 
Coniūnctīvī actīvī Coniūnctīvī passīvī
I II III IV I II III IV
Praesēns laude-m
laudē-s
laude-t
laudē-mus
laudē-tis
laude-nt
vide-a-m
vide-ā-s
vide-a-t
vida-ā-mus
vide-ā-tis
vide-ā-nt
leg-a-m
leg-ā-s
leg-a-t
leg-ā-mus
leg-ā-tis
leg-a-nt
audi-a-m
audi-ā-s
audi-a-t
audi-ā-mus
audi-ā-tis
audi-a-nt
laude-r
laudē-ris
laudē-tur
laudē-mur
laudē-minī
laude-ntur
vide-a-r
vide-ā-ris
vide-ā-tur
vida-ā-mur
vide-ā-minī
vide-a-ntur
leg-a-r
leg-ā-ris
leg-ā-tur
leg-ā-mur
leg-ā-minī
leg-a-ntur
audi-a-r
audi-ā-ris
audi-a-tur
audi-ā-mur
audi-ā-minī
audi-a-ntur
Imperfectum laudā-re-m
laudā-rē-s
laudā-re-t
laudā-rē-mus
laudā-rē-tis
laudā-re-nt
vidē-re-m
vidē-rē-s
vidē-re-t
vidē-rē-mus
vidē-rē-tis
vidē-re-nt
leg-e-re-m
leg-e-rē-s
leg-e-re-t
leg-e-rē-mus
leg-e-rē-tis
leg-e-re-nt
audī-re-m
audī-rē-s
audī-re-t
audī-rē-mus
audī-rē-tis
audī-re-nt
laudā-re-r
laudā-rē-ris
laudā-rē-tur
laudā-rē-mur
laudā-rē-minī
laudā-re-ntur
vidē-re-r
vidē-rē-ris
vidē-rē-tur
vidē-rē-mur
vidē-rē-minī
vidē-re-ntur
leg-e-re-r
leg-e-rē-ris
leg-e-rē-tur
leg-e-rē-mur
leg-e-rē-minī
leg-e-re-ntur
audī-re-r
audī-rē-ris
audī-rē-tur
audī-rē-mur
audī-rē-minī
audī-re-ntur
 
Perfectum laudāv-eri-m
laudāv-eri-s
laudāv-eri-t
laudāv-eri-mus
laudāv-eri-tis
laudāv-eri-nt
vīd-eri-m
vīd-eri-s
vīd-eri-t
vīd-eri-mus
vīd-eri-tis
vīd-eri-nt
lēg-eri-m
lēg-eri-s
lēg-eri-t
lēg-eri-mus
lēg-eri-tis
lēg-eri-nt
audīv-eri-m
audīv-eri-s
audīv-eri-t
audīv-eri-mus
audīv-eri-tis
audīv-eri-nt
laudātus,
a, um

laudātī,
ae, a
sim
sīs
sit
sīmus
sītis
sint
vīsus,
a, um

vīsī,
ae, a
sim
sīs
sit
sīmus
sītis
sint
lēctus,
a, um

lēctī,
ae, a
sim
sīs
sit
sīmus
sītis
sint
audītus,
a, um

audītī,
ae, a
sim
sīs
sit
sīmus
sītis
sint
Plūsquam-
perfectum
laudāv-isse-m
laudāv-issē-s
laudāv-issē-t
laudāv-issē-mus
laudāv-issē-tis
laudāv-issē-nt
vīd-isse-m
vīd-issē-s
vīd-isse-t
vīd-issē-mus
vīd-issē-tis
vīd-issē-nt
lēg-isse-m
lēg-issē-s
lēg-isse-t
lēg-issē-mus
lēg-issē-tis
lēg-isse-nt
audīv-isse-m
audīv-issē-s
audīv-isse-t
audīv-issē-mus
audīv-issē-tis
audīv-isse-nt
laudātus,
a, um

laudātī,
ae, a
essem
essēs
esset
essēmus
essētis
essent
vīsus,
a, um

vīsī,
ae, a
essem
essēs
esset
essēmus
essētis
essent
lēctus,
a, um

lēctī,
ae, a
essem
essēs
esset
essēmus
essētis
essent
audītus,
a, um

audītī,
ae, a
essem
essēs
esset
essēmus
essētis
essent
 
Imperātīvī actīvī Imperātīvī passīvī
Praesēns laudā
laudā-te
vidē
vidē-te
leg-e
leg-i-te
audī
audī-te
laudā-re
laudā-minī
vidē-re
vidē-minī
leg-e-re
leg-i-minī
audī-re
audī-minī
Futūrum laudā-tō
laudā-tō
laudā-tōte
lauda-ntō
vidē-tō
vidē-tō
vidē-tōte
vidē-ntō
leg-i-tō
leg-i-tō
leg-i-tōte
leg-u-ntō
audi-tō
audī-tō
audī-tōte
audi-u-ntō
laudā-tor

lauda-ntor
vidē-tor

vide-ntor
leg-i-tor

leg-u-nto
audī-tor

audi-u-tor
Laikas
(tempus)
Īnfīnītīvī actīvī Īnfīnītīvī passīvī
I II III IV I II III IV
Praesēns laudā-re vidē-re leg-e-re audī-re laudā-rī vidē-rī leg-ī audī-rī
Perfectum laudāv-isse vīd-isse lēg-isse audīv-isse laudātus,
  a, um esse
vīsus,
  a, um esse
lēctus,
  a, um esse
audītus,
  a, um esse
Futūrum laudātūrus,
  a, um esse
vīsūrus,
  a, um esse
lēctūrus,
  a, um esse
audītūrus,
  a, um esse
laudātum īrī vīsum īrī lēctum īrī audītum īrī

Lentelėje įrašytos ir laikų bendratys, nors bendratis nėra asmenuojama, asmenavimui nepriklauso. Bendračių lotynų kalboje yra šešios – trijų laikų veikiamiosios ir neveikiamosios. Perfekto ir futūro II bendratys yra sudėtinės, išskyrus perfekto veikiamąją. Lietuvių kalboje bendratis yra viena, o kai kuriose kalbose, pvz., senovės graikų ir senovės indų buvo po dvylika bendračių. Sudurtinių bendračių dalyviai sakinyje gali turėti ir galininko formas, pvz., lēctūrus esse – pažodžiui: skaitysiantis būti, gali būti ir lēctūrum esse – pažodžiui: skaitysiantį būti. Lietuvių kalboje tokia sudėtinė bendratis sakoma skaitysiančiam būti. Futūro neveikiamosios rūšies bendratis padaroma iš supyno ir veiksmažodžio eiti (īre) neveikiamosios bendraties: īrī – būti einamam, eitis.

Asmenavimo reikšmių lentelėje pavyzdys (praesēns indicātīvī actīvī ir imperātīvī actīvī – prezentas indikatyvo aktyvo ir imperatyvo aktyvo/ esamasis laikas tiesioginės nuosakos veikiamosios rūšies ir liepiamosios nuosakos veikiamosios rūšies):

asmuo    skaičius   
laudō
laudā-s
lauda-t
laudā-mus   
laudā-tis
lauda-nt
giriu
giri
giria (jis, ji)
giriame
giriate
giria (jie, jos)   
-
laudā
-
-
laudāte   
-
-
girk
-
-
girkite   
-
I
II
III
I
II
III   
vienaskaita


daugiskaita   


Veiksmažodžio „būti“ asmenavimas

Infektas (es-/-s-) Perfektas (fu-)
Indicātīvus Coniūnctīvus Indicātīvus Coniūnctīvus Imperātīvus Īnfīnītīvus
Praesēns sum
es
est
sumus
estis
sunt
sim
sīs
sit
sīmus
sītis
sint
Perfectum fuī
fuistī
fuit
fuimus
fuistis
fuērunt
fuerim
fueris
fuerit
fuerimus
fueritis
fuerint
Praes.
es


este
Praes. esse
Imperfectum eram
erās
erat
erāmus
erātis
erant
essem
essēs
esset
essēmus
essētis
essent
Plusquam-
perfectum
fueram
fuerās
fuerat
fuerāmus
fuerātis
fuerant
fuissem
fuissēs
fuisset
fuissēmus
fuissētis
fuissent
Perf. fuisse
Futūrum I erō
eris
erit
erimus
eritis
erunt
Futurum II fuerō
fueris
fuerit
fuerimus
fueritis
fuerunt
Futū. I
esto
esto

estote
sunto
Futū. I futurus, a, um esse
arba fore

Aprašomasis asmenavimas

Aprašomuoju asmenavimu (coniugātiō periphrastica) vadinamas vienas veiksmažodžio esse samplaikoje su dalyviu asmenavimo atvejis, kuris nepriklauso gramatiniams laikams (tai yra, neturi vientisos, nesudėtinės formos ir turi ne laiko reikšmę; laiko, konkrečiai būsimojo, reikšmė sudaro tik dalį reikšmės ir yra antrinė šalia reikiamybės reikšmės. Vientisos formos taip pat neturi gramatiniams laikams priskiriamas perfektinis pasyvas, bet pagal prasmę jis yra perfektinio aktyvo atitikmuo). Junginys susideda iš veikiamosios rūšies būsimojo laiko dalyvio ar gerundyvo (reikiamybės arba neveikiamosios rūšies būsimasis dalyvis) ir esse asmenuojamų formų, veikiamojoje rūšyje reiškia ketinimą, ruošimąsi ką nors daryti, o neveikiamojoje – reikiamybę.

  • visūrus sum – ketinu, ruošiuosi pamatyti (pažodžiui: pamatysiantis esu), visūrus eram – ketinau pamatyti; visūrus erō – ketinsiu pamatyti.
  • videndum est – reikia pamatyti (pažodžiui: pamatytina); videndus erās – reikėjo tave pamatyti (pažodžiui – buvai pamatytinas), videndae eritis – reikės jus pamatyti (būsite pamatytinos).

Kaip matyti neveikiamieji posakiai (pvz., pamatytina) lotynų ir lietuvių kalbose beveik sutampa ne tik formos tipu bet ir prasme, bet lotynų kalboje reikėjimo prasmė greičiausiai stipresnė (pvz., "reikia pamatyti" greičiausiai bus suprasta kaip sipresnė reikėjimo prasmė nei "pamatytina").

Daiktavardžiai

Daiktavardžiai (įskaitant tikrinius daiktavardžius ir įvardžius) turi:

Determinantai ir asmeniniai įvardžiai

Būdvardžiai

Prieveiksmiai

Skaitvardžiai

Literatūra

  • Dumčius, J., Elementa latīna : [vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams].

Šaltiniai

  1. (angl.) Jo, Willmott, Tense and Aspect in Greek and Latin 
  2. 2,0 2,1 Dumčius, Jonas, Elementa latīna : [vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams], p. 120; 114 
  3. Dumčius, Jonas (1960), Lotynų kalba : (lotynų kalbos vadovėlis aukštosioms mokykloms), Vilnius, p. 198