Lietuvninkai

Apie Klaipėdos miesto rajoną žr. Lietuvninkai (Klaipėda).

Lietuvininkų gyvenamos žemės Rytų Prūsijos žemėlapyje

Lietuvininkai – savita etninė grupė, susiformavusi XVI a. ir gyvenusi Rytprūsių provincijos šiaurės rytinėje dalyje – Įsručio, Labguvos, Ragainės, Tilžės, Tepliavos, Klaipėdos apskrityse. Jų gyvenama teritorija buvo vadinama Lietuvos provincija, Lietuva, Prūsų Lietuva, nuo XIX–XX a. sandūros paplito Mažosios Lietuvos pavadinimas. Dar vadinami Prūsų lietuviais, mažlietuviais.

Žodžiai lietuvninkas ir lietuvis ilgą laiką buvo sinonimai. Lietuvninkai (Литовники) minimi jau Pskovo antrojo metraščio 1341 m. įraše (а сам Олгерд подим брата своего Кестоутия и мужь своих Литовников). Pskovo trečiajame metraštyje, ryšium su 1262 m. įvykiais, lietuvninkas (Литовник) minimas vietoj atitinkamoje Pskovo antrojo metraščio vietoje minėto žodžio litvinas (литвин).

Pirmojoje lietuviškoje knygoje (1547 m. Katekizme) Martynas Mažvydas kreipiasi į lietuvninkus ir žemaičius. Čia visur lietuvninkai – tiesiog etnonimo lietuviai variantas. Tačiau, laikui bėgant, Lietuvoje įsigalėjo etnonimas lietuvis, o Prūsų Lietuvoje, ypač nuo XIX a. pab., išpopuliarėjo savivardis lietuvninkas. Ypač šį pavadinimą išpopuliarino Jurgis Zauerveinas eilėraščiu „Lietuvninkai mes esam gimę“, kuris su kompozitoriaus S. Šimkaus 1908 m. parašyta melodija laikomas neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu.

Nuo XX a. 8 dešimtmečio terminas lietuvininkai įsigalėjo Lietuvos istoriografijoje kaip specifinės lietuvių etnografinės grupės, kuri skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių tikėjimu, papročiais, dialektu, pavadinimas.

Nuorodos

• XX a. pr. lietuvininkai Brockhaus'o enciklopedijoje (rus.)

Kalbėjo visomis Lietuvių kalbos tarmėmis tarmėmis.

Merginos ir moterys vadinamos gražuolėmis laumėmis

Sakoma, jog lietuvininkės merginos ir moterys iš laumių paveldėjusios ne tik grožį, bet ir apdarus. Jos visos buvusios "dailaus stoto" ir "taurios laikysenos".

Pagrindinis moterų bruožas yra rimtis ir tyla. "Moterys protingos, šaltai apskaičiuojančios ir blaiviai mąstančios." Jos visos geros motinos. Labai gražios, ilgakasės. Netekėjusios merginos pindavosi plačias, 10-18 pluoštų, kasas ir susidėdavo jas apie galvą žiedo pavidalu. Bet taip prižiūrėti kasas mokėdavusios ne visos. Tos, kurioms taip nepavykdavo, į savo kasas įpindavo margų šilkinių kaspinų, kurie laisvai plaikstydavosi nugaroje. Įdomu tai, kad "ištekėjusioms moterims ir puolusioms merginoms nevalia pintis kasų, jos privalo apsigobti galvą skarele."

Visos merginos dėvėdavusios marginę (sijoną), šis būdavęs raudonai dryžuotas arba margai languotas, vilnonis, retai šilkinis. Marginę aprišdavo "kokiu pustuziniu lengvų šiuršių" (prijuosčių). Vilkdavosi akinamai baltus, plonų linų marškinius, ant jų - žalios arba raudonos spalvos liemenę. Muvėdavo kraujo raudonumo arba mėlynos spalvos megztomis kojinėmis, bateliai būdavę aukštais kulniukais. Žiemą lietuvininkės apsivilkdavo kelius siekiančius kailinukus - "pamuštinius".

Vyrai prisirišę prie savo ūkio, šeimos židinio

Vyrai buvo liekni, raumeningi ir taisyklingų veido bruožų, aukšto ūgio, plačių pečių, stiprūs, niūrūs, kalbėjo trumpai, aiškiai, linkę įsakinėti, bet vengė ginčų, visada pasitempę. Jie švelnios sielos, nuoširdūs, vaišingi, tvarkingi, darbštūs. Jų plaukai tamsoki, akys šviesios, veido spalva sveika. Vyrai mėgo ūsus ir mielai užleisdavo ilgus plaukus kristi ant sprando. Jie buvo gabūs fizinei mankštai ir nagingi visokiems darbams bei užsiėmimams. Vasarą vyrai vilkėjo ilgus lininius trinyčius (marškinius), žiemą vietoj jų vilkosi sermėgą, į mėlynos spalvos kelnes vėrė geltoną diržą. Galvos apdangalas: vasarą - filinė skrybėlė, žiemą - milo kepurė. Avėjo klumpėmis arba vyžomis.

Lietuvininkės - puikios jojikės

Lietuvininkės garsėjo kaip geros darbininkės, mat mokėjo išausti ploniausias linų drobes, nerti puikiausius "pinikus", nusimegzti gražiausių pirštinių. "Moterys dirba kartais sunkiau už vyrus, padeda jiems laukuose darbuose, jaujoj, prie irklų ir žvejybos, jos aria ir akėja, veža javus ir kapoja malkas". Įdomus faktas yra užfiksuotas Rusnės ir Drevernos apylinkėse. Rašoma, jog juodaakės žvejų mergelės nemokėjo nei austi, nei verpti, nei staklių taisyti, bet jos kuo puikiausiai sugebėjo laive sėdėti, jį žėgliuoti (irkluoti), bures taisyti...

Užsimenama, kad lietuvininkės buvo nejautrios kaitrai ir šalčiui, todėl savo vaikus nuo mažų dienų pratino prie kieto gyvenimo. "Sako, kai kūdikis būna dviejų trijų dienų - duoda jam paragaut degtinės".

Visos Mažosios Lietuvos krašto moterys buvo puikios jojikės. Jodavo vyriškai. Raitos, būreliais jos vykdavo į miestą, bažnyčią, turgų.

Lietuvininkų linksmybės: kai dainuoji, velnias "vypso"

Yra žinoma, kad visi lietuvininkai iš prigimties buvo dainininkai ir poetai. Susirinkę jie mėgdavo šokti valsą, galopą, tupstepą ir škotą. Šokdami vaikinai šūkavo, o meginos mušė taktą aukštais savo batelių kulneliais. Ilgą ir sunkią darbo dieną jie visada užbaigdavo daina. Vėlesniais laikais lietuvininkai evangelikai pradėjo atskirti giesmes nuo dainų. Jiems buvo įkalta, kad reikia skirti giedojimą nuo dainavimo. "Dvasiškas giesmes giedoti tai ant Dievo garbės", o kai dainuodavo sakydavo: "Nedainuok, velnias vypsos".

Lietuvininkų namai

Šiame krašte būta didelių bei gražių kiemų, jų gyvenamos ir ūkinės trobos - tvirtai statytos ir dengtos degtomis čerpėmis. Gyvenamuosius namus, vadinamus butais, jie druktavojo (statė) iš drūktų (storų) rąstų. Vienas buto galas turėjęs būti rytuose, kitas pietuose, nes tai užtikrino sutarimą ir santarvę tarp namiškių. Numas (koridorius) dalijo butą į dvi nelygias dalis. Iš kairės buvo kukinė (virtuvė), kitoje jos pusėje buvo kamarikė. Iš virtuvės durys vedė į mažąją estubą (gyvenamąjį kambarį), už jos didžioji estuba (didysis kambarys, skirtas svečiams). Tvartą lietuvininkai vadino skūnia, klėtį - špykeriu, o kluoną - skūnia.

Maistas ir gėrimai

Nuo seniausių laikų labai svarbus gėrimas buvo kafija (kava). Lietuvininkai pasakoja, jog ji net pusrytinę sriubą išstūmė.

Dažnas valgis pietums - pautienė (plakti kiaušiniai kepami kaip blynai per visą keptuvę ir paskui pjaustoma į keturias dalis).

Lietuvininkai labai vertino alų, kuris buvo daromas iš salyklo, kuriame perpus apynių ir miežių. Visais laikais lietuvininkai patys darėsi alų. "Jie darydavosi alų slapčia netgi tada, kai "karališkiesiems valstiečiams" buvo uždrausta daryti alų, kad neatimtų duonos iš miesto aludarių".

Tamsų alų lietuvininkai vadino pyvu, bet jį vertino mažiau nei pačių pasidarytąjį. Paprastai jie gerdavo puspyvį (skystą alų) ar skinkį (trečio užpylimo alų). Alų, kadangi šis būdavo silpnas, virdavo net pusryčiams. Gamindavo ir alkoholinį gėrimą meškinį - lygiomis dalimis maišydavo vandenį ir spiritą.

Lietuvininkų tikėjimas

Lietuvininkai buvo pamaldūs. "Nepraleidžia nė vienų pamaldų, keliauja toliausiai per patį prasčiausią orą į kiekvienas pamaldas ir kiekvieną religinį surinkimą, o ir griežtai laikosi nustatytų terminų eiti prie Komunijos".

Katalikai dažnai lietuvininkus vadindavo bedieviais, bet iš tikrųjų lietuvininkai, pasak senųjų krašto gyventojų, buvo labai pamaldūs žmonės. Į bažnyčią nebūtinai kiekvieną sekmadienį ar šventadienį eidavo, bet šventą dieną visa šeima net po kelis kartus rinkdavosi namų pamaldoms ir ilgoms giesmėms.

Lietuvininkai ir žemaičiai

Ir dabar senieji krašto gyventojai pasakoja, jog lietuvininkai su žemaičiais per daug nesusidėdavo, sakydavo: "Kam žemaitis, tai geriau rusas". Žemaitija jiems buvusi lyg koks pagalbinis ūkis. Ten važiuodavo ieškoti pigios darbo jėgos, iš Žemaitijos miškų veždavo pigią statybinę medžiagą. Lietuvininkės pripažindavo, kad žemaitukės moka gražiai apsirengti, šokti, dainuoti, bet tai, jų nuomone, - pasileidimas. Į jaunas žemaičių merginas jie net kreipdavosi su tam tikra ironijos ir paniekos gaidele, jas vadindavo "žemaitelkom".

Lietuvininkams pinigus atnešdavo raudonos spalvos aitvaras

Pasakojama, jog pinigus lietuvininkams nešė aitvaras. "Daug žmonių jį buvo matę taip lekiant kaip ilgą vienkartę, ir taip raudoną kaip ugnį. Pirmučiau jis atnešė tik skudurų, senų kurpių, utėlių. Kas tų daiktų nepriimdavo, tas ir nebegaudavo nieko, o kas priimdavo, sulaukdavo malonės - aitvaras vis "atvilkdavo" pinigų, rugių, kviečių, gaspadinės ant aukšto rasdavo varškės, sviesto ir visokio kito gero. Kai jis nešdavo pinigus būdavo raudonos spalvos, kai javus - mėlynas, kai varškės - baltas."