Punia: Skirtumas tarp puslapio versijų

Koordinatės: 54°30′40″š. pl. 24°06′00″r. ilg. / 54.511°š. pl. 24.100°r. ilg. / 54.511; 24.100 (Punia)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Legobot (aptarimas | indėlis)
S Perkeliamos 1 tarpkalbinės nuorodos, dabar pasiekiamos Wikidata puslapyje d:q7260193.
Rembecki (aptarimas | indėlis)
Eilutė 89: Eilutė 89:
* [http://punia.puslapiai.lt/ Punios tinklalapis]
* [http://punia.puslapiai.lt/ Punios tinklalapis]
* [http://www.arsa.lt/index.php?s_id=21&lang=lt Istorija ir herbas]
* [http://www.arsa.lt/index.php?s_id=21&lang=lt Istorija ir herbas]
* {{SGKP|9|300|Punie}}


{{ALYgyv}}
{{ALYgyv}}

21:58, 17 liepos 2013 versija

Punia
{{#if:
Punios bažnyčia
Punia
Punia
54°30′40″š. pl. 24°06′00″r. ilg. / 54.511°š. pl. 24.100°r. ilg. / 54.511; 24.100 (Punia)
Apskritis Alytaus apskrities vėliava Alytaus apskritis
Savivaldybė Alytaus rajono savivaldybės vėliava Alytaus rajono savivaldybė
Seniūnija Punios seniūnija
Gyventojų (2001) 809
Vikiteka Punia
Vietovardžio kirčiavimas
(4 kirčiuotė) 1
Vardininkas: Punià
Kilmininkas: Puniõs
Naudininkas: Pùniai
Galininkas: Pùnią
Įnagininkas: Punià
Vietininkas: Puniojè
Istoriniai pavadinimai * rus. Пуне[1][2]

Punia – gyvenvietė Alytaus rajone, 3 km į vakarus nuo kelio  129  AntakalnisJieznasAlytusMerkinė , dešiniajame Nemuno krante (ties Punelės žiotimis), Nemuno kilpų regioniniame parke. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras.

Stovi Punios Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia (pastatyta 1863 m.), koplyčia (1831 m. sukilėliams atminti), yra Punios pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas (LT-64057), įrengta pagoniška šventykla su skulptūromis.

Geografija

Nemuno ir Punelės santakoje stūkso vienas didžiausių šalyje Punios piliakalnis (arba Margio kalnas, Margirio kalnas; medinės XIII–XIV a. pilies ir XV–XVIII a. karališkojo dvaro pastatų vieta), apylinkėse plyti garsusis Punios šilas (kitame Nemuno krante yra Kunigaikščių alėja). Punios girininkija yra Panemuninkuose. Įkurtas Punios kraštovaizdžio draustinis, Medžioklės takas.

Aplinkinės gyvenvietės

Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
BUTRIMONYS – 11 km
ALYTUS – 13 km

Istorija

Punia priskiriama prie 14 ankstyvųjų LDK miestų, beveik 400 metų turėjo Magdeburgo teises. Manoma, kad Punioje ant piliakalnio stovėjusi Pilėnų pilis, kurią 1336 m. užpuolė kryžiuočiai ir vietos gyventojai, vadovaujami kunigaikščio Margirio, ne pasidavė, bet susidegino. Tačiau tikroji Pilėnų vieta vis dar nenustatyta ir vyksta istorinės diskusijos dėl tikrosios vietos.

Pirmąkart Punia minima 1382 m. Vygando Marburgiečio kronikoje, XIII–XIV a. čia ant piliakalnio stovėjo Punios pilis. 1387 m. vadinama pilaite ir miesteliu. Medinė pilis buvo sudeginta, XV a. pradžioje atstatyta. Apie 1400 metus tai buvo Punios pilis, kurioje žiemą daug laiko praleisdavo Ldk Vytautas. 1425 m. pastatyta Punios bažnyčia. XVI a. pradžioje gautos Magdeburgo teisės, XVI a. viduryje Punios pilis vėl sudegė, o XVI a. pabaigoje pastatyti nauji dideli dvaro rūmai (atkasta dalis jų pamatų, spėjama, kad jie irgi buvę mediniai, tik atskiros dalys mūrinės), galbūt priklausę Gonsevskiams, tuo metu valdžiusiems Punią.

Punia suklestėjo XVII amžiuje, tačiau XVIII a. pradžioje dėl Šiaurės karo smarkiai nukentėjo, sudegė didelė dalis miesto ir dvaro rūmai. 1764 m. miestelio žemėlapyje užfiksuotas gatvių planas išliko iki mūsų dienų. XVIII a. pabaigoje pastatyta mūrinė rotušė.

Sovietmečiu buvo Punios kolūkio centrinė gyvenvietė, pastatyta nemažai gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų, kultūros ir prekybos centras (architektas J. Zinkevičius).

1998 m. patvirtintas dabartinis Punios herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIV–XV a. Punios valsčiaus centras ?
1565 m. Kauno apskritis
XVIII a. Punios seniūnijos centras ?
1919 m. Punios valsčiaus centras Alytaus apskritis
1923 m. Butrimonių valsčius
19501962 m. Punios apylinkė (iki 1963 m. jos centras) Jiezno rajonas
19621995 m. Alytaus rajonas
1995 Punios seniūnija (nuo 2002 m. jos centras) Alytaus rajono savivaldybė


Pavadinimo kilmė

Punios piliakalnis

Punios vardas yra sunkiai paaiškinamas. Jį būtų galima sieti su bendriniais žodžiais pūnė arba pūnia („klojimo užgardis pelams supilti, peludė; tvartas; diendaržis, laidaras; būda, palapinė; ola, urvas, landa“), bet neaišku, kaip ū pavirto į trumpą u. Galbūt pirmesnioji pavadinimo lytis ir buvusi su ilgąja raide, tačiau to nepatvirtina rašytiniai šaltiniai. Kita vertus, istorinio pagrindo tokiai kilmei galima rasti: kadaise abipus Nemuno būta didžiulių Punios girių (dabar belikęs tik Punios šilas), kurias kolonizuojant tam tikro būsto (būdos, laidaro, diendaržio ir pan.) pavadinimai kartais virsdavo gyvenviečių vardais (pvz., Ąžuolų Būda).

Kiek paprastesnis, bet gal ir tikresnis, Punios vardo paaiškinimas būtų nuo pro kaimą tekančio upelio – Punelės (dešinysis Nemuno intakas) vardo. Visiškai galimas dalykas, kad anksčiau upelis vadinosi Punia, nuo jo pavadinimą „pasiskolino“ gyvenvietė, o jai išaugus upelis gavo mažybinę priesagą (pvz., kaip Ukmergė, Vilnius ir kiti vietovardžiai).

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1868 m. ir 2001 m.
1868 m.*[2] 1898 m.*[1] 1959 m.sur.[3] 1981 m.[4] 1986 m.[5] 2001 m.sur.
729 1 000 938 785 802 809
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Legendos

Punia ilgą laiką siejama su Pilėnų pilies tragedija. Ją aprašė Vincas Krėvė kūrinyje „Sena pasaka apie narsųjį kunigaikštį Margirį, Punios valdovą“, Maironis eilėraštyje „Ant Punės kalno ties Nemunu“, Liudvikas Kondratovičius-Sirokomlė poemoje „Margiris“, Vytautas Klova sukūrė operą „Pilėnai“.

Šaltiniai

  1. 1,0 1,1 Пуне. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 25А (50) : Простатит — Работный дом. С.-Петербургъ, 1898., 784 psl. (rus.)
  2. 2,0 2,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 246 psl.
  3. PuniaMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 942 psl.
  4. PuniaLietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 263 psl.
  5. Punia. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 468
  • Punia. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 380 psl.

Nuorodos