Pamarėnai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
'''Pamarėnai''', ''pomeranai'' ({{pl|pomorzanie}}; {{de|Pomoranen}}; {{ru|поморяне, помераны}}) |
'''Pamarėnai''', ''pomeranai'' ({{pl|pomorzanie}}; {{de|Pomoranen}}; {{ru|поморяне, помераны}}) – [[vakarų slavai|vakarų slavų]] gentys, gyvenusios iki XVI–XVII a. Baltijos pakrantėje ties [[Oderis|Oderio]] žiotimis. 900 m. pamarėnų ribos vakaruose buvo ties Oderiu, rytuose – ties [[Vysla]], pietuose – ties [[Notecė|Notece]]. Pavadinimas susijęs su istorinio regiono [[Pomeranija]] pavadinimu. |
||
Pamarėnų gentys susiformavo VI a., kai slavų gentys apsigyveno žemėse, iki tol apgyvendintose tokių germanų kaip [[gotai]], [[rugijai]] ir kt.<ref> |
Pamarėnų gentys susiformavo VI a., kai slavų gentys apsigyveno žemėse, iki tol apgyvendintose tokių germanų kaip [[gotai]], [[rugijai]] ir kt.<ref>„[[Vandalai|Vandalis]], [[Gotai|Gothis]], [[Lombardai|Longobardis]], [[Rugijai|Rugis]] et [[Gepidai|Gepidis]], quos vacant aliqui [[Kimbrai|Cimbros]], quos hodie vocamus [[Pomeranija|Pomeranos]]“ [in:] [[Jan Długosz]]. Annales seu cronicae incliti Regni Poloniae. t. I., p. 35</ref> |
||
X a. lenkų kunigaikštis [[Mieško I|Mieškas I]] prijungė pamarėnų žemes prie lenkų valstybės. XI a. pamarėnai sukilo ir išsilaisvino nuo lenkų. XII a. nekrikščionis pamarėnus spaudė besiplečiantys krikščionys kaimynai danai, lenkai ir [[Saksonijos hercogystė]] ([[Šventoji Romos imperija]]). |
X a. lenkų kunigaikštis [[Mieško I|Mieškas I]] prijungė pamarėnų žemes prie lenkų valstybės. XI a. pamarėnai sukilo ir išsilaisvino nuo lenkų. XII a. nekrikščionis pamarėnus spaudė besiplečiantys [[krikščionys]] kaimynai [[danai]], [[lenkai]] ir [[Saksonijos hercogystė]] ([[Šventoji Romos imperija]]). |
||
Tuo metu jų žemės prasiplėtė į vakarus, nes kunigaikštis Vartislavas užkariavo dalį [[liutičiai|liutičių]] žemių į vakarus nuo Oderio. 1121 |
Tuo metu jų žemės prasiplėtė į vakarus, nes kunigaikštis Vartislavas užkariavo dalį [[liutičiai|liutičių]] žemių į vakarus nuo Oderio. 1121 m. pamarėnus nugalėjo lenkų kunigaikštis [[Boleslovas III Kreivaburnis]], pamarėnų kunigaikštis Vartislavas tapo Boleslavo Kreivaburnio vasalu. Vienas iš reikalavimų buvo pasikrikštyti, tad pamarėnai priėmė krikščionybę. |
||
1164 |
1164 m. Vartislavo įpėdiniai (Grifonų dinastija) pralaimėjo Vercheno mūšį ir tapo Saksonijos hercogo Henriko Liūto vasalais. Vėliau pamarėnų žemės buvo padalintos. 1181 m. vakarinės pamarėnų žemės tapo [[Pomeranijos hercogystė|Pomeranijos hercogyste]], pavaldžia Šventosios Romos imperijai. [[Samboridai|Samboridų]] valdomos rytinės pamarėnų žemės buvo Lenkijos įtakos zonoje, o nuo 1309 m, – [[Teutonų ordinas|Teutonų ordino]]. |
||
Maždaug nuo 1180 |
Maždaug nuo 1180 m. pamarėnų žemėse ėmė stiprėti [[Vokiečiai|vokiečių]] įtaka, į jas ėmė atsikelti vis daugiau vokiečių. Dėl niokojančių karų su [[danai]]s pamarėnų žemės buvo ištuštėjusios, tad pamarėnų feodalai priimdavo vokiečius atsikėlėlius. Prasidėjo pamarėnų [[germanizacija]] ir [[polonizacija]]. |
||
== Pamarėnų palikuonys == |
== Pamarėnų palikuonys == |
||
Tiesioginiais pamarėnų palikuonimis laikomi: |
Tiesioginiais pamarėnų palikuonimis laikomi: |
||
* [[kašubai]] (apie 300 tūkst.). |
* [[kašubai]] (apie 300 tūkst.). |
||
* [[slovincai]] |
* [[slovincai]] |
||
* [[kocieviakai]] |
* [[kocieviakai]] |
||
* [[boroviakai]] |
* [[boroviakai]] |
||
==Nuorodos == |
== Nuorodos == |
||
{{reflist}} |
{{reflist}} |
||
09:50, 31 gegužės 2013 versija
Pamarėnai, pomeranai (lenk. pomorzanie; vok. Pomoranen; rus. поморяне, помераны) – vakarų slavų gentys, gyvenusios iki XVI–XVII a. Baltijos pakrantėje ties Oderio žiotimis. 900 m. pamarėnų ribos vakaruose buvo ties Oderiu, rytuose – ties Vysla, pietuose – ties Notece. Pavadinimas susijęs su istorinio regiono Pomeranija pavadinimu.
Pamarėnų gentys susiformavo VI a., kai slavų gentys apsigyveno žemėse, iki tol apgyvendintose tokių germanų kaip gotai, rugijai ir kt.[1]
X a. lenkų kunigaikštis Mieškas I prijungė pamarėnų žemes prie lenkų valstybės. XI a. pamarėnai sukilo ir išsilaisvino nuo lenkų. XII a. nekrikščionis pamarėnus spaudė besiplečiantys krikščionys kaimynai danai, lenkai ir Saksonijos hercogystė (Šventoji Romos imperija).
Tuo metu jų žemės prasiplėtė į vakarus, nes kunigaikštis Vartislavas užkariavo dalį liutičių žemių į vakarus nuo Oderio. 1121 m. pamarėnus nugalėjo lenkų kunigaikštis Boleslovas III Kreivaburnis, pamarėnų kunigaikštis Vartislavas tapo Boleslavo Kreivaburnio vasalu. Vienas iš reikalavimų buvo pasikrikštyti, tad pamarėnai priėmė krikščionybę.
1164 m. Vartislavo įpėdiniai (Grifonų dinastija) pralaimėjo Vercheno mūšį ir tapo Saksonijos hercogo Henriko Liūto vasalais. Vėliau pamarėnų žemės buvo padalintos. 1181 m. vakarinės pamarėnų žemės tapo Pomeranijos hercogyste, pavaldžia Šventosios Romos imperijai. Samboridų valdomos rytinės pamarėnų žemės buvo Lenkijos įtakos zonoje, o nuo 1309 m, – Teutonų ordino.
Maždaug nuo 1180 m. pamarėnų žemėse ėmė stiprėti vokiečių įtaka, į jas ėmė atsikelti vis daugiau vokiečių. Dėl niokojančių karų su danais pamarėnų žemės buvo ištuštėjusios, tad pamarėnų feodalai priimdavo vokiečius atsikėlėlius. Prasidėjo pamarėnų germanizacija ir polonizacija.
Pamarėnų palikuonys
Tiesioginiais pamarėnų palikuonimis laikomi:
- kašubai (apie 300 tūkst.).
- slovincai
- kocieviakai
- boroviakai
Nuorodos
- ↑ „Vandalis, Gothis, Longobardis, Rugis et Gepidis, quos vacant aliqui Cimbros, quos hodie vocamus Pomeranos“ [in:] Jan Długosz. Annales seu cronicae incliti Regni Poloniae. t. I., p. 35