Medicina: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Žyma: Žyma: Trynimas
S Atmestas 78.62.21.252 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Addbot keitimas)
Eilutė 6: Eilutė 6:
{{main|Medicina Lietuvoje}}
{{main|Medicina Lietuvoje}}


Steigti medicinos mokslo įstaigas Lietuvoje gerokai delsta net ir įsteigus [[Vilniaus universitetas|Vilniaus jėzuitų akademiją]]. [[1579 m.]] balandžio 1 d. [[Steponas Batoras|Stepono Batoro]] (1533-1586) suteikta privilegija už Vilniaus jėzuitų akademijos ribų paliko [[teisės mokslai|teisės]] ir medicinos mokslus. Jėzuitai buvo įsitikinę, kad, daugėjant teisės ir medicinos studentų, jie gali atsivežti „kenksmingų [[erezija|eretiškų]]“ [[knyga|knygų]], o pasauliečiai dėstytojai, patys užsikrėtę erezija, gali ją [[propaganda|propaguoti]] ir Universitete, o tai reikštų jo sužlugdymą (remiantis Pont-a-Mousson akademijos jėzuitus vizitavusio tėvo Jono Maldonato ([[Jėzuitai|SJ]]) nuomone, išsakyta 1579 m. balandžio 20 d. laiške [[Lotaringija|Lotaringijos]] kunigaikščiui [[Karolis III|Karoliui III]]: ''...iš patirties žinome, kad viena dešimtis Teisės fakulteto [[studentas|studentų]] (kiek jų dabar yra Ponte) pridarė daugiau [[blogis|blogio]] ir [[nusižengimas|nusižengimų]] per 1-erius metus kaip visi kiti studentai per 4-erius'')<ref>Rabikauskas P. Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai. Sudarė L. Jovaiša. Vilnius: Aidai, 2002, 280 psl.</ref>. To siekė Jėzuitų ordino vadovybė (pvz., Ordino generolas 1615-1645 metais Mucijus Vitelskis ir kt.), norėdami „veikti profesorių [[drausmė|drausmingumą]]“<ref>[Pirmieji mėginimai įsteigti Teisės fakultetą] // Vilniaus jėzuitų akademijos Teisės fakulteto įsteigimo priešistorė. Jevgenij Machovenko. Teisė, Nr. 57, 2005</ref> dėl kovos prieš [[Reformacija|Reformaciją]] Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje.
Steigti , jie gali atsivežti „kenksmingų [[erezija|toliau joms vadovauti. Kadangi šių komisijų veikla buvo mažai veiksminga, [[1791 m.]]

Feodalinėje Lietuvoje nuolatinio, centralizuoto valstybinio organo atsakingo už sveikatos apsaugą nebuvo. Nebuvo ir vyriausybės sistemos įstatymų tvarkančių medikų paruošimą ir veiklą, jų teises ir pareigas, gydymo įstaigų ir vaistinių veiklą. Tik Didysis kunigaikštis ir atskiri stambūs magnatai turėję savo dvaruose ir rūmuose gydytoją ir vaistininką, reguliuodavo jų veiklą, teises, pareigas individualiomis sutartimis bei privilegijomis. Pagal mecenato ir aukotojo norą buvo kontroliuojamos [[špitolė]]s ir [[vaistinė]]s.

XVII a. pab. iškylus buržuazijai, susidarė palankios sąlygos privačiai praktikuojantiems gydytojams, nes greitai turtėjantis aukščiausiasis miestiečių luomas pradėjo reikalauti profesionalios medicinos pagalbos, tačiau negalėjo savo lėšomis išlaikyti atskiro gydytojo. Tačiau naujai atsirandančias ligonines ir gydytojų teises bei pareigas, santykius su pacientais galėjo nustatyti tik valstybinė valdžia.

[[1775 m.]] Seimas sudarė Špitolių komisijas: vieną [[Lenkija]]i, kitą - [[LDK]]. Jų kūrimąsi nulėmė [[Jėzuitai|Jėzuitų]] Ordino naikinimas, valstybės padalijimas. Špitolių komisijų tikslas - surinkti duomenis apie esamas špitoles, sudaryti jų finansines ataskaitas ir toliau joms vadovauti. Kadangi šių komisijų veikla buvo mažai veiksminga, [[1791 m.]] įkurta Policijos komisija, ji įregistravo 200 špitolių LDK. [[1797 m.]] atkurta Špitolių komisija ir įkurta Gydomoji valdyba, atsakinga už bendrą, administracinę medicinos priežiūrą. Valdyba prižiūrėjo medicinos įstaigų, gydytojų ir kitų medicinos specialistų veiklą, organizavo teisminę - medicininę ekspertizę, sudarė užkrečiamų ligų sąrašą. Gydymo valdybos atstovai administraciniuose vienetuose buvo apskrities gydytojai.


== Medicinos istorija senovės civilizacijose ==
== Medicinos istorija senovės civilizacijose ==

16:34, 22 balandžio 2013 versija

Kartais naudojamas kaip medicinos simbolis

Medicinasveikatos saugojimo ir gydymo veikla bei teorinis mokslas. Lygį lemia ekonominė ir socialinė šalies santvarka, gamtos ir technikos mokslų, kultūros laimėjimai. Medicina yra sritis padedanti užkirsti kelią ligai, ją diagnozuoti ir gydyti.

Medicina Lietuvoje

Pagrindinis straipsnis – Medicina Lietuvoje.

Steigti medicinos mokslo įstaigas Lietuvoje gerokai delsta net ir įsteigus Vilniaus jėzuitų akademiją. 1579 m. balandžio 1 d. Stepono Batoro (1533-1586) suteikta privilegija už Vilniaus jėzuitų akademijos ribų paliko teisės ir medicinos mokslus. Jėzuitai buvo įsitikinę, kad, daugėjant teisės ir medicinos studentų, jie gali atsivežti „kenksmingų eretiškųknygų, o pasauliečiai dėstytojai, patys užsikrėtę erezija, gali ją propaguoti ir Universitete, o tai reikštų jo sužlugdymą (remiantis Pont-a-Mousson akademijos jėzuitus vizitavusio tėvo Jono Maldonato (SJ) nuomone, išsakyta 1579 m. balandžio 20 d. laiške Lotaringijos kunigaikščiui Karoliui III: ...iš patirties žinome, kad viena dešimtis Teisės fakulteto studentų (kiek jų dabar yra Ponte) pridarė daugiau blogio ir nusižengimų per 1-erius metus kaip visi kiti studentai per 4-erius)[1]. To siekė Jėzuitų ordino vadovybė (pvz., Ordino generolas 1615-1645 metais Mucijus Vitelskis ir kt.), norėdami „veikti profesorių drausmingumą[2] dėl kovos prieš Reformaciją Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje.

Feodalinėje Lietuvoje nuolatinio, centralizuoto valstybinio organo atsakingo už sveikatos apsaugą nebuvo. Nebuvo ir vyriausybės sistemos įstatymų tvarkančių medikų paruošimą ir veiklą, jų teises ir pareigas, gydymo įstaigų ir vaistinių veiklą. Tik Didysis kunigaikštis ir atskiri stambūs magnatai turėję savo dvaruose ir rūmuose gydytoją ir vaistininką, reguliuodavo jų veiklą, teises, pareigas individualiomis sutartimis bei privilegijomis. Pagal mecenato ir aukotojo norą buvo kontroliuojamos špitolės ir vaistinės.

XVII a. pab. iškylus buržuazijai, susidarė palankios sąlygos privačiai praktikuojantiems gydytojams, nes greitai turtėjantis aukščiausiasis miestiečių luomas pradėjo reikalauti profesionalios medicinos pagalbos, tačiau negalėjo savo lėšomis išlaikyti atskiro gydytojo. Tačiau naujai atsirandančias ligonines ir gydytojų teises bei pareigas, santykius su pacientais galėjo nustatyti tik valstybinė valdžia.

1775 m. Seimas sudarė Špitolių komisijas: vieną Lenkijai, kitą - LDK. Jų kūrimąsi nulėmė Jėzuitų Ordino naikinimas, valstybės padalijimas. Špitolių komisijų tikslas - surinkti duomenis apie esamas špitoles, sudaryti jų finansines ataskaitas ir toliau joms vadovauti. Kadangi šių komisijų veikla buvo mažai veiksminga, 1791 m. įkurta Policijos komisija, ji įregistravo 200 špitolių LDK. 1797 m. atkurta Špitolių komisija ir įkurta Gydomoji valdyba, atsakinga už bendrą, administracinę medicinos priežiūrą. Valdyba prižiūrėjo medicinos įstaigų, gydytojų ir kitų medicinos specialistų veiklą, organizavo teisminę - medicininę ekspertizę, sudarė užkrečiamų ligų sąrašą. Gydymo valdybos atstovai administraciniuose vienetuose buvo apskrities gydytojai.

Medicinos istorija senovės civilizacijose

Mesopotamija

2000 m. pr. m. e. Babilono karalius išleido (iškalė bazalto stulpe) įstatymus reglamentuojančius ligonių ir gydytojų santykius. To meto liaudies gydytojai mokėjo atlikti kataraktos operaciją. Gyventojai turėjo medicinos deivę, gydymo, motinų ir vaikų globėją - Ištar, naudojo amuletus, talismanus.

Buvo dvi medicinos rūšys:

  1. Asu - liaudies medicina;
  2. Ašipu - žynių, burtininkų medicina.

Bei trys ligų nustatymo būdai:

  • lot. inspectio - apžiūra
  • lot. palpatio - apčiuopa
  • lot. anamnesis - ligos istorija

Tikėjo animizmu.

Mesopotamijoje rastas seniausias Farmacijos tekstas - Nipūro dantiraštis - lentelė su 15 receptų.

Senovės Egiptas

Ši civilizacija tikėjo, jog žmogaus kūnas sudarytas iš keturių pradų:

  1. Ugnies
  2. Žemės
  3. Oro
  4. Vandens

Naudojamas valomasis gydymas (lot. ex vacua) - vaistai skatinantys vėmimą, atsikosėjimą, vidurių laisvinamieji. Tikėjo gydymo dievu - Totu (vaizduojamas su Ibio snapu), Anubiu - jis išmokęs balzamuoti kūnus.

  • Imhotepo papirusas - seniausias (~ 2800 m. pr. m. e.) papirusas, kuriame kalbama apie mediciną. Jame aprašomas traumų ir žaizdų gydymas, magija neminima.
  • Smito ir Eberso papirusai - ~ 2700 m. senumo papirusai, kuriuose aprašytos vidaus, moterų bei gyvulių ligos ir jų gydymas, taip pat chirurgija.
  • Brukšo Bengšo papirusas - 2000 metų amžiaus seniausias Pediatrijos šaltinis.
  • Kaduno papirusas - ~1800 m. pr. m. e. aprašytos ginekologinės, veterinarinės ligos, musė cė cė.

Senovės Kinija

Ši civilizacija manė, kad organizmą sudaro 5 elementai:

  1. Ugnis
  2. Žemė
  3. Medis
  4. Metalas
  5. Vanduo

Tikėjo vyrišku ir moterišku pradu - jan ir in. Nuo raupų (variola vera) gydėsi ypatingai - paimdavo pūslių pūlius, juos išdžiovindavo ir įtrindavo į nosį, toks žmogus persirgdavo lengva ligos forma. Įvairių ligų gydymui naudojo akupunktūrą (žinojo 388 aktyvius kūno takus), moksą, masažus. Buvo leista skrosti lavonus.

Senovės Indija

Manė, jog žmogaus organizmas sudarytas iš:

  1. Tulžies
  2. Gleivių
  3. Oro
  • Karalius Manu išleido įstatymų rinkinį, kuriame buvo ir mediciną liečiančių nutarimų - aiškintas ligų atsiradimas dėl klimato pokyčių, nevisavertės mitybos, pateikti higienos reikalavimai: ligoniai negali liesti maisto, negalima prie namų pilti šiukšlių, atsikėlus privaloma nusiprausti ir išsivalyti dantis.
  • Ajurvedose - 1000800 m. pr. m. e. medicininėse knygose - aprašyta medicina. Viena knyga priklauso Sušrutai, kuris buvo garsus to meto plastikos chirurgas - žaizdų siuvimui naudojęs didžiąsias skruzdes (dėdavo jas ant žaizdos kraštų, o kai jos apžiodavo juos, nusukdavo skruzdėms galvas, išsiskyrusi rūgštis dar ir dezinfekuodavo žaizdą).

Ligos diagnozavimui naudojo:

  • Apčiuopą
  • Apžiūrą
  • Karščio ir skausmo matavimą

Senovės Graikija

Tikėta medicinos dievu - Asklepijumi. Homeras rašė, jog jis turėjo du sūnus (Machaoną ir Podavilijų) ir dvi dukras (Higėją ir Panacėją). Asklepijaus garbei buvo statomos šventyklos - Asklepionai, kiparisų giraitėse, prie vandens šaltinių. Šventyklose būdavo patalpa abaton - skirta miegui, atliekamos fizinės ir protinės procedūros, rodomi spektakliai ligoniams. XII a. medicina atsiskyrė nuo filosofijos ir medicininės žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą, taip susiformavo dvi amatininkiškos mokyklos:

  • Koso - atstovai laikėsi nuomonės, kad svarbiausia ne nustatyti diagnozę, o prognozę (išgis ar mirs), taikė bendrą viso kūno gydymą;
  • Knidos - atstovai manė, kad svarbiausia diagnozė ir skyrė priešsimptominį gydymą.

Hipokratas - žymiausias graikų terapeutas, chirurgas, aprašė žaizdas, išnirimus, sugalvojo naują būdą galvai tvarstyti (Hipokrato kepurėlė), lūžiams tvarstyti - Hipokrato suolelis.

Aleksandrijoje buvo įkurti mokslininkų namai (NUSEION), į juos buvo kviečiami įvairūs mokslininkai (Archimedas, Ptolemėjus). Namuose gyveno ir du gydytojai - Herofilas ir Eristratas, abu aprašomosios anatomijos pradininkai.

Senovės Roma

Medicina užsiimdavo šeimos galva, nesveikus naujagimius mesdavo į Tiberio upę, paliegusius vergus tremdavo į Šv. Bartolomėjaus salą taip išvengdavo didžiulių epidemijų ir ligų. Buvo dviejų tipų gydytojai: laisvieji ir belaisviai.

  • I a. pr. m. e. atsiranda gydyklos, prie cirkų, termų, bibliotekų.
  • Įrengiami sanitariniai įrengimai - vandentiekiai (aquaeductus aqua appia) ir kanalizacija (cloaca maxima).

Senovės Romos gydytojai:

  • Asklepiadas
  • Celsas
  • Galenas - išleido apie 200 veikalų, tyrinėjo vidaus organus, aiškina kraujo apytaką.

Kategorizuoti Straipsniai

Ligų skirstymas

Medicininė įranga

Rentgeno aparatas

Diagnostiniai ultragarso aparatai

Medicinos šakos

Vikicitatos

Wikiquote logo
Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose

ChirurgijaHematologijaNeurologijaOnkologijaOrtopedijaPediatrijaPsichiatrijaTraumatologija- NefrologijaGinekologija - Radiologija

Šaltiniai

  1. Rabikauskas P. Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai. Sudarė L. Jovaiša. Vilnius: Aidai, 2002, 280 psl.
  2. [Pirmieji mėginimai įsteigti Teisės fakultetą] // Vilniaus jėzuitų akademijos Teisės fakulteto įsteigimo priešistorė. Jevgenij Machovenko. Teisė, Nr. 57, 2005

Šablonas:Link FA