Justinas Mikutis: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

19:29, 20 balandžio 2013 versija

Justinas Mikutis (g. 1922 m. balandžio 27 d. Šateikių Rūdaičiuose (Plungės r.) - mirė 1988 m. birželio 2 d. Vilniuje) - Lietuvos mąstytojas.

Biografija

Gimė ūkininkų Antano Mikučio ir Onos Benetytės šeimoje (vaikai Antanas (g. 1917), Ona (g. 1918), Justinas (g. 1922), Ignas (g. 1924)). 1931 m. priimtas iškart į III-skyrių Gintališkės pradžios mokykloje, ją baigė 1934 m.. 1935 m. pavasarį savo iniciatyva išlaikė egzaminus Plungės progimnazijoje iškart į trečią klasę. Tų pačių metų rudenį įstojo į Kretingos pranciškonų gimnaziją, ją baigė 1941 m. 1941-1942 m. mokytojavo Kalvių pradžios mokykloje (Skuodo valsčius). 1942 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, bet 1943 m. kovą VDU uždarius grįžo į Žemaitiją. 1943 m. pradėjo dirbti mokytoju Kulių valsčiuje, kiek vėliau - Grigaičių pradžios mokykloje (Platelių valsčius, dabartinis Plungės rajonas). 1945 m. gruodį buvo suimtas ir 1946 m. vasarą ištremtas į Uchtos lagerį, 1951 m. perkeltas į Vorkutos lagerį Komijos Respublikoje. 1956 m. reabilituotas, grįžo į Lietuvą ir palaipsniui tapo neprisitaikiusios kultūros simboliu, padariusiu įtaką ne tik sovietinės Lietuvos kultūrininkams, bet ir Maskvos, Leningrado disidentų sluoksniams.

Dėl savo bekompromisės laikysenos sovietinio režimo atžvilgiu, sykiu ir silpnos sveikatos, pragyveno iš savo intelekto ir erudicijos neatitinkančių darbų: kurį laiką dirbo gamykloje liftininku, techniniu vertėju (mokėjo lenkų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbas). Ypač unikaliai jo geniali asmenybė išsiskleidė dirbant pozuotoju Vilniaus dailės mokykloje ir Dailės institute (1957-1961, 1975-1981 m.). Pertraukų metu, darbų peržiūrose, parodų atidarymuose bei aptarimuose, kelionėse mokiniams ir studentams dėstė savo originalias mintis apie literatūrą, meną, architektūrą, istoriją, religijas, filosofiją ir ypač egzistencializmą ir t. t. (pasak prof. Arvydo Šaltenio, studentai su juo išėjo estetikos, literatūros ir meno filosofijos kursą).

Palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse. 1989 m. per Justino mirties metines monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas pašventino Viliaus Orvido iškaltą antkapinį paminklą - "Nukryžiuotąjį Kristų".

Įtaka

Justinas Mikutis ne tik švietė, bet ir ugdė žmogiškąsias vertybes, moralinį, politinį sąmoningumą. Justiną net trys menininkų kartos vadino Mokytoju, laikė draugu: Vincas Kisarauskas, Saulė Kisarauskienė, Antanas Kmieliauskas, Vladas Vildžiūnas, Vytautas Šerys, Alfonsas Vincentas Ambraziūnas, Valentinas Antanavičius, Šarūnas Šimulynas, Ignas Budrys, Algimantas Stankevičius-Stankus; Leonardas Gutauskas, Arvydas Šaltenis, Petras Repšys, Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Algimantas Švėgžda, Antanas Martinaitis; Arūnas Vaitkūnas, Audrius Naujokaitis, Eugenijus Varkulevičius, Algė Stankutė-Dargienė, Eglė Velaniškytė, Audronė Petrašiūnaitė, Vilius Orvidas ir kt. Daugelis jų yra piešę, tapę ar lipdę Justino portretus (sukurta daugiau nei 70 darbų). Buvo surengta Justino atminimui skirtų parodų Vilniuje, Žemaitijoje (pirmoji paroda vyko 1989 m. gegužės 24 - birželio 5 d. Meno darbuotojų rūmuose Vilniuje).

Justino įtaką juto, bičiuliavosi ir kitų profesijų kultūros žmonės: Sigitas Geda, Stasys Jonauskas, Petras Juodelis, Marcelijus Martinaitis, Bronius Kutavičius, Jonas Jurašas, Edmundas Gedgaudas, čiuvašų poetas Genadijus Aigi ir kt. Nuo gimnazijos laikų Justiną siejo draugystė su Antanu Mončiu.

Justinas įamžintas ir literatūroje: Leonardo Gutausko romanuose „Vilko dantų karoliai“, „Laiškai iš Viešvilės", esė „Nebylus atsisveikinimas", eilėraštyje „Justinas Mikutis" (rinkinyje „In fine"); eilėraštį Justinui dedikavo ir Genadijus Aigi.

Publikacijos

Kalbėjimas buvo „Justino kūrybinis aktas“ (Vladas Vildžiūnas), „vieno žmogaus filosofinis teatras“ (Alfonsas Ambraziūnas). J. Mikutis nesiekė visų savo minčių išdėstyti raštu, vis dėlto paliko bent 180 lapų rankraščių, kai kurias mintis jo draugai įrašė į magnetofono juostas. 1988-1997 m. atgimusios Lietuvos periodikoje parengta keliolika jo publikacijų, radijo laidų, publikuota Lietuvos menininkų, bičiulių prisiminimų apie Justiną, sukurtas dviejų dalių dokumentinis filmas „Agrastų vynas“ (1991). Apie jį rašė Tomas Sakalauskas knygoje "Ketvirtoji dimensija" (1998).

Nuorodos

Justinas Mikutis. "Poetinis kūrybos aktas". Publikuota almanache "Poezijos pavasaris" (1989) ir savaitraštyje "Šiaurės Atėnai" 2003-12-27.
Tomas Sakalauskas. "Ketvirtoji dimensija". Vilnius, Alma littera. 1998.
Dokumentinis filmas "Agrastų vynas" (1991) I dalis. LRT archyvas
Dokumentinis filmas "Agrastų vynas" (1991) II dalis. LRT archyvas
Lietuvių literatūros enciklopedija www.lle.lt
Edmundas Gedgaudas. "Žengęs viršūnėmis". "Literatūra ir menas" 2012-04-27
Gintarė Bernotienė. "Laisvė nelaisvės metu Leonardo Gutausko romanuose “Laiškai iš Viešvilės“ ir „Plunksnos“". Soter 2011 Nr. 40 (68).

@@ Eilutė 3: / Eilutė 3: @@
 == Biografija ==
-Gimė ūkininkų Antano Mikučio ir Onos Benetytės šeimoje (vaikai Antanas (g. 1917), Ona (g. 1918), Justinas (g. 1922), Ignas (g. 1924)). [[1931]] m. priimtas iškart į III-skyrių [[Gintališkė|Gintališkės]] pradžios mokykloje, kurioje baigė keturis skyrius. [[1935]] m. pavasarį savo iniciatyva išlaikė egzaminus [[Plungės Saulės gimnazija|Plungės progimnazijoje]] iškart į trečią klasę. Tų pačių metų rudenį įstojo į [[Kretingos pranciškonų gimnazija|Kretingos pranciškonų gimnaziją]], ją baigė [[1941]] m. [[1941]]-[[1942]] m. mokytojavo [[Kalviai (Skuodas)|Kalvių]] pradžios mokykloje ([[Skuodo valsčius]]). [[1942]] m. įstojo į [[Kaunas|Kauno]] [[Vytauto Didžiojo universitetas|Vytauto Didžiojo universiteto]] Filosofijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, bet [[1943]] m. kovą [[Vytauto Didžiojo universitetas|VDU]] uždarius grįžo į [[Žemaitija|Žemaitiją]]. [[1943]] m. pradėjo dirbti mokytoju [[Kulių valsčius|Kulių valsčiuje]], kiek vėliau - [[Grigaičiai (Plungė)|Grigaičių]] pradžios mokykloje ([[Platelių valsčius]], dabartinis Plungės rajonas). [[1945]] m. gruodį buvo suimtas ir [[1946]] m. vasarą ištremtas į [[Uchta|Uchtos]] lagerį, [[1951]] m. perkeltas į [[Vorkuta|Vorkutos]] lagerį [[Komijos Respublika|Komijos Respublikoje]]. [[1956]] m. reabilituotas, grįžo į Lietuvą ir palaipsniui tapo neprisitaikiusios kultūros simboliu, padariusiu įtaką ne tik sovietinės  Lietuvos kultūrininkams, bet ir [[Maskva|Maskvos]], [[Leningradas|Leningrado]] [[Disidentas|disidentų]] sluoksniams.
+Gimė ūkininkų Antano Mikučio ir Onos Benetytės šeimoje (vaikai Antanas (g. 1917), Ona (g. 1918), Justinas (g. 1922), Ignas (g. 1924)). [[1931]] m. priimtas iškart į III-skyrių [[Gintališkė|Gintališkės]] pradžios mokykloje, ją baigė [[1934 m.]]. [[1935]] m. pavasarį savo iniciatyva išlaikė egzaminus [[Plungės Saulės gimnazija|Plungės progimnazijoje]] iškart į trečią klasę. Tų pačių metų rudenį įstojo į [[Kretingos pranciškonų gimnazija|Kretingos pranciškonų gimnaziją]], ją baigė [[1941]] m. [[1941]]-[[1942]] m. mokytojavo [[Kalviai (Skuodas)|Kalvių]] pradžios mokykloje ([[Skuodo valsčius]]). [[1942]] m. įstojo į [[Kaunas|Kauno]] [[Vytauto Didžiojo universitetas|Vytauto Didžiojo universiteto]] Filosofijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, bet [[1943]] m. kovą [[Vytauto Didžiojo universitetas|VDU]] uždarius grįžo į [[Žemaitija|Žemaitiją]]. [[1943]] m. pradėjo dirbti mokytoju [[Kulių valsčius|Kulių valsčiuje]], kiek vėliau - [[Grigaičiai (Plungė)|Grigaičių]] pradžios mokykloje ([[Platelių valsčius]], dabartinis Plungės rajonas). [[1945]] m. gruodį buvo suimtas ir [[1946]] m. vasarą ištremtas į [[Uchta|Uchtos]] lagerį, [[1951]] m. perkeltas į [[Vorkuta|Vorkutos]] lagerį [[Komijos Respublika|Komijos Respublikoje]]. [[1956]] m. reabilituotas, grįžo į Lietuvą ir palaipsniui tapo neprisitaikiusios kultūros simboliu, padariusiu įtaką ne tik sovietinės  Lietuvos kultūrininkams, bet ir [[Maskva|Maskvos]], [[Leningradas|Leningrado]] [[Disidentas|disidentų]] sluoksniams.
 Dėl savo bekompromisės laikysenos sovietinio režimo atžvilgiu, sykiu ir silpnos sveikatos, pragyveno iš savo intelekto ir erudicijos neatitinkančių darbų: kurį laiką dirbo gamykloje liftininku, techniniu vertėju (mokėjo lenkų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbas). Ypač unikaliai jo geniali asmenybė išsiskleidė dirbant pozuotoju Vilniaus dailės mokykloje ir [[Vilniaus dailės akademija|Dailės institute]] ([[1957]]-[[1961]], [[1975]]-[[1981]] m.). Pertraukų metu, darbų peržiūrose, parodų atidarymuose bei aptarimuose, kelionėse mokiniams ir studentams dėstė savo originalias mintis apie [[Literatūra|literatūrą]], [[Menas|meną]], [[Architektūra|architektūrą]], [[Istorija|istoriją]], [[Religija|religijas]], [[Filosofija|filosofiją]] ir ypač [[Egzistencializmas|egzistencializmą]] ir t. t. (pasak prof. [[Arvydas Šaltenis|Arvydo Šaltenio]], studentai su juo išėjo [[Estetika|estetikos]], [[Literatūra|literatūros]] ir meno filosofijos kursą).