Sanskritas

Sanskritas संस्कृत
Kalbama	Indijoje
Kalbančiųjų skaičius	liturginė kalba 14 000 gimtąja kalba
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	-
Kilmė	indoeuropiečių  indoiranėnų   indoarijų    sanskritas
Rašto sistemos	devanagari, granta (pietuose), kitos vietinės sistemos
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Indija, Utarakhandas Viena iš 22 oficialių Indijos kalbų
Kalbos kodai
ISO 639-1	sa
ISO 639-2	san
ISO 639-3	san

Sanskritas (skr. संस्कृत = saṁskṛta) – klasikinė Indijos kalba, priskiriama indoeuropiečių kalbų šeimai, indoarijų kalbų grupei. Buvo ir dažnai tebėra naudojama kaip liturginė hinduizmo, budizmo ir džainizmo kalba, naudojama filosofijos, literatūros kūriniuose. Užrašoma iš brahmi kilusi devanagari rašto atmaina.

Pavadinimas „sanskritas“ kildinamas iš priešdėlio saṁ („su-“), šaknies kṛ („kurti, daryti“) ir priesagos ta (atitinka lietuvių neveikiamojo dalyvio priesagą „ta“). Pažodžiui terminas „sanskritas“ gali būti verčiamas kaip „sukurtas“, tačiau bendresnė šio žodžio reikšmė yra „išbaigtas, tobulas“.

Sanskrito reikšmę Indijos kultūroje galima palyginti su lotynų kalba krikščioniškoje Europoje. Nors abi kalbos laikomos mirusiomis, tačiau religiniais, moksliniais tekstais bei grožine literatūra išsilaikė iki šių dienų. Tiesa, priešingai nei lotynų kalba, sanskritas praktiškai niekad nebuvo šnekamąja, gimtąja kalba, o labiau aukštosios kultūros, brahmanų kalba. Sanskrito priešybė buvo šnekamosios indų kalbos, vadinamos prakritais.

Kilmė ir istorija

Sanskrito teksto pavyzdys

Tradiciškai išskiriami du sanskrito kalbos raidos etapai: Vedų sanskritas ir klasikinis sanskritas. Nors dabar vyksta diskusijos ar klasikinis sanskritas tikrai gimė Vedų kalbos pagrindu.

Sanskritas priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos indoarijų šakai. Spėjama, kad indoeuropiečiai į Indiją atsikraustė 1500–500 metų pr. m. e. periodu, kartu atsinešdami ir besiformuojančią žodinę Vedų tradiciją. Jos užrašytos Vedų kalba tik II amžiuje pr. m. e. Nors užrašytas taip vėlai, Vedose paliudytas sanskritas laikomas originaliu, kadangi vedistinėje tradicijoje identiško tarimo išlaikymas buvo laikomas esminiu siekiniu – indų tradicijoje tikima šventa garsmens galia.

Vedų kalba

Vedinis sanskritas yra ankstyvoji sanskrito forma (kartais laikoma ir atskira kalba), kuria sukurti ankstyvieji indų liturginiai tekstai – Vedos. Šios kalbos ištakos fiksuojamos 1500-2000 m. pr. m. e. Nuo standartinio („klasikinio“) sanskrito ji skiriasi fonologija, netaisyklingų gramatinių formų gausa ir įvairove, sintaksės, leksikos skirtumais. Vedinis sanskritas palaipsniui kito – jo vėlyvoji forma sutinkama Upanišadose.

Klasikinis sanskritas

Klasikinis sanskritas gimė maždaug V amžiuje pr. m. e. Tuo metu gyvenęs gramatikas Paninis (Pāṇini) suformulavo ir aprašė sanskrito gramatiką supaprastindamas ir išvalydamas nuo kai kurių archajiškų formų. Dėl jo reikšmės klasikinis sanskritas kartais dar vadinamas Paninio sanskritu. Ši sanskrito forma sutinkama indų epuose Ramajanoje ir Mahabharatoje (su prakritų priemaišomis), ir daugelyje vėlesnių kūrinių.

Reikšmė ir raida senovės Indijoje

Senovės Indijoje sanskritas nebuvo išskiriamas kaip atskira kalba, o greičiau kaip sociolektas, nusakantis jį vartojančio asmens aukštą socialinę padėtį. Senojoje Indijos visuomenėje sanskritą vartoti paprastai galėjo tik brahmanai ar kšatrijai. Jis laikytas išminčių, žynių kalba. Dėl sanskritui suteikto šventos, liturginės kalbos statuso, jis negalėjo keistis, tuo tarpu prakritai sparčiai kito todėl atsirado atskirtis tarp sanskrito ir kitų indų kalbų – sanskritas tapo nebe šnekamųjų kalbų rafinuota tarme, o atskira, sudėtinga kalba.

Su musulmonų invazija nuo X a. sanskrito reikšmė mažėjo, tačiau ši kalba išliko naudojama tarp dvasininkų, vienuolių, išsilavinusių žmonių, visgi, viešojoje erdvėje ėmė dominuoti persų, arabų bei vietinės šnekamosios kalbos.

Britų valdymo metais europiečiai itin susidomėjo sanskritu, tas paskatino jo atgaivinimą ir populiarinimą tiek Indijoje, tiek už jos ribų.

Šiuolaikinis naudojimas

2001 m. Indijos surašymo duomenimis, 14 135 žmonių sanskritą nurodė kaip savo gimtąją kalbą. Yra keletas kaimų Madhja Pradešo, Karnatakos, Orisos, Utar Pradešo ir Radžasthano valstijose, kur sanskritas vartojamas kaip šnekamoji kalba. Garsiausias iš tokių kaimų yra Maturas Karnatakoje. Indijoje taip pat veikia organizacijos, siekiančios atgaivinti sanskrito vartojimą viešajame lygmenyje. Sanskrito entuziastų pastangomis dabar šia kalba leidžiami laikraščiai, žurnalai, tame tarpe ir dienraštis „Sudharma“. Sanskritu transliuojama žinių laida „All India Radio“ stoties eteryje.

Sanskritas yra viena iš valstybinių Indijos kalbų bei antroji oficiali kalba Utarakhando valstijoje. Indijos mokyklose sanskritas vietomis dėstomas 5-8 klasių mokiniams kaip trečioji kalba, dalyje universitetų yra sanskrito studijų programos, veikia keletas sanskrito dėstyme besispecializuojančių universitetų.

Kalba plačiai tebenaudojama hinduizmo, iš dalies ir budizmo religiniuose ritualuose. Sanskrito reikšmę Pietų Azijos kultūrose rodo ir tai, kad Indijos šalies motto yra sanskritu – सत्यमेव जयते (Satyameva Jayate – „tik tiesa laimi“). Nepalo motto जननी जन्मभूमिश्च स्वर्गादपि गरीयसी (Janani Janmabhūmisca Svargādapi garīyasi – „Motina ir Tėvynė už rojų didingesnė“) taip pat yra sanskritu. Šia kalba taip pat savo šūkius yra sukūrę įvairūs universitetai, mokslo, kultūros organizacijos.

Sanskritas Vakaruose

Europiečiai su sanskritu susidūrė XVI a., kuomet Indijoje pradėjo kurtis krikščioniškos misijos. 1660 m. Heinrich Roth ir Johann Ernst Hanxleden parengė sanskrito gramatiką ir sanskrito-lotynų kalbų žodynėlį. Visgi, pagrindiniu sanskritologijos pradininku laikomas britų filologas William Jones. Jis ne tik išmoko sanskritą, postulavo jo giminystę su Europos kalbomis, bet ir įkūrė Azijos draugiją, kurios vienas iš tikslų buvo sanskrito tyrinėjimai ir sanskrito tekstų vertimai. XVIII–XIX a. į Europos kalbas (daugiausia anglų, taip pat vokiečių, prancūzų) pradėti versti žymiausi indų tekstai, užrašyti sanskritu (Vedos, Upanišados, epai, Bhagavadgyta, Manaus įstatymas ir daug kt.).

Sanskritas pradėtas dėstyti įvairiuose Europos universitetuose greta kitų klasikinių kalbų (lotynų, senovės graikų), lyginamosios kalbotyros sanskrito tyrimai leido daug sužinoti apie indoeuropiečių kalbų prigimtį.

Nemažai sanskrito žodžių buvo perimti kai kurių Europos kalbų ar tapo tarptautiniais: avatara, arijas, ašramas, bagvanas, čakra, guru, mantra, svastika, joga ir kt.

Sanskritas ir lietuvių kalba

Kadangi tiek sanskritas, tiek lietuvių kalba yra labai archajiškos, yra nemažai giminingų ir panašių žodžių, turinčių vienodą ar artimą reikšmę. Pavyzdžiui: agnis (अग्निः) – ugnis, vajus (वायु:) – vėjas, aśru (अश्रु:) – ašara, aśvā (अश्वा) – ašva, kumelė, kūrmas (कूर्म:) – kurmis, ratha (रथ:) – ratas, devas (देव:) – Dievas, navyas (नव्य:) – naujas, madhu (मधु) – medus, vīra (वीर:) – didvyris, svapnas (स्वप्न:) – sapnas, sanas (सन:) – senas, sravati (स्रवति) – srovena, śvaśuras (श्वशुर:) – šešuras, sūnus (सूनु:) – sūnus ir daug kt. Be to, kalbos panašios ir savo morfologija: skr. asmi – asi – asti = liet. esu – esi – esti.

Šis kalbų panašumas yra ne dėl artimos jų giminystės (lietuvių kalba priklauso baltų-slavų kalboms, sanskritas – indoarijų), tačiau dėl to, kad abi šios kalbos išlaikė daug indoeuropiečių prokalbės elementų. Sanskritas, kaip liturginė kalba, nepakito nuo pat sukūrimo, o lietuvių kalba dėl istorinių ir kultūrinių aplinkybių taip pat pakito palyginti nedaug.

Sanskritas Lietuvoje

Lietuviškas Upanišadų vertimas (Yša Upanišada)

Dėl šių kalbų archajiškumo, jos greta dažnai pasirodydavo įvairiuose XIX a. lyginamosios kalbotyros leidiniuose, Europos mokslininkai pabrėždavo šių kalbų panašumą. Iš lietuvių, pirmasis plačiau šių kalbų santykį nagrinėjo Jonas Juška. XX a. pr. formuojantis lietuvių nacijai, šis kalbų panašumas dažnai pabrėžtas intelektualiniuose sluoksniuose. Sanskritišką ir lietuvišką kultūras siejo filosofas Vydūnas, jis parengė Bhagavadgytos vertimą (iš vokiečių k.), Maironis išvertė kelis Vedų himnus (iš lenkų k.). Tarpukario Lietuvoje Indijos senąja kultūra, sanskritu domėjosi keliautojai Matas Šalčius ir Antanas Poška. Pastarasis keletą metų praleido Indijoje ir paruošė vertimų iš sanskrito, bet jie Lietuvos nepasiekė.

Tarybiniais metais sanskritu profesionaliai domėjosi, dėstė ir vertimus parengė kalbotyrininkas Ričardas Mironas. Jis iš sanskrito išvertė indų pasakėčių rinkinį „Pančatantrą“, parengė vedų himnų vertimų. Nepriklausomos Lietuvos laikais sanskrito užsiėmimai pradėti Vilniaus universitete dėstytojo Vyčio Vidūno iniciatyva. Vėliau jis buvo vienas iš Orientalistikos centro steigėjų – šiame centre pradėtos indologijos studijos, kurių vienu iš programinių dalykų tapo sanskritas. Šio centro direktorius, profesorius Audrius Beinorius parengė lietuvišką „Upanišadų“ vertimą iš sanskrito, docentas Valdas Jaskūnas išvertė Džajadevos „Gytagovinda“.

Raštas

Sanskrito kalba užrašoma devanagari raštu, kilusiu iš brahmi rašto sistemos. Devanagari raštas pagrįstas skiemenimis. Tačiau sanskrite šis raidynas naudojamas kiek kitaip, nei šiuolaikinėse jį naudojančiose kalbose (hindi, nepalų ir kt.). Visų pirma, sanskrite nenukrenta paskutinio skiemens balsis (matra), o jei ją reikia panaikinti – rašoma virama. Matros nedingsta bei nesiredukuoja į kitus garsus ir žodžio viduryje. Sanskrite yra keletas raidžių (skiemeniniai balsiai ṝ, ḷ, ḹ), nesutinkami kitose devanagari naudojančiose kalbose, tačiau tuo tarpu sanskrite nėra ženklų, kurie naudojami užrašyti su skoliniais atėjusiems garsams (f, z, ch ir kt.). Sanskrite dažnai naudojama kitoms kalboms nebūdinga visarga. Sanskritas taip pat pasižymi didesne ligatūrų ir pačių ženklų užrašymo įvairove.

Daugelyje vakarietiškų leidinių, kuriuose naudojamas sanskritas (gramatikose, religiniuose tekstuose) paprastai naudojama tik lotyniška perraša.

Sandhi taisyklės

Sanskrito linksniavimas. Dėl sandhi taisyklių atskiri žodžiai dažnai susijungia į vieną junginį

Vienas pagrindinių sanskrito fonetinių elementų – sandhi taisyklės, nusakančios garsų pakitimą vienas kito atžvilgiu. Išskiriamos išorinės sandhi taisyklės (nusako žodžių susiliejimą) ir vidinės sandhi taisyklės (nusako garsų susiliejimą pačiame žodyje).

Žemiau išvardintos sandhi taisyklės vyksta iš viršaus į apačią, bet ne atvirkščiai, t.y., pritaikius 4-ąją taisyklę, 1-os taikyti nebegalima.

Pastaba: sudurtinių žodžių dėmenims, bei dažnai galūnėms -bhyām, -bhis, -bhyas, -su galioja ne vidinės, bet išorinės sandhi taisyklės.

Išoriniai sandhi

• 1. Žodžių pabaigos balsių sandhi:
  • jei du vienodos kokybės balsiai atsiduria vienas prieš kitą, jie sudaro vieną ilgą balsį; pvz., devī + iva → devīva.
  • balsis a/ā, atsidūręs prieš kitos kokybės sudaro:
    • su i/ī sudaro e; pvz., kanyā + iva → kanyeva.
    • su u/ū sudaro o; pvz., rājā + uvāca → rājovāca.
    • su ṛ sudaro ar; pvz., mahā + ṛśi → maharśi.
    • su e/ai sudaro ai; pvz., kanyā + eva → kanyaiva.
    • su o/au sudaro au.
  • kiti balsiai, atsidūrę prieš skirtingą balsį kinta taip (tačiau nekeičia sekančio balsio):
    • i/ī virsta y; pvz., devī + āgacchati → devyāgacchati.
    • u/ū virsta v; pvz., astu + iti → astviti.
    • ṛ virsta r.
• 2. Žodžių pabaigos dvibalsių sandhi:
  • sanskrito dvibalsiai e ir o, atsidūrę prieš a išlieka, bet panaikina pačią a (jos išnykimas perrašoje žymymas apostrofu, o devanagari – avagraha ऽ); pvz., gṛhe + asti → gṛhe 'sti (devanagari: गृहे ऽस्ति).
  • dvibalsiai e ir o atsidūrę prieš kitus balsius ir dvibalsius (išskyrus a), virsta a; pvz., gṛhe + āsīt → gṛha āsīt.
  • dvibalsiai ai ir au, atsidūrę prieš kitus balsius ar dvibalsius atitinkamai virsta:
    • ai virsta ā; pvz., kanyāyai + eva → kanyayā eva.
    • au virsta āv; pvz., tau + ubhau → tāvubhau.
• 3. Žodžių pabaigos priebalsių (išskyrus -s ir -r) sandhi:
  • priebalsiai k, t, ṭ, p, atsidūrę prieš skardųjį priebalsį, balsį arba dvibalsį suskardėja ir virsta savo skardžiuoju atitikmeniu (atitinkamai – g, d, ḍ, b); pvz., grāmāt + na → grāmadna.
    • priebalsiai k, t, ṭ, p atsidūrę prieš nosinį priebalsį (n, m) gali virsti savo eilės nosiniu priebalsiu; pvz., gṛhāt + me → gṛhānnme, vāk + me → vagme.
    • priebalsiai k, t, ṭ, p atsidūrę prieš priebalsį h suskardėja, o h gali pavirsti atitinkamu apsiruotu priebalsiu; pvz., vāk + hi → vagghi.
  • priebalsis t, atsidūręs prieš priebalsius l, c, ch, j, jh, ṭ, ṭh, ḍ, ḍh su jais asimiliuojasi; pvz., ācāryāt + labhante → ācāryāllabhante.
  • priebalsis t, atsidūręs prieš ś, sudaro junginį cch.
  • nosiniai priebalsiai n ir ṅ, galūnėse su trumpuoju balsiu, prieš balsį arba dvibalsį sudvigubėja; pvz., bharan + eva → bharanneva;
  • kitais atvejais nosinis n keisis sekančiai:
    • prieš j, jh virs ñ; pvz., tān + janān → tāñjanān.
    • prieš ś virs ñ arba sudarys junginį ñch; pvz., tān + śūrān → tāñchūrān.
    • su l sudarys junginį ṃll; pvz., tān + lokān → tāṃllokān.
    • su t, th sudarys junginius ṃst, ṃsth; pvz., bharan + tat → bharaṃstat.
    • su ṭ, ṭh sudarys junginius ṃṣṭ, ṃṣṭh.
    • su c, ch sudarys junginius ṃśc, ṃśch.
    • su s gali sudaryti junginį nts; pvz., tān + sūryān → tāntsūryān.
    • su ṣ gali sudaryti junginį ntṣ.
  • priebalsis m atsidūręs prieš priebalsį virsta anusvara (ṃ), tačiau prieš dantinius priebalsius šis kitimas nėra privalomas; pvz., phalam + bhvati → phalaṃ bhavati, svairam + muñcanti → svairaṃ muñcanti arba svairammuñcanti.

• 4. Žodžių pabaigos priebalsių -s ir -r sandhi:
  • izoliuotoje formoje (kai žodis yra vienas arba baigia sakinį) -s arba -r pavirsta į visargą (ḥ); pvz., devas → devaḥ, punar → punaḥ.
  • prieš dusliuosius priebalsius -s ir -r susijungia su tolesniu žodžiu ir pakinta:
    • prieš t ir th virsta s; pvz., vṛkas + tu → vṛkastu, punar + tu → punastu.
    • prieš ṭ ir ṭh virsta ṣ;
    • prieš c ir ch virsta ś; pvz., vṛkas + ca → vṛkaśca, punar + ca → punaśca.
    • prieš kitus dusliuosius (k, kh, p, ph, ṣ, ś, s) vrsta visarga (ḥ) ir su kitu žodžiu nesijungia; pvz., devas + pṛcchati → devaḥ pṛcchati.
  • -s ir -r galūnės (išskyrus galūnes -as, -ās) prieš skardžiuosius priebalsius (išskyrus r), balsius ir dvibalsius virsta r; pvz., agnis + iva → agniriva;
  • -s ir -r galūnės (išskyrus galūnes -as, -ās) prieš r galūnės netenka, o jei prieš ją ėjęs balsis buvo trumpas, jis pailgėja; pvz., agnis + rocate → agnīrocate.
  • galūnė -as prieš a virsta o, o vietoje a lieka avagraha; pvz., devas + api → devo 'pi.
  • žodžiai, besibaigiantys galūne -as, prieš skardžiuosius priebalsius gauna galūnę o; pvz., vṛkas + gacchati → vṛko gacchati.
  • žodžiai, besibaigiantys galūne -as, prieš balsius (išskyrus a) ir dvibalsius gauna galūnę a; pvz., devas + uvāca → deva uvāca.
  • žodžiai, besibaigiantys galūne -ās, prieš skardžiuosius priebalsius, balsius ir dvibalsius gauna galūnę ā; pvz., kanyās + iva → kanyā iva.

Vidiniai sandhi

• 1. Galūnių priebalsių supaprastinimas:
  • jei žodis baigiasi grupe priebalsių (2 ar daugiau), tuomet visi, išskyrus pirmąjį, išnyksta; pvz., √vad – N. sg. *√vadant + s → vadan.
• 2. s išnykimas:
  • jei priebalsis s atsiduria tarp dviejų trankiųjų priebalsių (kavarga, cavarga, ṭavarga, tavarga, išskyrus nosinius garsus), jis išnyksta; pvz., *a + tāp + s + ta → atāpta.
• 3. Priebalsių žodžio gale ir prieš s kaita:
  • k, kh, g, gh, c, j₁, h₁ žodžio gale ar prieš s virsta k; pvz., √vāc – N. sg. *vāc + s → vāk.
  • ṭ, ṭh, ḍ, ḍh virsta į ṭ.
  • t, th, d, dh virsta į t; pvz., *ched + sya + ti → chetsyati;
  • p, ph, b, bh virsta į p.
  • ś, ṣ, ch, j₂, h₂ prieš s virsta k, o žodžio pabaigoje virsta ṭ; pvz., √viś – N. sg. *viś + s → viṭ, √rāj N. sg. *rāj + s → rāṭ.
  • s žodžio gale bei atsidūrusi prieš s galūnę nepakinta, tačiau prieš s priesagą virsta į t; pvz., √ās – II asm. sg. ās + se → āsse; *vas + sya + ti → vatsyati.
  • Šaknys √diś, √dṛś ir √spṛś yra išimtys ir jų ś virsta k; pvz., √diś → N. sg. dik.
  • jei aukščiau paminėti kitimai įvyksta šaknyje, prasidedančioje b-, d-, g- ir besibaigiančioje -bh, -dh, -gh arba -h, aspiracija persikelia į šaknies pradžią; pvz., *bandh + sya + ti → bhantsyati; *a + doh + t → adhok.
• 4. s cerebralizacija:
  • s (esanti ne žodžio gale ir ne prieš r) po garsų k, r bei balsių ir dvibalsių (išskyrus a ir ā) tampa ṣ; pvz., a + kār + sam → akārṣam. Jei tarp balsio ar dvibalsio ir s yra anusvara arba visarga, ji cerebralizacijos nestabdo.
  • junginys sdh cerebralizuojasi į ḍh.
  • žodžiai √puṃs, √niṃs, √hiṃs yra išimtys; pvz., N. sg. puṃsā.
• 5. priebalsių sandhi su t, th, dh ir n:

Sandhi su t, th, dh

	t	th	dh	Pavyzdys
k, kh, g, c, j1	kt	kth	gdh	yoj + tum → yoktum
ṭ, ṭh, ḍh	ṭṭ	ṭṭh	ḍḍh
t, th, dh	tt	tth	ddh
p, ph, b	pt	pth	bdh
ś, ṣ, ch, j2	ṣṭ	ṣṭh	ḍḍh	prach + tum → praṣṭum, yaj + tum → yaṣṭum
s	st	sth	dh	ās + dhve → ādhve
gh, h1	dh	dh	dh
dh	ddh	ddh	ddh	bodh + tum → boddhum
bh	bdh	bdh	bdh
h2	ḍh	ḍh	ḍh	lih + ta → līḍha, vah + tum → vodḍhum

Sandhi su n

	n	Pavyzdys
d	n	chid + na → chinna
j1	g	vij + na → vigna
c	k	ac + na → akna

• 6. vidiniai balsių ir dvibalsių kitimai

• • jei žodžio viduryje esantys e, ai, o, au atsiduria prieš balsį, dvibalsį arba y, vyksta tokie kitimai:
    • e → ay; pvz., ne + āmi → nayami.
    • ai → āy.
    • o ir au → āv; pvz., bho + vati → bhāvati.

• 7. n cerebralizacija:
  • jei tuoj po n seka balsis, dvibalsis ar priebalsiai y, r, l, v, o bet kurioje vietoje prieš n yra ṣ, r, ṛ, ṝ, tuomet ta n virsta į ṇ; pvz., vyr. g. įnagininkas sundareṇa devena.
  • tačiau jei tarp ṣ, r, ṛ, ṝ ir n įsiterpia palataliniai (c, ch, j, jh), cerebraliniai (ṭ, ṭh, ḍ, ḍh) ar dantiniai (t, th, d, dh) priebalsiai, cerebralizacija nevyksta; pvz., kṛtena.

• 8. kiti sonantų kitimai:
  • nosinis garsas prieš priebalsį virsta atitinkamos eilės (varga) nosiniu sonantu, o prieš pučiamusius garsus (ś, ṣ, s) – anusvara; pvz., gam + tum → gantum; yu + n + j + anti → yuñjanti; yu + n + j + kte → *yu + n + kte → yuṅkte.
  • c ir j atsidūrę prieš n sudaro cñ ir jñ; pvz., N. sg. rājan → D. sg. rājñe.
  • jei žodis izoliuotoje formoje baigiasi ñ arba anusvara tada jos atitinkamai virsta n ir ṅ; pvz., √udañc → N. sg. *udañcs → *udañ → udaṅ.
  • metatezė – jei po priebalsio yra ar, ār, al, o po jų kṣ, ṣt, pt, ps, tada anksčiau minėti dvigarsiai virsta atitinkamai ra, rā, la; pvz., darś + sya + ti → *dark + syati → *darkṣyati → drakṣyati.

• 9. priebalsių sudvejinimas
  • neretai senuose tekstuose po r einantis priebalsis gali būti sudvejintas; pvz., dirghaḥ = dirgghaḥ.

Trijų laipsnių balsių kitimai

Balsiai sanskrito žodžių šaknyse gali būti 3 laipsnių: silpnojo, normaliojo (guṇa) ir stipriojo (vṛddhi). Skirtingose gramatinėse formose panaudojami skirtingi šaknies laipsniai. Žemiau pateikta balsiokaitos tvarka skirtinguose laipsniuose (paryškintas variantas paprastai pateikiamas žodyninėje žodžio šaknyje):

Trijų laipsnių balsiokaita

Kintamasis balsis	Silpnasis laipsnis	Guṇa laipsnis	Vṛddhi laipsnis
i, ī	i, ī	e/ay	ai/āy
u, ū	u, ū	o/av	au/āv
a, ā	ø, i, ī (a)	a, ā	ā
ṛ	ṛ	ar	ār
ṝ	īr, ūr	ar	ār
ḷ	ḷ	al	āl
(*ṃ)	a, ām	am	ām
(*ṇ)	a, ā	an	ān

Pavyzdžiai:

• √kṛt – būtojo laiko dalyvis (silpn. l.) – kṛta, esamojo laiko VIII kl. (guṇa) – karoti, perfectum laikas (vṛddhi) – cakāra;
• √bhū – esamojo laiko I kl. (guṇa) – bhavati, būtojo laiko dalyvis (silpn. l.) – bhūta.

Sudurtinių žodžių tipai

• Dvandva. Vienu žodžiu apibūdinami keli vienarūšiai objektai. Pvz., aśvagajau – „arklys ir dramblys“. Pirmą dėmenį sudaro žodžio kamienas, antrą – žodis su galūne. Šiuo atveju, dviskaitos galūnė nuorodo, kad objektai yra du. Aśvagajāḥ nurodytų, kad objektų yra daugiau nei 2 (daugiskaitos galūnė), „arklys ir drambliai“, „arkliai ir drambliai“ arba „arkliai ir dramblys“. Tradicinės dvandvos poros dažnai išreiškiamos ir vienaskaita Mitravarunaḥ („Mitra ir Varuna“), candrasūryaḥ („Mėnuo ir Saulė“).
• Tatpuruša. Sudaro objektas ir nuo jo priklausomas apibūdinantis žodis, pateiktas kamieno forma. Pvz., deva+datta – „dievo duotas“.
  • Karmadharaja; Tatpurušos potipis. Pirmasis dėmuo yra antrojo žodžio pažyminys, pvz., mahārāja („didysis karalius“).
• Bahuvryhi. Sudėtiniu žodžių junginys funkcinuoja kaip būdvardis, nusakantis objekto savybes. Pvz., kārpaṇyadoṣopahatasvabhāvaḥ – junginį sudaro žodžiai „gailestis-nuodėmė-pažestas-prigimtis“, tačiau prasminė reikšmė yra „turintis prigimtį, pažeistą gailesčio nuodėmės“ (BhG 2.8).
• Amredita. Pakartojimas, nurodantis intensyvumą, paplitmą. Pvz., uparyapari („aukštai aukštai“, nuo upari – „aukštas“), divedive („diena iš dienos, kasdien“). Paprastai nurodomas vietininko linksniu.
• Avjajybhava. Su įvardžiais ar kitomis pagalbinėmis kalbos dalimis sudaryti junginiai Pvz., pratyakṣam – „akivazdžiai“ (pažodžiui, „priešais akį“).

Gramatika

Sanskritui būdingas redukuotas vokalizmas, sudėtingas konsonantizmas, kiekybinė balsių kaita. Yra 8 linksniai, 3 giminės, 3 skaičiai, sudėtinga veiksmažodžio laikų ir nuosakų sistema, 3 rūšys. Išplėtota sudurtinių žodžių daryba, daug sinonimų.

Veiksmažodis

Veiksmažodžiai sanskrite asmenuojami kaip ir lietuvių kalboje, tačiau pasižymi tuo, kad turi dviskaitos formą, kuri lietuvių kalboje beveik išnykusi.

Sanskrito veiksmažodžiai turi vieną iš dviejų arba abidvi formas: parasmaipada (activum) ir atmanepada (medium). Parasmaipada forma nurodo, kad veiksmas atliekamas pačio veikėjo, o atmanepada – kažkieno kito veikėjo pageidavimu. Realiai, skirtis tarp šių formų nežymi.

Esamasis laikas

Tematinės klasės

I klasės (bhavādi) asmenuotė sudaroma tokiu principu: žodžio šaknis guṇa laipsnyje + tema a + galūnė. I-ajame asmenyje tema a virsta į ā. Žemiau pateiktas žodžio (kamieno) √vad („kalbėti“) asmenavimas esamajame laike, I-oje asmenavimo klasėje (asmenuotėje). Taip pat pateiktas I-os klasės žodžio √jay („aukoti“) asmenavimas atmanepada formoje.

Esamasis laikas, I klasė, parasmaipada Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita I asmuo vadāmi vadāvaḥ vadāmaḥ II asmuo vadasi vadathaḥ vadatha III asmuo vadati vadataḥ vadanti

Esamasis laikas, I klasė, atmanepada Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita I asmuo jaye jayāvahe jayāmahe II asmuo jayase jayethe jayadhve III asmuo jayate jayete jayante

I-os klasės išimtys (t.y., įgauna kitokią šaknį, nei turėtų pagal taisykles): √gam – gacchati, √yam – yacchati, √sthā – tiṣṭhati, √pā – pibati, √ghrā – jighrati, √sad – sīdati, √guh – guhati, √daṃś – daśati, √hvā/hve – hvayati

IV klasės (divādi) asmenuotė sudaroma tokiu principu: žodžio šaknis silpnajame laipsnyje + tema ya + galūnė. Žemiau pateiktas žodžio √naś („prapulti“) asmenavimas.

Esamasis laikas, IV klasė, parasmaipada Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita I asmuo naśyāmi naśyāvaḥ naśyāmaḥ II asmuo naśyasi naśyathaḥ naśyatha III asmuo naśyati naśyataḥ naśyanti

Esamasis laikas, IV klasė, atmanepada Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita I asmuo naśye naśyāvahe naśyāmahe II asmuo naśyase naśyethe naśyadhve III asmuo naśyate naśyete naśyante

IV-os klasės išimtys (t.y., įgauna kitokią šaknį, nei turėtų pagal taisykles): √tam – tāmyati, √bhram – bhrāmyati, √śām – śāmyati, √kram – krāmyati, √div – dīvyati, √jan – jāyate, √man – manyate, √mad – mādyati, √pṛ – pūryati, √gā – gāyati, √vā – vāyati, √pyā – pyāyati, √dhyā – dhyāyati

VI klasės (tudādi) asmenuotė sudaroma tokiu principu: žodžio šaknis silpnajame laipsnyje + tema a + galūnė. Žemiau pateiktas žodžių √viś („įeiti“) ir √rud („raudoti“) asmenavimas.

Esamasis laikas, VI klasė, parasmaipada Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita I asmuo viśāmi viśāvaḥ viśāmaḥ II asmuo viśasi viśathaḥ viśatha III asmuo viśati viśataḥ viśanti

Esamasis laikas, VI klasė, atmanepada Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita I asmuo rude rudāvahe rudāmahe II asmuo rudase rudethe rudadhve III asmuo rudate rudete rudante

VI-os klasės išimtys (t.y., įgauna kitokią šaknį, nei turėtų pagal taisykles): √iṣ – icchati, √ṛ – ṛcchati, √vas – ucchati, √lip – limpati, √lup – lumpati, √muc – muñcati, √sic – siñcati, √vid – vindati, √tṛp – tṛmpati, √dā – dyati, √śā – śyati, √sā – syati, √kṝ – kirati, √tṝ – tirati

X klasės (curādi) asmenuotė sudaroma tokiu principu: žodžio šaknis (laipsnis neišskirtas) + tema aya + galūnė. Kartais ši klasė nėra laikoma atskira klase. Žemiau pateiktas žodžio √cur („vogti“) asmenavimas.

Esamasis laikas, X klasė, parasmaipada Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita I asmuo corayāmi corayāvaḥ corayāmaḥ II asmuo corayasi corayathaḥ corayatha III asmuo corayati corayataḥ corayanti

Esamasis laikas, X klasė, atmanepada Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita I asmuo coraye corayāvahe corayāmahe II asmuo corayase corayethe corayadhve III asmuo corayate corayete corayante

X-os klasės dažnesni žodžiai: √cur – corayati, √tul – tolayati, √pṛ – pārayati, √pīḍ – pīḍayati, √taḍ – tāḍayati

Atematinės klasės

Šią straipsnio dalį reikėtų išplėsti.

Imperfektas

Imperfektas sanskrite nurodo praeities veiksmą, kuris nėra užbaigtas. Tačiau ryškių ribų tarp imperfekto ir perfekto nėra. Šis laikas sudaromas tokiu principu: augmentas a + žodžio kamienas + galūnė. Augmentas eina visad prieš kamieną, t.y., po priesagų, pvz., samabhavam. Su priesagomis augmentas kinta priklausomai pagal išorines sandhi taisykles (pvz., ni + a + √gam + galūnė = nyagaccham). Jei po augmento einanti šaknis prasideda balsiu, tuomet ta šaknis įgauna vṛddhi laipsnį, pvz., a + √īkṣ + galūnė = aikṣe.

Žemiau pateiktas žodžio √bhram („klaidžioti“) asmenavimas parasmaipada forma bei žodžio √jan („gimti“) asmenavimas ātmanepada forma.

Imperfektas, IV klasė, parasmaipada Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita I asmuo abhrāmyam abhrāmyāva abhrāmyāma II asmuo abhrāmyaḥ abhrāmyatam abhrāmyata III asmuo abhrāmyat abhrāmyatām abhrāmyan

Imperfektas, IV klasė, atmanepada Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita I asmuo ajāye ajāyāvahi ajāyāmahi II asmuo ajāyathāḥ ajāyethām ajāyadhvam III asmuo ajāyata ajāyetām ajāyanta

Imperatyvas

Imperatyvas (liepiamoji nuosaka) nurodo veiksmą, kurio įvykdimo reikalaujama/primygtinai pageidaujama.

Žemiau pateiktas žodžio √bhṛ („nešti, laikyti“) asmenavimas parasmaipada bei ātmanepada formomis.

Imperatyvas, I klasė, parasmaipada Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita I asmuo bharāṇi bharāva bharāma II asmuo bhara bharatam bharata III asmuo bharatu bharatām bharantu

Imperatyvas, I klasė, atmanepada Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita I asmuo bharai bharāvahai bharāmahai II asmuo bharasva bharethām bharadhvam III asmuo bharatām bharetām bharantām

Optatyvas

Optatyvas (geidžiamoji nuosaka) nurodo veiksmą, kurio įvykimas pageidaujamas arba galėtų įvykti tam tikromis sąlygomis (iš dalies atitinka tariamąją nuosaką). Sudaromas prie šaknies pridėjus priesagą (tematinėms klasėms e/ey, atematinėms – ya) ir atitinkamą galūnę.

Žemiau pateiktas žodžio √bhṛ („nešti, laikyti“) asmenavimas parasmaipada bei ātmanepada formomis.

Optatyvas, I klasė, parasmaipada Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita I asmuo bhareyam bhareva bharema II asmuo bhareḥ bharetam bhareta III asmuo bharet bharetām bhareyuḥ (-r)

Optatyvas, I klasė, atmanepada Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita I asmuo bhareya bharevahi bharemahi II asmuo bharethāḥ bhareyāthām bharedhvam III asmuo bhareta bhareyātām bhareran

Kauzatyvas

Kauzatyvas (causativus) sanskrite nurodo veiksmą, sukeliantį kitą veiksmą, t.y., darymą kažko, kad atsitiktų pageidaujamas veiksmas. Kauzatyvą galima sudaryti teoriškai iš kiekvienos veiksmažodžio šaknies, jis netranzityvius veiksmažodžius paverčia tranzityviais (keliančiais galininko poreikį: „daryti – ką?, sakyti – ką“). Kauzatyvas sudaromas prie šaknies guna arba vridhi laipsnyje pridėjus priesagą -aya-; pvz., √vṛt („suktis“) → vartayate („sukti, vartyti“). Kokio laipsnio šaknį reikia naudoti nulemia daug faktorių, pvz., -ī, -i, -u, -ū, -ṛ balsiais besibaigiančios šaknys gaus vridhi laipsnį, o priebalsiu besibaigiančios, tačiau prieš jį turinčios -i-, -u-, -ṛ- šaknys gaus guna laipsnį. Yra keletas šaknų, kur priesaga tampa -paya-, pvz., √ṛ („judėti“) → arpayati („mesti“).

Daiktavardis

Daiktavardžiai (kaip ir būdvardžiai, įvardžiai, dalyviai) kaitomi giminėmis, skaičiais, linksniais.

Žemiau pateiktas vyriškosios giminės žodžio √deva („dievas“), kurio kamienas baigiasi -a, linksniavimas, to paties kamieno niekatrosios giminės žodžio √vana („miškas“) linksniavimas, bei moteriškos giminės -ā' besibaigiančio kamieno žodžio √kanyā („mergelė“) linksniavimas.

Vyriškoji giminė, √-a Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas devaḥ devau devāḥ Šauksmininkas deva devau devāḥ Galininkas devam devau devān Įnagininkas devena devābhyām devaiḥ Naudininkas devāya devābhyām devebhyaḥ Abliatyvas devāt devābhyām devebhyaḥ Kilmininkas devasya devayoḥ devānām Vietininkas deve devayoḥ deveṣu

Niekatroji giminė, √-a Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas vanam vane vanāni Šauksmininkas vanam/vana vane vanāni Galininkas vanam vane vanāni Įnagininkas vanena vanābhyām vanaiḥ Naudininkas vanāya vanābhyām vanebhyaḥ Abliatyvas vanāt vanābhyām vanebhyaḥ Kilmininkas vanasya vanayoḥ vanānām Vietininkas vane vanayoḥ vaneṣu

Moteriškoji giminė, √-ā Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas kanyā kanye kanyāḥ Šauksmininkas kanye kanye kanyāḥ Galininkas kanyām kanye kanyāḥ Įnagininkas kanyayā kanyābhyām kanyābhiḥ Naudininkas kanyāyai kanyābhyām kanyābhyaḥ Abliatyvas kanyāyāḥ kanyābhyām kanyābhyaḥ Kilmininkas kanyāyāḥ kanyayoḥ kanyānām Vietininkas kanyāyām kanyayoḥ kanyāsu

Žemiau pateiktas vyriškosios giminės žodžio √agni („ugnis“), niekatrosios giminės žodžio √vāri („vanduo“) ir moteriškosios giminės žodžio √mati („mintis“), kurių kamienas baigiasi -i, linksniavimas.

Vyriškoji giminė, √-i Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas agniḥ agnī agnayaḥ Šauksmininkas agne agnī agnayaḥ Galininkas agnim agnī agnīn Įnagininkas agninā agnibhyām agnibhiḥ Naudininkas agnaye agnibhyām agnibhyaḥ Abliatyvas agneḥ agnibhyām agnibhyaḥ Kilmininkas agneḥ agnyoḥ agnīnām Vietininkas agnau agnyoḥ agniṣu

Niekatroji giminė, √-i Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas vāri vāriṇī vārīṇi Šauksmininkas vāri/vāre vāriṇī vārīṇi Galininkas vāri vāriṇī vārīṇi Įnagininkas vāriṇā vāribhyām vāribhiḥ Naudininkas vāriṇe vāribhyām vāribhyaḥ Abliatyvas vāriṇaḥ vāribhyām vāribhyaḥ Kilmininkas vāriṇaḥ vāriṇoḥ vārīṇām Vietininkas vāri vāriṇoḥ vāriṣu

Moteriškoji giminė, √-i Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas matiḥ matī matayaḥ Šauksmininkas mate matī matayaḥ Galininkas matim matī matīḥ Įnagininkas matyā matibhyām matibhiḥ Naudininkas matyai/mataye matibhyām matibhyaḥ Abliatyvas matyāḥ/mateḥ matibhyām matibhyaḥ Kilmininkas matyāḥ/mateḥ matyoḥ matīnām Vietininkas matyām/matau matyoḥ matiṣu

Žemiau pateiktas vyriškosios giminės žodžio √vāju („vėjas“), niekatrosios giminės žodžio √madhu („medus“) ir moteriškosios giminės žodžio √dhenu („pieninga karvė“), kurių kamienas baigiasi -u, linksniavimas.

Vyriškoji giminė, √-u Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas vāyuḥ vāyū vāyavaḥ Šauksmininkas vāyo vāyū vāyavaḥ Galininkas vāyum vāyū vāyūn Įnagininkas vāyunā vāyubhyām vāyubhiḥ Naudininkas vāyave vāyubhyām vāyubhyaḥ Abliatyvas vāyoḥ vāyubhyām vāyubhyaḥ Kilmininkas vāyoḥ vāyvoḥ vāyūnām Vietininkas vāyau vāyvoḥ vāyuṣu

Niekatroji giminė, √-u Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas madhu madhunī madhūni Šauksmininkas madhu/madho madhunī madhūni Galininkas madhu madhunī madhūni Įnagininkas madhunā madhubhyām madhubhiḥ Naudininkas madhune madhubhyām madhubhyaḥ Abliatyvas madhunaḥ madhubhyām madhubhyaḥ Kilmininkas madhunaḥ madhunoḥ madhūnām Vietininkas madhuni madhunoḥ madhuṣu

Moteriškoji giminė, √-u Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas dhenuḥ dhenū dhenavaḥ Šauksmininkas dhenuḥ/dheno dhenū dhenavaḥ Galininkas dhenum dhenū dhenūḥ Įnagininkas dhenvā dhenubhyām dhenubhiḥ Naudininkas dhenvai/dhenave dhenubhyām dhenubhyaḥ Abliatyvas dhenvāḥ/dhenoḥ dhenubhyām dhenubhyaḥ Kilmininkas dhenvāḥ/dhenoḥ dhenvoḥ dhenūnām Vietininkas dhenvām/dhenau dhenvoḥ dhenuṣu

Žemiau pateiktas moteriškosios giminės žodžio √devī („deivė“), priklausančio -ī kamieno linksniuotei, ir moteriškosios giminės žodžio √vadhū („nuotaka“), priklausančio -ū kamieno linksniuotei, linksniavimas.

Moteriškoji giminė, √-ī Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas devī devyau devyaḥ Šauksmininkas devi devyau devyaḥ Galininkas devīm devyau devīḥ Įnagininkas devyā devībhyām devībhiḥ Naudininkas devyai devībhyām devībhyaḥ Abliatyvas devyāḥ devībhyām devībhyaḥ Kilmininkas devyāḥ devyoḥ devīnām Vietininkas devyām devyoḥ devīṣu

Moteriškoji giminė, √-ū Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas vadhūḥ vadhvau vadhvaḥ Šauksmininkas vadhu vadhvau vadhvaḥ Galininkas vadhūm vadhvau vadhūḥ Įnagininkas vadhvā vadhūbhyām vadhūbhiḥ Naudininkas vadhvai vadhūbhyām vadhūbhyaḥ Abliatyvas vadhvāḥ vadhūbhyām vadhūbhyaḥ Kilmininkas vadhvāḥ vadhvoḥ vadhūnām Vietininkas vadhvām vadhvoḥ vadhūṣu

Žemiau pateiktas moteriškosios giminės žodžio √śrī („gerovė“), priklausančio šakninio -ī kamieno linksniuotei, ir moteriškosios giminės žodžio √bhū („žemė, dirva“), priklausančio šakninio -ū kamieno linksniuotei, linksniavimas.

Moteriškoji giminė, √-ī Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas śrīḥ śriyau śriyaḥ Šauksmininkas śrīḥ śriyau śriyaḥ Galininkas śriyam śriyau śriyaḥ Įnagininkas śriyā śrībhyām śribhiḥ Naudininkas śriyai/śriye śrībhyām śribhyaḥ Abliatyvas śriyāḥ/śrīyāḥ śrībhyām śribhyaḥ Kilmininkas śriyāḥ/śrīyāḥ śriyoḥ śrīṇām/śriyam Vietininkas śriyām/śryi śriyoḥ śrīṣu

Moteriškoji giminė, √-ū Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas bhūḥ bhuvau bhuvaḥ Šauksmininkas bhūḥ bhuvau bhuvaḥ Galininkas bhuvam bhuvau bhuvaḥ Įnagininkas bhuvā bhūbhyām bhūbhiḥ Naudininkas bhuvai/bhuve bhūbhyām bhūbhyaḥ Abliatyvas bhuvāḥ/bhuvaḥ bhūbhyām bhūbhyaḥ Kilmininkas bhuvāḥ/bhuvaḥ bhuvoḥ bhūnām/bhuvām Vietininkas bhuvām/bhuvi bhuvoḥ bhūṣu

Žemiau pateiktos žodžių, kurių kamienas baigiasi -ṛ, linksniavimo paradigmos. Šio kamieno žodžiai skirstomi į dvi grupes – veiksmažodinius daiktavardžius, įvardinančius veiksmo atlikėją, ir gimininę priklausomybę nurodančius žodžius. Veiksmažodiniai daiktavardžiai sudaromi prie veiksmažodžio šaknies guṇa laipsnyje pridėjus priesagą (i)tṛ/(i)tar, pvz., √kṛ + tṛ → kartṛ/kartar („daryti“ – „darytojas“); √vac + tṛ → vaktṛ/vaktar („kalbėti“ – „kalbėtojas“). Šie žodžiai vyriškoje ir niekatrojoje giminėje linksniuojami pagal žemiau esančią paradigmą. Moteriška giminė sudaroma pridėjus -ī (kartṛ → kartrī) ir linksniuojama pagal -ī paradigmą. Giminės ryšius nurodantys žodžiai (matṛ, pitṛ, bhrātṛ ir kt.) linksniuojami skirtingai, nei veiksmažodiniai daiktavardžiai (stipriosiose formose [sg. ir du. N, V, Acc., pl. N, V] gauna guṇa laipsnį).

Vyriškoji giminė, √-ṛ Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas kartā kartārau kartāraḥ Šauksmininkas kartaḥ (-r) kartārau kartāraḥ Galininkas kartāram kartārau kartṝn Įnagininkas kartrā kartṛbhyām kartṛbhiḥ Naudininkas kartre kartṛbhyām kartṛbhyaḥ Abliatyvas kartruḥ (-r) kartṛbhyām kartṛbhyaḥ Kilmininkas kartruḥ (-r) kartroḥ kartṝṇām Vietininkas kartari kartroḥ kartṛṣu

Niekatroji giminė, √-ṛ Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas kartṛ kartṛṇī kartṝṇi Šauksmininkas kartṛ kartṛṇī kartṝṇi Galininkas kartṛ kartṛṇī kartṝṇi Įnagininkas kartṛṇā kartṛbhyām kartṛbhiḥ Naudininkas kartṛṇe kartṛbhyām kartṛbhyaḥ Abliatyvas kartṛṇaḥ kartṛbhyām kartṛbhyaḥ Kilmininkas kartṛṇaḥ kartṛṇoḥ kartṝṇām Vietininkas kartṛṇi kartṛṇoḥ kartṛṣu

Giminystės žodžiai (bet kuri giminė), √-ṛ Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas pitā pitarau pitaraḥ Šauksmininkas pitaḥ pitarau pitaraḥ Galininkas pitaram pitarau pitṝn Įnagininkas pitrā pitṛbhyām pitṛbhiḥ Naudininkas pitṛe pitṛbhyām pitṛbhyaḥ Abliatyvas pituḥ pitṛbhyām pitṛbhyaḥ Kilmininkas pituḥ pitroḥ pitṝṇām Vietininkas pitari pitroḥ pitṛṣu

Žemiau pateiktos žodžių, kurių kamienas baigiasi priebalsiu, linksniavimo paradigmos. Šios linksniuotės pasižymi tuo, kad tarp šaknies yra galūnės vyksta vidiniai sandhi kitimai (prieš galūnes -bhām, -bhis, -bhyas, -su – išoriniai sandhi kitimai). Pavyzdys pateiktas su žodžiu vāc („kalba“) ir jagat („pasaulis“).

Vyriškoji arba moteriškoji giminė, √-prieb. Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas vāk vācau vācaḥ Šauksmininkas vāk vācau vācaḥ Galininkas vācam vācau vācaḥ Įnagininkas vācā vāgbhyām vāgbhiḥ Naudininkas vāce vāgbhyām vāgbhyaḥ Abliatyvas vācaḥ vāgbhyām vāgbhyaḥ Kilmininkas vācaḥ vācoḥ vācām Vietininkas vāci vācoḥ vākṣu

Niekatroji giminė, √-prieb. Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas jagat jagatī jaganti Šauksmininkas jagat jagatī jaganti Galininkas jagat jagatī jaganti Įnagininkas jagatā jagadbhyām jagadbhiḥ Naudininkas jagate jagadbhyām jagadbhyaḥ Abliatyvas jagataḥ jagadbhyām jagadbhyaḥ Kilmininkas jagataḥ jagatoḥ jagatām Vietininkas jagati jagatoḥ jagatsu

Žemiau pateiktos žodžių, kurių kamienas baigiasi -as, linksniavimo paradigmos. Šios kamieno žodžiai dažniausiai būna niekatrosios giminės. Pateiktas pavyzdys su žodžiu manas („mintis, protas“), taip pat greta pateiktas moteriškos giminės žodis uṣas („aušra“), ten, kur skiriasi nuo niekatrosios.

Taip pat pateiktas žodžių, kurių kamienas baigiasi -an, linksniavimas, pavyzdys su žodžiu rājan (vyr. g., „valdovas“). Žodžiai, kurie baigiasi -man arba -van, silpnosiose formose išlaiko guna laipsnį (pavyzdys su žodžiu brahman – „Brahmanas“).

Niekatroji giminė/Mot. giminė, √-as Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas manaḥ/uṣāḥ manasī/uṣasau manāṃsi/uṣasaḥ Šauksmininkas manaḥ/uṣāḥ manasī/uṣasau manāṃsi/uṣasaḥ Galininkas manaḥ/uṣasam manasī/uṣasau manāṃsi/uṣasaḥ Įnagininkas manasā manobhyām manobhiḥ Naudininkas manase manobhyām manobhyaḥ Abliatyvas manasaḥ manobhyām manobhyaḥ Kilmininkas manasaḥ manasoḥ manasām Vietininkas manasi manasoḥ manaḥsu/manassu

Vyriškoji giminė, √-an Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas rājā rājānau rājānaḥ Šauksmininkas rājan rājānau rājānaḥ Galininkas rājānam rājānau rājñaḥ Įnagininkas rājñā rājabhyām rājabhiḥ Naudininkas rājñe rājabhyām rājabhyaḥ Abliatyvas rājñaḥ rājabhyām rājabhyaḥ Kilmininkas rājñaḥ rājñoḥ rājñām Vietininkas rājñi/rājani rājñoḥ rājasu

Niekatroji giminė, √-man Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas brahmā brahmaṇī brahmāṇi Šauksmininkas brahmā brahmaṇī brahmāṇi Galininkas brahmā brahmaṇī brahmāṇi Įnagininkas brahmaṇā brahmabhyām brahmabhiḥ Naudininkas brahmaṇe brahmabhyām brahmabhyaḥ Abliatyvas brahmaṇaḥ brahmabhyām brahmabhyaḥ Kilmininkas brahmaṇaḥ brahmaṇoḥ brahmaṇām Vietininkas brahmaṇi brahmaṇoḥ brahmasu

Būdvardis

Sanskrito būdvardžiai, kaip ir daiktavardžiai, kaitomi skaičiumi ir linksniu, jų linksniavimas toks pats, kaip tos pačios kamieno galūnės daiktavardžio. Jie yra derinami prie daiktavardžio. Būdvardžių kaitymas gimine vyksta tokiu principu: didelė dalis būdvardžių, kurie vyriškoje ir niekatrojoje giminėje baigiasi -a, moteriškoje giminėje gaus galūnę -ā, pvz., śukla (baltas) – śuklā (balta). Tačiau dalis būdvardžių moteriškoje giminėje gaus galūnę -ī, pvz., sundara (gražus) – sundarī (graži). Dalyvinės darybos būdvardžiai su galūne -ta, moteriškoje giminėje visada gaus galūnę -tā.

Įvardis

Sanskrito įvardžiai kaitomi skaičiumi, linksniu, gimine ir derinami prie daiktavardžio.

Žemiau pateiktas įvardžio saḥ („tas, jis“) linksniavimas. Tuo pačiu principu linksniuojama daug kitų įvardžių (kaḥ, kataraḥ, anyaḥ, eṣaḥ, yaḥ).

Vyriškoji ir niekatroji (kur skiriasi, atskirta „/„) giminė Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas saḥ, sa/tat tau/te te/tāni Galininkas tam/tat tau/te tān/tāni Įnagininkas tena tābhyām taiḥ Naudininkas tasmai tābhyām tebhyaḥ Abliatyvas tasmāt tābhyām tebhyaḥ Kilmininkas tasya tayoḥ teṣām Vietininkas tasmin tayoḥ teṣu

Moteriškoji giminė Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas sā te tāḥ Galininkas tām te tāḥ Įnagininkas tayā tābhyām tābhiḥ Naudininkas tasyai tābhyām tābhyaḥ Abliatyvas tasyāḥ tābhyām tābhyaḥ Kilmininkas tasyāḥ tayoḥ tāsām Vietininkas tasyām tayoḥ tāsu

Žemiau pateiktas įvardžio ayam/iyam/idam („šitas/šita/šitai“) linksniavimas.

Vyriškoji ir niekatroji (kur skiriasi, atskirta „/„) giminė Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas ayam/idam imau/ime ime/imāni Galininkas imam/idam imau/ime imān/imāni Įnagininkas anena ābhyām ebhiḥ Naudininkas asmai ābhyām ebhyaḥ Abliatyvas asmāt ābhyām ebhyaḥ Kilmininkas asya anayoḥ eṣām Vietininkas asmin anayoḥ eṣu

Moteriškoji giminė Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas iyam ime imāḥ Galininkas imām ime imāḥ Įnagininkas anayā ābhyām ābhiḥ Naudininkas asyai ābhyām ābhyaḥ Abliatyvas asyāḥ ābhyām ābhyaḥ Kilmininkas asyāḥ anayoḥ āsām Vietininkas asyām anayoḥ āsu

Žemiau pateiktas įvardžių aham (“aš„, kamienas √mat) ir tvam (“tu“, kamienas √tvat) linksniavimas. Skliaustuose nurodytos enklitinės formos.

Aš/mudu/mes Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas aham āvām vayam Galininkas mām (mā) āvām (nau) asmān (nas) Įnagininkas mayā āvābhyām asmābhiḥ Naudininkas mahyam (me) āvābhyām (nau) asmabhyam (nas) Abliatyvas mat āvābhyām asmat Kilmininkas mama (me) āvayoḥ (nau) asmākam (nas) Vietininkas mayi āvayoḥ asmāsu

Tu/tiedu/jūs Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vardininkas tvam yuvām yūyam Galininkas tvām (tvā) yuvām (vām) yuṣmān (vas) Įnagininkas tvayā yuvābhyām yuṣmābhiḥ Naudininkas tubyam (te) yuvābhyām (vām) yuṣmābhyam (vas) Abliatyvas tvat yuvābhyām yuṣmat Kilmininkas tava (te) yuvayoḥ (vām) yuṣmākam (vas) Vietininkas tvayi yuvayoḥ yuṣmāsu

Taip pat skaitykite

• Sanskritiškos kilmės terminai ir vardai

Nuorodos

• san Duomenys apie kodu „san“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
• Monier Williams sanskrito-anglų k. žodynas (parengtas Monier Monier-Williams)
• Wolfgang Morgenroth. Lehrbuch Des Sanskrit – sanskrito vadovėlis (vokiečių k.)