Laurynas Gucevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

15:48, 16 kovo 2013 versija

Laurynas Gucevičius


Herbas "Syrokomla"

Gimė	1753 m. rugpjūčio 5 d.
Mirė	1798 m. gruodžio 21 d. (45 metai)

Vikiteka	Laurynas Gucevičius

Laurynas Gucevičius (lenk. Wawrzyniec Gucewicz) (krikštytas 1753 m. rugpjūčio 5 d. – 1798 m. gruodžio 21 d.) – architektas, brandžiojo klasicizmo atstovas Lietuvoje.

Biografija

Gimė valstiečių šeimoje Migonyse (Ukmergės apskritis), mokėsi Kupiškio, Palėvenės mokyklose, vėliau penkis metus Panevėžio Pijorų mokykloje ir norėjo tapti pijorų vienuoliu, tačiau per gaisrą viską praradęs tėvas pasikvietė jį pagelbėti ūkyje. Tikrasis architekto tėvas buvo valstietis Simonas Masiulis, o patį architektą augino patėvis Stuoka. Architekto motina – Kotryna Žekonytė-Masiulienė^[1].

Baigęs mokyklą, Laurynas Gucevičius atvyko į Vilnių, kur, panaikinus jėzuitus, 1773 m. atidaryta pagrindinė Lietuvos, mokykla. Neturėdamas pragyvenimo šaltinių, tapo vienuoliu misionieriumi. Susipažinęs su vyskupu Masalskiu^[2], tuometiniu Edukacinės komisijos pirmininku, jo paveiktas, perėjo į diecezijos seminariją. Jo mokytojais pas misionierius buvo Tomas Husaževskis, Vilhelmas Kalinskis. Neturėdamas dvasininko pašaukimo 1773–1775 metais studijavo Vilniaus universitete pas matematikos profesorius Pranciškų Norvaišą, Tadą Kundzičių. Taikomosios matematikos ir architektūros jį mokė tuo metu vienintelis Vilniaus architektas Martynas Knakfusas.

1778 m. išvyko į kelionę po Vakarų Europą, kur klausėsi architektūros paskaitų, susipažino su žymiausių to meto architektų kūryba. Pusantrų metų studijavo Paryžiaus Karališkojoje meno akademijoje įžymiausius to meto architektus J.Suflo (1713–1780 m.), žinomą kaip Paryžiaus Panteono statytoją, pas K.N.Ledu (1736–1806 m.), J. Rondele (1743-1829 m.) , paskui išvyko į Romą ir praleidęs užsienyje ketverius metus grįžo į Lietuvą.

Grįžęs į Vilnių, kartu su Martynu Knakfusu tapo Masalskio Verkių ansamblio statybos architektu. Vadovavo Vilniaus katedros rekonstrukcijai, už kurios projektą Stanislovo Augusto buvo apdovanotas medaliu. 1785 m. pakanclerio Jurgio Chreptavičiaus pavedimu perstatė Vilniaus rotušę.

1789 m. už architektūros nuopelnus Seimas jam suteiktas bajoro titulas, o vyskupas Masalskis iš vyskupijos valdų paskyrė jam iki gyvos gaivos dalį Šešuolių seniūnijos žemių, Bernatkų palivarką (kurį jis vadino Laura), esantį Braclavo apskrityje, ir mūrinį namą penkiasdešimčiai metų Vilniuje, Šv. Jono gatvėje, Žydų skersgatvio kampe.

1789–1794 metais dėstė kartografiją ir karo inžineriją (nuo 1793 m. – civilinės architektūros profesorius), 1793 metais parengė architektūros dėstymo programą.

Laurynas Gucevičius dalyvavo 1794 m. sukilime, organizavo Vilniaus civilinę gvardiją, kuriai ir vadovavo, kautynėse prie Ašmenos buvo sunkiai sužeistas.

Laurynas Gucevičius po sunkios ligos mirė 1798 m. gruodžio 21 d. Vilniuje. Palaidotas kapinėse prie Šv. Stepono bažnyčios (Geležinkelio g. 39). 1865 m. šios kapinės buvo uždarytos. Sovietmečiu Šv. Stepono bažnyčia bei greta esančios kapinės buvo suniokotos, todėl architekto tiksli kapo vieta nėra žinoma, palaikai nėra surasti. Bažnyčios pašonėje įkastas kryžius su architekto vardu tik simbolinis^[3].

Pagal kitus duomenis, Laurynas Gucevičius buvo palaidotas Rasų kapinėse. 1856 m. A. Kirkoro išleistoje knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių“, autorius aprašydamas Rasų kapines rašo: Čia ilsisi architektas Laurynas Gucevičius, kuris taip papuošė Vilnių ir Lietuvą.^[4]

Suprojektavo:

Vilniaus rotušę (past. 1799 m.),
Vilniaus katedrą (1801 m.),
Verkių rūmų ansamblio centrinius rūmus (neišlikę), arklides ir kai kuriuos pastatus,
Čiobiškio dvaro rūmus ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią,
Sudervės bažnyčią,
Vidžių (Baltarusija) teismo rotušę ir miesto viršininko namus,
rekonstravo Raudonės pilį ir Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią,
sudarė Vilniaus vakarinės dalies topografinį planą.

Manoma, kad Laurynas Gucevičius kūrė projektus žinomoms didikų giminėms – Radviloms, Sapiegoms, Pacams, Tyzenhauzams ir kitiems.

Kūriniai ir atminimo lentos

Pirmasis Vilniaus Rotušės projektas
Verkių dvaro centriniai rūmai
Vilniaus rotušė
Vilniaus katedra
Sudervės Švč. Trejybės bažnyčia
Paminklinė lenta Vilniaus Dailės akademijoje

Paminklinė lenta Vilniaus Dailės akademijoje
Atminimo lenta Vilniaus Dailės akademijoje

Atminimo lenta Vilniaus Dailės akademijoje
Atminimo lenta Vilniaus universitete

Reikšmė

Lauryno Gucevičiaus kūryba labai svarbi daugeliui klasicizmo laikotarpio Lietuvos, Lenkijos architektų. Iš jo darbų mokėsi vėlesnės Lietuvos architektų kartos. Architekto darbams būdingas formų didingumas, tūrių monumentalumas, statinio ryšys su aplinka, savitas antikinių architektūros formų traktavimas.

Šaltiniai

↑ Įrašas krikšto knygoje: lot. babtisavi infantem n(omi)ne Laurentium Patris Symoni Masulis et Matris Catharinae Masulowa de villa Migance
↑ Vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis
↑ Vilnijos vartai, Laurynas Gucevičius (Stuoka-Gucevičius)
↑ Adomas Honoris Kirkoras, „Pasivaikščiojimai po Vilnių“ Vilnius, Mintis, 2012 m. 221 psl. ISBN 978-5-417-01035-4

Nuorodos

Dėl Lauryno Gucevičiaus pavardės

[1] Įrašas krikšto knygoje: lot. babtisavi infantem n(omi)ne Laurentium Patris Symoni Masulis et Matris Catharinae Masulowa de villa Migance

[2] Vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis

[3] Vilnijos vartai, Laurynas Gucevičius (Stuoka-Gucevičius)

[4] Adomas Honoris Kirkoras, „Pasivaikščiojimai po Vilnių“ Vilnius, Mintis, 2012 m. 221 psl. ISBN 978-5-417-01035-4

[1]

[2]

[3]

[4]

@@ Eilutė 22: / Eilutė 22: @@
 == Biografija ==
-Gimė valstiečių šeimoje [[Migonys]]e ([[Ukmergės apskritis]]), mokėsi [[Kupiškis|Kupiškio]], [[Palėvenė]]s mokyklose, vėliau [[Panevėžys|Panevėžyje]], dabartinėje [[Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija|Juozo Balčikonio gimnazijoje]]. Tikrasis architekto tėvas buvo valstietis Simonas Masiulis, o patį architektą augino patėvis Stuoka. Architekto motina – Kotryna Žekonytė-Masiulienė.
+Gimė valstiečių šeimoje [[Migonys]]e ([[Ukmergės apskritis]]), mokėsi [[Kupiškis|Kupiškio]], [[Palėvenė]]s mokyklose, vėliau penkis metus [[Panevėžys|Panevėžio]] [[Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija|Pijorų mokykloje]] ir norėjo tapti pijorų vienuoliu, tačiau per gaisrą viską praradęs tėvas pasikvietė jį pagelbėti ūkyje. Tikrasis architekto tėvas buvo valstietis Simonas Masiulis, o patį architektą augino patėvis Stuoka. Architekto motina – Kotryna Žekonytė-Masiulienė<ref>Įrašas krikšto knygoje: {{lot|babtisavi infantem n(omi)ne Laurentium Patris Symoni Masulis et Matris Catharinae Masulowa de villa Migance}}</ref>.
-Baigęs mokyklą, Laurynas Gucevičius atvyko į [[Vilnius|Vilnių]], kur tapo vienuoliu misionieriumi, bet neturėjo dvasininko pašaukimo ir [[1773]]–[[1775]] metais studijavo [[Vilniaus universitetas|Vilniaus universitete]], [[1776]]–[[1777]] m. – [[Roma|Romoje]]. Būsimąjį architektą globojo Vilniaus vyskupas [[Ignas Jokūbas Masalskis]].
+Baigęs mokyklą, Laurynas Gucevičius atvyko į [[Vilnius|Vilnių]], kur, panaikinus jėzuitus, [[1773]] m. atidaryta pagrindinė [[Lietuva|Lietuvos]], mokykla. Neturėdamas pragyvenimo šaltinių, tapo vienuoliu misionieriumi. Susipažinęs su [[Ignotas Masalskis|vyskupu Masalskiu]]<ref>[http://vilnius.lcn.lt/istorija/valde/masalskis/ Vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis]</ref>, tuometiniu Edukacinės komisijos pirmininku, jo paveiktas, perėjo į diecezijos seminariją. Jo mokytojais pas misionierius buvo [[Tomas Husaževskis]], [[Vilhelmas Kalinskis]]. Neturėdamas dvasininko pašaukimo [[1773]]–[[1775]] metais studijavo [[Vilniaus universitetas|Vilniaus universitete]] pas matematikos profesorius [[Pranciškus Norvaišas|Pranciškų Norvaišą]], [[Tadas Kundzičius|Tadą Kundzičių]]. Taikomosios matematikos ir architektūros jį mokė tuo metu vienintelis Vilniaus architektas [[Martynas Knakfusas]].
-[[1778]] metais išvyko į kelionę po [[Vakarų Europa|Vakarų Europą]], kur klausėsi architektūros paskaitų, susipažino su žymiausių to meto architektų kūryba. Pusantrų metų studijavo [[Paryžius|Paryžiuje]] pas įžymiausius to meto architektus [[Jacques Soufflot]] (1713–1780), žinomą kaip Paryžiaus Panteono statytoją, ir pas [[Claude Ledoux]] (1736–1806). [[1787]] m. už architektūros nuopelnus jam suteiktas bajoro titulas.
+[[1778]] m. išvyko į kelionę po [[Vakarų Europa|Vakarų Europą]], kur klausėsi architektūros paskaitų, susipažino su žymiausių to meto architektų kūryba. Pusantrų metų studijavo [[Paryžius|Paryžiaus]] [[Nacionalinė dailės mokykla|Karališkojoje meno akademijoje]] įžymiausius to meto architektus [[Jacques-Germain Soufflot|J.Suflo]] ([[1713]]–[[1780]] m.), žinomą kaip [[Panteonas (Paryžius)|Paryžiaus Panteono]] statytoją, pas [[Claude Nicolas Ledoux|K.N.Ledu]] ([[1736]]–[[1806]] m.), [[Jean-Baptiste Rondelet|J. Rondele]] ([[1743]]-[[1829]] m.) , paskui išvyko į [[Roma|Romą]] ir praleidęs užsienyje ketverius metus grįžo į Lietuvą.
-Grįžęs į Vilnių, kartu su [[Martynas Knakfusas|Martynu Knakfusu]] tapo Masalskio Verkių ansamblio statybos architektu. [[1789]]–[[1794]] metais dėstė kartografiją ir karo inžineriją (nuo [[1793]] m. – profesorius), [[1793]] metais parengė architektūros dėstymo programą.
+Grįžęs į Vilnių, kartu su Martynu Knakfusu tapo Masalskio [[Verkių dvaras|Verkių ansamblio]] statybos architektu. Vadovavo [[Vilniaus katedra|Vilniaus katedros]] rekonstrukcijai, už kurios projektą [[Stanislovas Augustas Poniatovskis|Stanislovo Augusto]] buvo apdovanotas medaliu. [[1785]] m. pakanclerio Jurgio Chreptavičiaus pavedimu perstatė [[Vilniaus rotušė|Vilniaus rotušę]].
+[[1789]] m. už architektūros nuopelnus [[Abiejų Tautų Respublikos Seimas|Seimas]] jam suteiktas bajoro titulas, o vyskupas Masalskis iš vyskupijos valdų paskyrė jam iki gyvos gaivos dalį [[Šešuolių seniūnija|Šešuolių seniūnijos]] žemių, Bernatkų palivarką (kurį jis vadino Laura), esantį [[Braclavo vaivadija|Braclavo apskrityje]], ir mūrinį namą penkiasdešimčiai metų Vilniuje, Šv. Jono gatvėje, Žydų skersgatvio kampe.
+[[1789]]–[[1794]] metais dėstė kartografiją ir karo inžineriją (nuo [[1793]] m. – civilinės architektūros profesorius), [[1793]] metais parengė architektūros dėstymo programą.
 Laurynas Gucevičius dalyvavo [[1794 sukilimas|1794 m. sukilime]], organizavo Vilniaus civilinę gvardiją, kuriai ir vadovavo, kautynėse prie Ašmenos buvo sunkiai sužeistas.
+Laurynas Gucevičius po sunkios ligos mirė [[1798]] m. [[gruodžio 21]] d. Vilniuje. Palaidotas kapinėse prie [[Vilniaus Šv. diakono Stepono bažnyčia|Šv. Stepono bažnyčios]] (Geležinkelio g. 39). [[1865]] m. šios kapinės buvo uždarytos. Sovietmečiu Šv. Stepono bažnyčia bei greta esančios kapinės buvo suniokotos, todėl architekto tiksli kapo vieta nėra žinoma, palaikai nėra surasti. Bažnyčios pašonėje įkastas kryžius su architekto vardu tik simbolinis<ref>[http://www.vilnijosvartai.lt/personalities/view/?id=198 Vilnijos vartai, Laurynas Gucevičius (Stuoka-Gucevičius)]</ref>.
+Pagal kitus duomenis, Laurynas Gucevičius buvo palaidotas [[Rasų kapinės|Rasų kapinėse]]. [[1856]] m. [[Adomas Honoris Kirkoras|A. Kirkoro]] išleistoje knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių“, autorius aprašydamas Rasų kapines rašo: ''Čia ilsisi architektas Laurynas Gucevičius, kuris taip papuošė Vilnių ir Lietuvą.<ref>[[Adomas Honoris Kirkoras]], „Pasivaikščiojimai po Vilnių“ [[Vilnius]], Mintis, [[2012]] m. 221 psl. ISBN 978-5-417-01035-4</ref>''
 Suprojektavo:
@@ Eilutė 59: / Eilutė 67: @@
 Lauryno Gucevičiaus kūryba labai svarbi daugeliui klasicizmo laikotarpio Lietuvos, [[Lenkija|Lenkijos]] architektų. Iš jo darbų mokėsi vėlesnės Lietuvos architektų kartos. Architekto darbams būdingas formų didingumas, tūrių monumentalumas, statinio ryšys su aplinka, savitas antikinių architektūros formų traktavimas.
+== Šaltiniai ==
+{{ref}}
 == Nuorodos ==
 * [http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2950&kas=straipsnis&st_id=2378 Dėl Lauryno Gucevičiaus pavardės]