Vulfstanas: Skirtumas tarp puslapio versijų
S r2.5.1) (robotas Keičiama: ru:Вульфстан (путешественник) |
|||
Eilutė 10: | Eilutė 10: | ||
[[Kategorija:Keliautojai]] |
[[Kategorija:Keliautojai]] |
||
[[Kategorija:Pirkliai]] |
[[Kategorija:Pirkliai]] |
||
[[da:Wulfstan af Hedeby]] |
|||
[[de:Wulfstan]] |
|||
[[en:Wulfstan of Hedeby]] |
|||
[[es:Wulfstan de Hedeby]] |
|||
[[fr:Wulfstan de Hedeby]] |
|||
[[it:Wulfstan di Hedeby]] |
|||
[[lv:Vulfstans no Hedebijas]] |
|||
[[no:Wulfstan fra Hedeby]] |
|||
[[pl:Wulfstan]] |
|||
[[ru:Вульфстан (путешественник)]] |
|||
[[sv:Wulfstan]] |
02:56, 15 kovo 2013 versija
Vulfstanas – IX a. pab. keliautojas ir pirklys. Tarnavo anglosaksų karaliui Alfredui Didžiajam. Apie patį Vulstfaną nieko nežinoma, galbūt jis buvęs danas ar anglosaksas. Tačiau istoriko ir teologo Orozijaus 890-893 m. kūrinio „Veikalas prieš pagonis“ (Historia adversus paganos) vertimas karaliaus Alfredo Didžiojo papildytas tekstu apie Europą į šiaurę nuo Dunojaus ir į rytus nuo Reino. Jame, tarpe kitų aprašymų minima Vulfstano kelionė Baltijos jūra ir jos metu surinktos žinios apie pajūrio tautas.
Pagal aprašymą Vulfstanas išvykęs į rytus iš Hebediu uosto pietų Jutlandijoje ir per septynias paras pasiekęs Druso miestą Prūsijoje. Jam plaukiant iš dešinės gyvenę venedai, o kairėje buvęs Langelandas, Lolandas, Falsteris ir Skonė. Toliau minimos pietų Švedijos žemės ir jų gyventojai svijonai, Gotlandas, Elandas. Už Vyslos Vulfstanas pasiekęs aisčių (prūsų) žemes – Vitlandą, pro Aistmares priplaukęs Drusą.
Vulfstanas pasakoja, kad aisčių žemėje būta daug pilių, kad gausu medaus ir žuvies. Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, o prastuomenė – midų. Toliau keliautojas pateikia labai vertingos informacijos apie senovės baltų laidojimo papročius – rašoma, kad numirėlius nelaidotus laiko vieną ar du mėnesius, o didikus dar ilgiau. Paskui numirėlio turtą padalija į 5-6 dalis ir išdėsto aplink namus. Dėl jo vyksta raitelių lenktynės – greičiausieji susirenka ir pasisavina mirusiojo turtą. Po turto dalybų velionis sudeginamas[1].
Šaltiniai
- ↑ „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 164-169 psl.