Elektromagnetinė indukcija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
MerlIwBot (aptarimas | indėlis)
MerlIwBot (aptarimas | indėlis)
S robotas Šalinama: ko:전자기유도 (strong connection between (2) lt:Elektromagnetinė indukcija and ko:전자기 유도)
Eilutė 48: Eilutė 48:
[[it:Induzione elettromagnetica]]
[[it:Induzione elettromagnetica]]
[[ja:電磁誘導]]
[[ja:電磁誘導]]
[[ko:전자기유도]]
[[lv:Elektromagnētiskās indukcijas likums]]
[[lv:Elektromagnētiskās indukcijas likums]]
[[nl:Inductie (elektriciteit)]]
[[nl:Inductie (elektriciteit)]]

09:54, 10 kovo 2013 versija

Elektromagnetinė indukcija – reiškinys, kai elektros srovė ima tekėti laidininku, esančiu kintamajame magnetiniame lauke arba judančiu pastoviame magnetiniame lauke. Šis reiškinys yra generatorių, transformatorių, indukcijos variklių, elektros variklių, sinchroninių variklių ir soleinoidų pagrindas. Elektromagnetinės indukcijos atradimas paprastai priskiriamas Maiklui Faradėjui.

Viena iš Maksvelo lygčių yra užrašoma kaip

kur E yra elektrinio lauko stipris, B yra magnetinė indukcija. Integriniu pavidalu, jei turime paviršių S, kurį riboja kontūras C, tai ši lygtis įgauna tokį pavidalą:

čia dl yra nykstamai mažas kontūro C elementas, dS yra nykstamai mažas paviršiaus S elementas. Nagrinėjant atvejį, kai kintamame magnetiniame lauke patalpinama ritė, sudaryta iš N vijų, iš paskutinės lygties gaunama, kad

kur

yra magnetinio lauko srautas,
yra indukuotoji elektrovaros jėga.

Paskutinioji lygtis ir yra matematinė Faradėjaus dėsnio išraiška. Tai yra, magnetinio lauko srauto, kertančio kontūrą, kitimas laike sukelia kontūre elektrovaros jėgą ir kontūru ima tekėti elektros srovė.