Krėvos sutartis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Xqbot (aptarimas | indėlis)
S r2.7.3) (robotas Pridedama: da:Krevo-unionen
Addbot (aptarimas | indėlis)
S Bot: Migrating 18 interwiki links, now provided by Wikidata on d:q1121044 (translate me)
Eilutė 33: Eilutė 33:
[[Kategorija:Lenkijos istorija]]
[[Kategorija:Lenkijos istorija]]
[[Kategorija:Lietuvos-Lenkijos santykiai]]
[[Kategorija:Lietuvos-Lenkijos santykiai]]

[[be:Крэўская унія]]
[[be-x-old:Крэўская унія]]
[[da:Krevo-unionen]]
[[de:Union von Krewo]]
[[en:Union of Krewo]]
[[eo:Kreva Unio]]
[[et:Krevo unioon]]
[[fr:Union de Krewo]]
[[hu:Krevai unió]]
[[it:Unione di Krewo]]
[[ja:クレヴォの合同]]
[[ko:크레보 합병]]
[[lv:Krēvas ūnija]]
[[pl:Unia w Krewie]]
[[pt:União de Krewo]]
[[ru:Кревская уния]]
[[uk:Кревська унія 1385]]
[[zh:克雷沃联合]]

00:12, 10 kovo 2013 versija

Lenkija ir Lietuva 1387 m.
Krėvos sutartis
Vaitiekaus Gersono paveikslas Jogaila, Kęstutis ir Vytautas Krėvos pilyje

Krėvos sutartis, Krėvos unija – lenkų bajorų ir LDK valdovo Jogailos sutartis, pasirašyta 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos pilyje. Po pusę metų trukusių derybų šia sutartimi Jogaila įsipareigojo:

  • vesti vienuolikametę mirusio Lenkijos karaliaus Liudviko dukterį Jadvygą;
  • sumokėti Austrijos princui Vilhelmui 200 tūkst. florinų kompensaciją dėl jo nutrauktų sužadėtuvių su Jadvyga;
  • savo jėgomis ir lėšomis atgauti ir sugrąžinti Lenkijai priklausančias žemes;
  • paleisti į nelaisvę paimtus krikščionis – 40 000 ar 45 000 lenkų;
  • krikštytis bei pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus;
  • prijungti (applicare) Lietuvą prie Lenkijos karūnos.

Vesdamas sosto paveldėtoją Jadvygą, Jogaila tapo Lenkijos karaliumi.

Šiandien nemažai Lietuvos ir Lenkijos istorikų sutinka, kad Krėvos sutartis nebuvo unija. Faktiškai tai nebuvo ir sutartimi, o tik ketinimų protokolu. Krėvos aktu Jogaila tik patvirtino per piršlybas Jadvygai Skirgailos jo vardu duotus pasižadėjimus. Jogailai užimant Lenkijos sostą, galėjo būti surašytas oficialusis Lenkijos ir LDK sutarties aktas. Tačiau tokio dokumento nėra žinoma. Atvirkščiai, yra net bandymų įrodyti, jog iki mūsų dienų Krokuvos kapitulos archyve išlikęs 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos akto originalas tėra politiniais tikslais Lenkijos pusės parengtas falsifikatas. Vėlesni Lietuvos ir Lenkijos didikų ginčai dažnai grįždavo prie Krėvos sutarties, lenkams įrodinėjant, kad nuo tos sutarties pasirašymo Lietuvos savarankiškumo siekiai neturi teisinio pagrindo.

XIV a. pabaigoje LDK nebuvo visuomeninių jėgų, suinteresuotų Lietuvos valstybės susijungimu su Lenkijos karalyste. Tai patvirtina ir faktas, kad, Jogailai išvykus karaliauti į Lenkiją, platieji Lietuvos bajorijos sluoksniai parėmė Vytauto pastangas tapti pilnateisiu LDK valdovu. Kita vertus, pati Lenkija XIV a. pabaigoje dar nebuvo pajėgi absorbuoti pagal plotą už ją daug didesnę LDK valstybę, kuri buvo visiškai kitokia tautiniu atžvilgiu, visuomenės ir valstybės organizacijos bei kultūros prasme. Faktiškai jokio valstybių susiliejimo po Krėvos sutarties neįvyko. Lietuvoje liko kitokia valstybės sandara, sienos ir faktiškai savarankiškas valdovas.

1386 m. pr. Jogaila atvyko į Krokuvą, kur buvo pakrikštytas Vladislovo vardu, sutuoktas su Jadvyga ir karūnuotas Lenkijos karaliumi.

13861387 m. žiemą, Jogailai atvykus į Lietuvą, buvo toliau vykdomi Krėvos aktu deklaruoti ketinimai. Vilniuje prasidėjo oficiali krikšto akcija, įkurtos pirmosios parapijos, statomos katalikų bažnyčios. 1387 m. Jogaila paskelbė tris privilegijas – steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui, Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams. Jomis buvo išreikšta LDK visuomenės naujos raidos programa.

1387 m. vasario 17 d. privilegija Jogaila įsteigė Vilniaus vyskupystę. Taip valdovo aktu iš didžiojo kunigaikščio žemių fondo buvo sukurta pirmoji Lietuvoje stambi latifundija, kurios dydis pranoko bet kurio didžiausio to meto žemvaldžio valdas. Žemės valdomis bei kitaip materialiai buvo aprūpintos ir steigiamos bažnyčios. Bažnyčios žemės bei jose gyvenę valstiečiai buvo atleisti nuo visų prievolių, net nuo karo tarnybos, taip pat nuo mokesčių valdovui bei apsaugoti nuo pasaulietinės valdžios kišimosi į teismo ir administracijos reikalus.

1387 m. vasario 20 d. Jogailos privilegija visi krikštą priėmę bajorai katalikai, atliekantys karinę tarnybą, gavo nuosavybės teises į tėvonines žemes, teisę laisvai jomis disponuoti, nevaržomai tvarkyti dukterų ištekinimo ir kitus moterų turto reikalus šeimoje. Bajorų tėvoninės valdos buvo atleistos nuo visų darbo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus pilių statybą bei remontą. Tačiau 1387 m. privilegija nepanaikino bajorų natūrinių ir piniginių mokesčių valdovui. Bajorų tėvoninės valdos ir toliau liko pavaldžios didžiojo kunigaikščio teismo jurisdikcijai.

1387 m. kovo 22 d. Jogailos privilegija Vilniui suteikta Magdeburgo teisė. Vilnius tapo pirmuoju Lietuvos miestu, kurio miestiečių bendruomenei buvo suteikta savivalda. Tiesa, Magdeburgo teisė veikė ne visoje tuometinio Vilniaus teritorijoje. Greta miestiečių administracijos valdomos miesto dalies buvo teritorijos, vadinamosios jurzdikos, pavaldžios didžiajam kunigaikščiui, vyskupui ar bajorams.

1387 metų Jogailos privilegijos paspartino dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų klostymąsi, sukūrė naujos LDK visuomenės teisinius pagrindus. Tolesnį visuomenės reformavimo darbą kuriam laikui sutrikdė 1389 m. atsinaujinusi vidaus kova tarp Vytauto ir Jogailos.