Šviečiamasis amžius

Švietimo amžius (arba Apšvietos amžius) – Europos civilizacijos istorijos periodas, dažniausiai tapatinamas su XVIII a., nors Anglijoje ir Nyderlanduose jis prasidėjo nuo XVII a. vidurio su racionalistinės filosofijos srovės atsiradimu (idėjų istorijoje tai vadinama „proto amžiumi“). Švietimas kartais taip pat suprantamas kaip švietėjų idėjinis – kultūrinis judėjimas. Kai kurių lietuvių istorikų darbuose „Apšvietos epocha“ vadinamas Lietuvos kultūros istorijos periodas, apimantis paskutiniuosius tris XVIII a. dešimtmečius.

Istorija

Prancūzijoje susiformavo švietėjų sąjūdis, kurio dalimi laikomas Enciklopedijos, apie kurią telkėsi žymiausi prancūzų švietėjai, dar vadinti enciklopedistais, leidimas. Enciklopedija, kurios tikslus pavadinimas „Enciklopedija, arba Aiškinamasis mokslų, menų ir amatų žodynas“ buvo leidžiama 1751–1772 metais, o jos abėcėlinis indeksas išleistas 1783 m.

Švietimo amžiaus idėjų kūrėjai vadinami švietėjais. Jie išreiškė trečiojo luomo siekius.

Filosofo Džono Loko nuomone, žmonės sukuria valstybę savo prigimtinėms teisėms - nuosavybei ir laisvei ginti. Visi žmonės turi būti lygūs, nepriklausomi, laisvi. Valdžia turi priklausyti tautai. Tauta ją gali perduoti išrinktiems atstovams. tautos (žmonių) išrinktas susirinkimas leidžia įstatymus. Jei išrinktoji valdžia nepaisytų žmonių norų (tautos teisių), pasak filosofo, ją reikėtų atšaukti arba nuversti.

Filosofas ir rašytojas Žanas Žakas Ruso nagrinėjo žmogaus ir valdžios santykį. Anot jo, pati tauta sprendžia, kas turi valdyti valstybę. Valdantieji turi garantuoti valdomųjų laisvę ir pagrindines teises. Jei žmonių išrinkta valdžia praranda pasitikėjimą (pamina žmonių teises), ją reikia nuversti sukilimu.

Tuo metu Europoje buvo paplitusios absoliutinės monarchijos. Aukščiausia valdžia jose priklausė vadovams, jos niekas neribojo. Luomų susirinkimai turėjo tik patariamąjį balsą. Mąstytojas Šarlis Monteskjė kritikavo absoliutizmą. Jis patarė absoliutinę monarchų valdžią pakeisti renkamąja valdžia ir padalyti ją į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę.

Rašytojas, filosofas Volteras smerkė piktnaudžiavimą valdžia, žiaurius įstatymus, kankinimus. Jis niekam nepripažino teisės savavaliauti. Visuomenė turinti būti pakanti įvairių religijų išpažinėjams. Mąstytojo manymu, asmens ir minties laisvę gali garantuoti valstybę valdantys apsišvietę monarchai.

Filosofas, literatūros ir meno kritikas Deni Didro su bendraminčiais išleido "Enciklopediją", į kurią sudėjo tuometinio mokslo duomenis.

Švietimo amžius Lietuvoje

Bene žymiausiu Švietimo amžiaus atstovu Lietuvoje laikytinas Troškūnuose kunigavęs Kiprijonas Lukauskas, 1797 m. lietuvių kalba parašęs knygą „Pamokslai iš Dievo priesakų apie krikščioniško gyvenimo prievoles“. Šis kūrinys išliko rankraščiu ir buvo išspausdintas tik 1996 m. K. Lukausko knygoje daug švietėjiškos pasaulėžiūros elementų, tačiau bene svarbiausias jo teiginys yra tas, kad Lietuvos dvarininkų ir valstiečių santykiai yra pagrįsti kontrakto teise (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstatymuose tam pakanka įrodymų, tvirtina Lukauskas), abi pusės turi tiek pareigas vieni kitiems, tiek ir savo asmenines teises. Tai buvo svarbus ideologinis argumentas už baudžiavinės praktikos nepagrįstumą, galiausiai turėjęs vesti į visiškos valstiečių asmens laisvės pripažinimą. K. Lukausko knygoje, be kita ko, ryškus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip atskiro socialinio ir politinio vieneto, skyrimas nuo Lenkijos. Poreikis modernizuoti ūkį ir visuomenę skatino Lietuvos inteligentiją domėtis Vakarų švietėjų idėjomis.