Tamsieji amžiai

Tamsieji amžiai – istoriografijoje dažniausiai siejamas su ankstyvaisiais Viduramžiais Europoje (nuo maždaug 476 iki 1000 m.).

Pavadinimo kilmė

Tamsiųjų amžių koncepciją suformulavo italų humanistai, ir pradžioje ji buvo taikoma beatodairiškai vėlyvosios literatūros lotynų kalba kritikai. Vėliau istorikai išplėtė šią sampratą ir ėmė taikyti ją ne tik lotyniškai literatūrai, bet ir apskritai tuometinės rašytinės istorijos bei materialiųjų kultūrinių pasiekimų trūkumui kritikuoti. Visuomenė dar labiau išplėtė terminą, vartodama jį menkinančiai ir plėsdama jo sferą, ir frazė „Tamsieji amžiai“ imta vartoti apibūdinant Viduramžius kaip atsilikimo laikus. Archeologijos ir kitų mokslų tobulėjimas XX a. nušvietė šį laikotarpį ir paskatino subtilesnį jo teigiamos raidos supratimą. Atsirado kiti terminai, apibūdinantys šį laikotarpį: vėlyvoji antika, ankstyvieji Viduramžiai ir Didžioji migracija, priklausomai nuo pabrėžiamo kultūros aspekto. Mūsų dienų istorikai neigia, jog ši epocha buvo „Tamsieji amžiai“, pabrėždami, jog šią mintį pagimdė laikotarpio neišprusimas ir paplitę stereotipai: daugelis ankstesnių autorių tiesiog darė prielaidą, jog tai buvo niūrus smurto ir stagnacijos laikotarpis, ir vartojo šią prielaidą savo argumentams pagrįsti.