Augalai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Xqbot (aptarimas | indėlis)
S r2.7.3) (robotas Pridedama: bar:Pflanzna
TjBot (aptarimas | indėlis)
S r2.7.2) (robotas: Keičiama pnb:پودا į pnb:بوٹے
Eilutė 274: Eilutė 274:
[[pam:Tanaman]]
[[pam:Tanaman]]
[[pl:Rośliny]]
[[pl:Rośliny]]
[[pnb:پودا]]
[[pnb:بوٹے]]
[[ps:بوټی]]
[[ps:بوټی]]
[[pt:Plantae]]
[[pt:Plantae]]

04:48, 6 kovo 2013 versija

Plantae
Vaizdas:Diversity of plants image.png
Mokslinė klasifikacija
Domenas: Eukariotai
( Eukaryota)
Karalystė: Augalai
( Plantae)
Haekelis, 1866
Grupės
Apie kaimą Vilkaviškio rajone skaitykite straipsnyje Augalai (Didvyžiai).

Augalai, augalų karalystė (Plantae) yra didelė gyvųjų organizmų grupė, kuriai priklauso tokie plačiai paplitę organizmai kaip medžiai, žolės, gėlės. Augalai yra eukariotai, t. y. turintys tikrąjį branduolį organizmai. Manoma, kad augalų rūšių yra apie 350 000. 2004 m. buvo identifikuotos 287 655 rūšys.

Augalus tiria daug mokslų: bendrosios botanikos, augalų anatomijos, augalų fiziologijos, augalų sistematikos. Yra specialieji mokslai skirti tik vienai augalų grupei tirti, pavyzdžiui, dendrologija tiria tik sumedėjusius augalus, briologijasamanas ir kt.

Klasifikacija

Aristotelis visus gyvus organizmus skirstė į:

  • Augalus, kurie paprastai nejuda ir neturi jutimo organų
  • Gyvūnus

Karlo Linėjaus sistemoje šios grupės tapo:

Šiuo metu augalai skirstomi į dvi pagrindines grupes:

Samanos (Bryophyte) Indų neturintys augalai

Induočiai (Tracheobionta)

Sporiniai induočiai

Sėkliniai induočiai

Plikasėkliai (Gymnospermae)

Gaubtasėkliai

Augalų evoliucija

Ilgą laiką, kol Žemėje dar nebuvo deguonies ir ozono sluoksnio, pirmykščiai organizmai galėjo vystytis tik gilesniame jūrų vandenyje, storo vandens sluoksnio saugomi nuo kenksmingos kosminės spinduliuotės. Kai kurie organizmai įgavo žalio chlorofilo ir ėmė vykdyti fotosintezę. Tai buvo labai reikšmingas įvykis, nes atmosferoje ėmė kauptis deguonis, pradėjo formuotis ir ozono sluoksnis.

Susidarė sąlygos aukščiau išnirti ir jūrų organizmams. Apgyvenę seklias pakrantes, organizmai pamažu kėlėsi į sausumą. Prieš 400 milijonų metų į sausumą išsikėlę daugialąsčiai dumbliai davė pradžią dar belapiams stuomeniniams augalamspsilofitams. Tai buvo nedideli žalieji augalai, dar neturintys lapų, šaknų ir buvo tarsi išsišakojusios ašys, tačiau savo sandara labiau išsivystę nei dumbliai. Buvo išsivystęs jų dengiamasis audinys – odelė ir apytakiniai audiniai – mediena bei karniena. Psilofitai dauginosi sporomis.

Prieš 300 mln. metų iš psilofitų atsirado sporiniai induočiai, kurie jau turėjo stiebus, lapus ir šaknis. Šiltas ir drėgnas klimatas buvo palankus augti ir daugintis paparčiams, asiūkliams bei pataisams. Vėliau Žemėje pasidarė sausiau ir šalčiau, sporiniai induočiai ėmė nykti, atsirado primityvių plikasėklių augalų. Kai klimatas pasidarė dar atšiauresnis, senieji plikasėkliai pamažu išnyko, juos pakeitė tobulesni augalai – senoviniai spygliuočiai. Paskui vietoje jų atsirado dabartiniai plikasėkliai – pušys, eglės, kėniai. Galiausiai atsirado gaubtasėkliai (žiediniai) augalai. Jie – labiausiai prisitaikę gyventi sausumoje augalai. Šie augalai greitai paplito visoje Žemėje ir auga jau daugiau kaip 60 mln. metų.

Šiuo metu augalai yra esminis vandens apytakos ir kitų biogeocheminių ciklų elementas.

Augalų įvairovė

Augalų įvairovę sąlygoja skirtingos gyvenamosios vietos, prie kurių kiekvienas augalas yra pripratęs. Jų protėviai tūkstančius metų buvo priklausomi nuo kurios nors vietos ir turėjo pakankamai laiko prie jos prisiderinti ir taip ištobulinti gyvenimo ritmą, trukmę, formą, kad galėtų sėkmingai daugintis. Augalai turi jo rūšiai būdingą genetinę programą, lemiančią jo amžių, dydį, išvaizdą. Savo gimtinėje iki kelių metrų aukščio išaugantys medžiai ar krūmai, patekę į visai skirtingą aplinką, tampa visai mažučiai, beveik nebrandina vaisių.

Augimo būdai

  • auga tiesiai aukštyn
  • vyniojasi arba lipa
  • šliaužia arba plėtojasi
  • auga užsikabinus už kitų augalų, sienų ar pan.

Augalų amžius

Augalų amžius yra labai įvairus. Būna vienamečiai, dvimečiai, daugiamečiai. Išlieka žoliniai arba sumedėja (medžiai, krūmai, puskrūmiai.

Augalų prisitaikymas

  • Nuo pernelyg gausaus vandens garinimo kai kurie augalai apsisaugo morfologinėmis adaptacijomis: vieni turi pūkelius, kiti – lapus dengiantį vaškingą sidabrinę ar melsvai žalios spalvos sluoksnelį.
  • Dalis unksmėje augančių augalų ieškodami šviesos paliko žemę ir persikėlė ant medžių šakų, kai kurie pavirto lianomis, kad galėtų pasiekti medžių viršūnes. Kai kas išsiugdė milžiniškus šviesą gaudančius lapus.
  • Nuo sausros apsisaugoti augalai „įsigijo“ vandens saugyklas – storus drėgmę kaupiančius lapus (pvz., šilokai), stiebus (pvz., kaktusai, baobabai), šaknis, taip pat – svogūnėlius (pvz., tulpės).
  • Nuo deguonies stygiaus užpelkėjusiose dirvožemiuose augalai apsisaugo kvėpuojamosiomis šaknimis, kurios kyšo žemės paviršiuje.

Taip pat skaitykite

Portal
Vikisritis: Augalų karalystė

Nuorodos