Kerzono linija

Kerzono linija ir Lenkijos teritorijos pasikeitimai

Kerzono linija – sąlyginė linija, rekomenduota Antantės Aukščiausios tarybos 1919 m. gruodžio mėnesį kaip rytinė Lenkijos siena. Ėjo per Gardiną, Jalovą, Nemirovą, Brestą, Dorogurską, Ustingą, rytų Grubešovą, Krylovą ir vakarų Ravą-Ruskają, rytų Peremyšlį iki Karpatų.

1920 m. liepos 10 d. Lenkija, matydama, kad nesėkmingai vystosi Tarybų-Lenkijos karas, sutiko su tokia linija tikėdamasi gauti labai reikalingą vakarų valstybių palaikymą. Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministras Džordžas Kerzonas notoje, siųstoje tarybinei valdžiai pareikalavo sustabdyti Raudonosios armijos puolimą (linija pavadinta jo vardu).

Tarybinė vyriausybė nekreipė dėmesio į šį pasiūlymą ir puolė toliau. Bet po kelių dienų reikalai fronte pasikeitė ir TSRS privalėjo pasirašyti Rygos taikos sutartį, pagal kurią Lenkijos siena ėjo daug ryčiau, negu Kerzono linija ir apėmė vakarines Ukrainos ir Baltarusijos dalis.

1939 m. rugsėjo mėn. prasidėjus Antrajam pasauliniu karui Tarybų Sąjunga susitarusi su Vokietija pasidalino Europą ir įvedė armiją kai kur kiek ryčiau Kerzono linijos.

Tarybinė vyriausybė Jaltos konferencijoje nurodė, kad Tarybų Sąjungos ir Lenkijos linija eis greta Kerzono linijos.

1945 m. rugpjūčio 16 d. Maskvoje buvo pasirašyta sutartis tarp TSRS ir Lenkijos galutinai nustačiusi SSRS-Lenkijos sieną (dalinai atitinkančia Kerzono liniją) [1].

Subyrėjus TSRS ši siena taip ir liko, tik siena tarp Lenkijos iš vienos pusės ir Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos iš kitos pusės.

Taip pat skaitykite

• Baltarusijos-Lenkijos valstybinė siena.