Astana: Skirtumas tarp puslapio versijų
S r2.7.2+) (robotas Pridedama: sh:Astana |
S r2.7.2) (robotas Pridedama: za:Astana |
||
Eilutė 181: | Eilutė 181: | ||
[[yi:אסטאנא]] |
[[yi:אסטאנא]] |
||
[[yo:Astana]] |
[[yo:Astana]] |
||
[[za:Astana]] |
|||
[[zh:阿斯塔納]] |
[[zh:阿斯塔納]] |
||
[[zh-min-nan:Astana]] |
[[zh-min-nan:Astana]] |
05:29, 30 sausio 2013 versija
Astana kaz. Астана | |
---|---|
Laiko juosta: (UTC+6) | |
Valstybė | Kazachstanas |
Regionas | Astanos sritis |
Įkūrimo data | 1830 m. |
Meras | Askaras Maminas |
Gyventojų | 708 794 |
Plotas | 841 km² |
Tankumas | 843 žm./km² |
Tinklalapis | [1] |
Vikiteka | Astana |
Kirčiavimas | Astanà |
Astana – Kazachstano sostinė, įsikūrusi šalies šiaurėje, Išimo upės dešiniajame krante.
Istorija
Miestas įkurtas 1824 m. kaip tvirtovė Akmolinskas. 1832 m. gavo miesto teises. Tapo kazachų stepių prekybiniu centru ir karavanų, einančių iš Taškento ir Bucharos į europinę Rusijos imperijos dalį, susirinkimų vieta. Nuo 1868 m. apskrities centras. 1918 m. sausio mėn. įsigalėjo tarybų valdžia. 1918 m. birželio – 1919 m. lapkričio mėn. valdė baltagvardiečiai. Nuo 1920 m. priklauso Kazachijai. 1929 m. geležinkeliu sujungta su Petropavlovsku, 1931 m. su Karaganda. 1935–1958 m. apie 10 km nuo miesto veikė Akmolinsko lageris, kurį pastatė represuotų Raudonosios armijos kariškių žmonos.
Nuo 1954 m. Akmolinskas – pagrindinis plėšinių įsavinimo centras. 1960 m. miestas pervadintas Celinogradu („plėšinių miestas“ – sąsaja su N. Chruščiovo politine programa auginti grūdines kultūras Šiaurės Kazachijos stepėse). Nuo 1965 m. – srities centras. Kazachijai tapus nepriklausoma, miestui sugrąžintas senasis pavadinimas, vėliau sugrąžinta kazachiška forma Akmola (pažodžiui: „Balti Kapai“). 1997 m. į šį miestą perkelta šalies sostinė, dėl to 1998 m. miestui suteiktas dabartinis pavadinimas – Astana, reiškiantis „sostinė“.
Ekonomika
Svarbus geležinkelio mazgas, yra tarptautinis oro uostas. Nuo 1997 m. veikia laisvoji ekonominė zona, išvystyta žemės ūkio mašinų, siurblių gamyba, juodoji metalurgija, statybinių medžiagų (keramzitbetonio dirbinių, termoizoliacinių plokščių, keramikos), baldų, stiklo, lengvoji, maisto, poligrafijos pramonė.
Kultūra, švietimas
Astanoje veikia Eurazijos, agrarinis universitetai, medicinos, muzikos akademijos, 5 privačios aukštosios mokyklos. Yra Kazachų muzikinis dramos, operos ir baleto, rusų dramos teatrai, filharmonija, S. Seifulino literatūrinis, istorijos ir kraštotyros, šiuolaikinio meno, nacionalinis muziejai.
Architektūra
Iki XX a. vidurio miestas buvo stačiakampio plano, vyravo mediniai ir moliniai pastatai. Nuo 1954 m. pradėta statyti daugiabučius gyvenamuosius namus. 1998 m. parengtas Astanos bendrasis planas (japonų architektas K. Kurokava). Statomi daugiabučiai gyvenamieji namai, valstybės valdymo, mokslo, mokymo ir kultūros įstaigos, bankai, biurai, viešbučiai, sporto ir poilsio kompleksai.[1] Astanoje dirbtinės stepės apsuptas stovi 62 m aukščio pastatas – Taikos ir sutarimo rūmai (arba Taikos piramidė), N. Nazarbajevo inicijuotas religijų dialogo centras (architektas – Normanas Fosteris).
Lietuviai
1947–1950 m. Akmolinsko moterų koncentracijos stovykloje kalėjo apie 40 lietuvių moterų, jos dirbo siuvinėjimo fabrike, žemės ūkio darbus.[2]
Sportas
Futbolas
Šaltiniai
- ↑ Mindaugas Pažemys. Astana. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 93 psl.
- ↑ Aldona Juodvalkytė. Astana. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 93 psl.