Aušvico koncentracijos stovykla: Skirtumas tarp puslapio versijų

Koordinatės: 50°02′09″ š. pl. 19°10′42″ r. ilg. / 50.03583°š. pl. 19.17833°r. ilg. / 50.03583; 19.17833
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
ZéroBot (aptarimas | indėlis)
S r2.7.1) (robotas Pridedama: als:KZ Auschwitz-Birkenau
Jotterbot (aptarimas | indėlis)
S r2.7.3) (robotas Pridedama: gv:Sleih-champ Auschwitz
Eilutė 72: Eilutė 72:
[[fy:Auschwitz]]
[[fy:Auschwitz]]
[[gl:Auschwitz-Birkenau]]
[[gl:Auschwitz-Birkenau]]
[[gv:Sleih-champ Auschwitz]]
[[he:אושוויץ]]
[[he:אושוויץ]]
[[hr:Sabirni logor Auschwitz]]
[[hr:Sabirni logor Auschwitz]]

08:01, 22 sausio 2013 versija

Auschwitz-Birkenau (Konzentrationslager Auschwitz), Aušvico koncentracijos stovykla buvo didžiausia nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovyklų, įkurta nacistų okupuotoje Lenkijoje. Stovykla pavadinta netoliese esančio Lenkijos miesto Osvencimo vokišku pavadinimu. Birkenau buvo nedidelis kaimelis netoliese, didžiąja dalimi sunaikintas vokiečių. Po vokiečių okupacijos 1939 m. ir dalies Lenkijos aneksijos Osvencimas administraciškai priskirtas Aukštutinės Silezijos provincijos (Provinz Oberschlesien) Katovicų apskričiai (Regierungsbezirk Kattowitz).

Aušvico II koncentracijos stovyklos vaizdas nuo pagrindinių vartų - kairėje moterų barakai, tiesiai - pagrindinė geležinkelio linija, šalia kurios tolumoje buvo krematoriumai, dešinėje - barakų likučiai

Stovyklos komendantas R. Höß Niurnbergo proceso metu liudijo, kad Aušvice žuvo iki 3 mln. žmonių. Aušvico-Birkenau valstybinis muziejus šį skaičių tikslina iki 1,1 mln., 90 proc. aukų buvo žydai iš beveik visų Europos šalių. Didžioji aukų dalis buvo nunuodyti Zyklon B dujomis Aušvico dujų kamerose; kiti mirė nuo nuolatinio badavimo, priverstinių darbų, negydytų ligų, atskirų egzekucijų ir vykdytų „medicininių“ eksperimentų. 1947 m. aukų atminimui Lenkija pirmose dviejose stovyklose įsteigė muziejų. Iki 1994 m. muziejuje apsilankė apie 22 mln. žmonių, t. y. po 700 000 kasmet.

Aušvicas I

Idėja Osvencime kurti koncentracijos stovyklą kilo dar 1939 m. pabaigoje. Daugiausia buvo remiamasi patogia meistelio padėtimi ir geru geležinkelio susisiekimu su Aukštutine Silezija, Generaline Gubernija, Austrija ir kitomis šalimis. 1940 m. sausio mėn. SS oberfiureris Richard Glücks išsiuntė į vietą specialią komisiją, kuriai vadovavo SS šturmbanfiureris Walter Eisfeld, Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklos komendantas. Komisija išsakė nuomonę, kad teritorija koncentracijos stovyklai netinka. Nepaisant to 1940 m. vasario 21 d. Richard Glücks pranešė Himleriui, kad čia gali būti kuriama karantino stovykla asmenims, persiunčiamiems į Reichą priverstiniams darbams.

1940 m. balandžio 18-19 d. Osvencime lankėsi speciali komisija vadovaujama SS hauptšturmfiurerio Rudolfo Hioso (Rudolf Höß). 1940 m. balandžio 27 d. SS reichsfiureris Heinrich Himmler pasirašė įsakymą įkurti Aušvico koncentracijos stovyklą Lenkijoje.[1] Po dviejų dienų koncentracijos stovyklų inspektorius SS oberfiureris Glücks paskyrė Rudolfą Hiosą stovyklos komendantu. Rudolfas Hiosas į Osvencimą atvyko balandžio 30 d., o gegužės 4 d. oficialiai pradėjo eiti pareigas.[2]

Struktūra

Trijų stovyklų išsidėstymas 1944 m. vasarą

Koncentracijos stovyklų kompleksą sudarė trys pagrindinės stovyklos: Aušvicas I, Aušvicas II ir Aušvicas III. Aušvice I žuvo apie 70 000 žmonių, daugiausia lenkai ir tarybiniai karo belaisviai. Aušvicas II (Birkenau) buvo naikinimo stovykla (Vernichtungslager), joje žuvo mažiausiai 960 000 žydų, 75 000 lenkų ir apie 19 000 čigonų. Birkenau buvo didžiausia iš visų nacių įsteigtų naikinimo stovyklų. Aušvicas III (Monovicė) buvo IG Farben koncerno Buna-Werke gamyklos darbo stovykla.

2008 m. lapkričio mėn. viename Berlyno bute rasti dokumentai, pagal kuriuos buvo numatytas Aušvico-Birkenau stovyklos išplėtimas, tačiau dokumentų autentiškumas nebuvo patvirtintas nepriklausomų ekspertų. Aplink Aušvicą buvo dar apie 40 su Aušvicu susijusių mažesnių koncentracijos stovyklų, kai kurios jų dešimtis kilometrų nutolusios nuo pagrindinių stovyklų. Šiose stovyklose kalinių skaičius buvo nuo kelių dešimčių iki kelių tūkstančių.

Kaip ir kitas Vokietijos koncentracijos stovyklas, Aušvicą valdė ir prižiūrėjo NSDAP partijos sukarinta organizacija SS. Stovyklos komendantais buvo Rudolf Höß (iki 1943 m. vasaros), vėliau Arthur Liebehenschel ir Richard Baer. R. Höß detaliai aprašė stovyklos funkcionavimą per jo tardymą po karo ir savo autobiografijoje. 1947 m. balandžio 16 d. jis buvo pakartas priešais įėjimą į Aušvico I krematoriumą.

Aušvicas I

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Aušvicas I.
Aušvico muziejaus fragmentas

Aušvicas I buvo administracinis viso komplekso centras. Stovykla buvo įkurta mūriniuose dviejų-trijų aukštų pastatuose, buvusiose lenkų, o dar anksčiau - austrų kareivinėse.

Gegužės 20 d. į koncentracijos stovyklą atvyko 30 vokiečių kriminalinių nusikaltėlių, kuriuos Hiosas pasirinko Zachsenhauzeno koncentracijos stovykloje. Jiems suteikti numeriai 1-30 ir grupė apgyvendinta barake Nr.1. Jiems buvo numatytos prižiūrėtojų funkcijos. Antroji grupė - 728 lenkų politiniai kaliniai - čia buvo atsiųsta tų pačių metų birželio 14 d. Iš jų gyvi išliko 239. Vėliau stovykloje taip pat buvo laikomi sovietų karo belaisviai (iš viso jų atvežta 15 tūkst.), "antisocialiniai elementai", kunigai, žydai ir 48 Vokietijos homoseksualai. Per dvejus metus kalinių skaičius svyravo nuo 13 iki 16 tūkstančių, o 1942 m. pasiekė 20 000. Stovyklos kaliniai buvo skirstomi į grupes, kurios aiškiai skyrėsi antsiuvais ant aprangos. Šešias dienas per savaitę, išskyrus sekmadienius, kaliniai turėjo dirbti aplinkinėse gamyklose ir ūkiuose.

Sunkus darbas, prastas maitinimas ir nehigieniškos sąlygos buvo didelio kalinių mirtingumo priežastimi. Dešimtame bloke daktaras Carl Clauberg vykdė medicininius eksperimentus su kaliniais. Vienuoliktame bloke laikyti stovyklos tvarką pažeidę kaliniai, kurie čia buvo kalinami ir kankinami. Kai kurie kaliniai naktį praleisdavo "stovimose kamerose". Šios kameros buvo apie 1,5 m² ploto ir į jas sutalpindavo keturis kalinius. Kaliniai čia negalėjo daryti nieko kita, tik stovėti, o dieną kartu su kitais kaliniais buvo varomi dirbti. Vienuolikto barako rūsyje buvo "marinimo badu kameros", kurių kaliniams neduodavo nei maisto, nei vandens, kol šie mirdavo.[3] Rūsyje taip pat buvo tamsiosios kameros su mažyčiu langeliu ir storomis durimis. Čia įkalintieji pamažu uždusdavo, kai iškvėpuodavo visą deguonį patalpoje; šiam procesui pagreitinti SS kartais kameroje palikdavo degančią žvakę.

Dvidešimt ketvirtame bloke iki 1943 m. vasaros buvo stovyklos viešnamis.

Stovyklos komendantai:

  • SS oberšturmbanfiureris Rudolf Höß – 1940-1943;
  • SS oberšturmbanfiureris Arthur Liebehenschel – 1943-1944;
  • SS šturmbanfiureris Richard Baer – 1944-1945.

Aušvicas II

Antroji pagal dydį stovykla buvo visų pirma naikinimo stovykla. Čia buvo įrengtos specialios dujų kameros ir krematoriumai.

Nuorodos


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.


50°02′09″ š. pl. 19°10′42″ r. ilg. / 50.03583°š. pl. 19.17833°r. ilg. / 50.03583; 19.17833

Šablonas:Link FA