Hetitai

Hetitai – senovės indoeuropiečių tauta gyvenusi Mažojoje Azijoje, tiksliau - jos centrinėje dalyje, vadinamoje Kapadokija. Jų vardu yra vadinama valstybė, klestėjusi II tūkstantmetyje pr. m. e., o taip pat civilizacija, kuri vadinama Hetitų civilizacija.

Etimologija

Hetitų pavadinimas buvo žinomas iš Biblijos, kur minima tauta חתי HTY. Patys hetitai savo šalį vadino Hatti, tačiau šis pavadinimas nebuvo hetitiškos kilmės, o perimtas iš anksčiau čia gyvenusių gyventojų - hatų. Savo kalbą hetitai vadino nesili, ir save kildino iš Kanešo miesto (dab. Kiultepė).

Hetitų istorija ir valstybė

Pagrindinis straipsnis: Hetitų istorija

Hetitai, indoeuropietiška tauta, kartu su giminingomis Anatolijos tautomis, tokiomis, kaip luviai, palai, apgyvendino pusiasalį III ir II tūkst. pr. m. e. sandūroje. Iki tol pusiasalis buvo gyvenamas kitų tautų, kurių svarbiausia buvo hatai, pasiekę gana aukštą išsivystymo lygį ir sukūrę priešistorinius miestus Kapadokijos regione.

Ankstyvieji užkariavimai

Hetitų valstybės teritorija. Ryškiai raudonai pažymėta Hetitų valstybė Senosios karalystės pradžioje. Šviesiai raudonai - Imperijos metu prijungtos arba vasalinės sritys.

Viena pirmųjų hetitų gyvenviečių buvo Kussara Mažosios Azijos pietryčiuose (tiksli vieta neidentifikuota), tapusi pirmąja jų valstybės sostine. Kusaros valdovas Pithanas XVIII a. pr. m. e. pradėjo užkariavimus, ir užėmė vieną svarbiausių tuometinių miestų, asirų prekybinę gyvenvietę Kanešą (Kiultepę). Šis miestas davė pavadinimą hetitų kalbai, kuri vadinta (ka)nesitų kalba.

Pithanos įpėdinis Anitas tęsė pradėtus užkariavimus į šiaurę. Jis užkariavo vieną svarbiausių hatų miestų, Hatušą ir sulygino jį su žeme. Tačiau praėjus keletui kartų, karalius Labarnas II (1650–1620 m. pr. m. e.) atstatė Hatušą ir padarė ją visos karalystės sostine. Tam įvykiui pažymėti, Labarnas pasivadino Hatušiliu I. Taip vėliau vadinosi ne vienas valdovas. Taip buvo įkurta Senoji hetitų karalystė.

Senoji karalystė

Tuo metu Karalystė užėmė visą Kapadokijos regioną Mažojoje Azijoje. Šalia jų valstybės iš visų pusių egzistavo kitų tautų valstybės: luvių valstybės Kicuvatna (pietuose), Arcava (vakaruose), ir Asuva konfederacija (šiaurės vakaruose), semitiškos Sirijos valstybės ir Mitanija pietryčiuose, Išuva rytuose, Hayasa-Azzi šiaurės rytuose. Miškingos Juodosios jūros pajūrio sritys šiaurėje buvo gyvenamos laukinių kaškų genčių.

Hatušilis didžiausią dėmesį kreipė į Siriją. Jis puolė Jamchado valstybę, o jo anūkas Muršilis I (1620 - 1590 m. pr. m. e.) sukūrė tikrą imperiją, užkariaudamas Šiaurės Siriją, Kilikiją, o 1595 m. pr. m. e. nusiaubė Babiloną.

Po Muršilio nužudymo Hetitų karalystė patyrė ilgalaikę krizę, kurios metu jos teritorija vėl susitraukė iki Kapadokijos regiono. Pietuose įsigalėjo huritai, užėmę Siriją ir Kilikiją (Hetitų Adaniją), kuri nuo tada vadinama Kicuvatna. Paskutiniajam hetitų senosios karalystės valdovui Telipinui nepavyko atkurti buvusios galybės.

Vidurinė karalystė

1500-1430 m. pr. m. e., 70 metų laikotarpis yra žinomas kaip Hetitų vidurinė karalystė. Jo metu pasikeitė 6 valdovai, tačiau žinoma labai mažai. Tai - ne tiek atskiras istorijos laikotarpis, kiek tamsus pereinamasis periodas tarp senosios ir naujosios karalysčių.

Naujoji karalystė

Paskutinį žinomą hetitų karalių Supiluliumą II vaizduojantis reljefas

XV a. pr. m. e. pabaigoje valdė karalius Tudhalijas I, kurio laikais prasidėjo Hetitų imperijos atgimimas. Laikinai buvo sugrąžintos pietinės sritys. Po jo mirties vėlgi prasidėjo krizė, kurios metu šiaurinės tautos, - kaškai, Hayasa-Azzi federacija puldinėjo Hetitų valstybę, siaubė sostinę Hatušą.

Supiluliumas I XIV a. pr. m. e. viduryje, sėdęs į sostą nualintoje šalyje, sukūrė didžiausią kada buvusią Hetitų imperiją, siekusią Egėjo jūrą vakaruose, Eufrato aukštupį rytuose, Viduržemio jūrą ir Libano kalnus pietuose. Jam valdant buvo nugalėti kaškai, sutriuškinta Mitanija. Jo sūnus Muršilis II tęsė užkariavimus ir Mažosios Azijos vienijimą.

1296 m. pr. m. e. Sirijoje, prie Kadešo susirėmė Mutvalio vadovaujama hetitų kariuomenė ir Ramzio II vadovaujama egiptiečių kariuomenė. Abi kariuomenės patyrė didžiulius nuostolius.

Po Kadešo mūšio rytuose augo nauja galybė - Asirija, o iš vakarų puldinėjo Jūros tautos. Pastarosios migravo į buvusias imperijos teritorijas, siaubė pakrantes.

Neo-hetitai

Kovose nusilpusią hetitų imperiją 1200 m. pr. m. e. užpuolė laukinės gentys iš vakarų (egiptiečiai jas vadino jūrų tautomis). Tuomet hetitų valstybė suskilo, pakriko ir dar labiau nusilpo. Hetitų imperijos galia susitraukė iki valstybės branduolio Kapadokijos regione, o buvusios provincijos atsiskyrė kaip daugybė smulkių valstybių. Tuo metu aukšto lygio kultūrą tęsė buvusios pietrytinės provincijos, kuriose kalbėta luvių ir semitų kalbomis - Siro-hetitų (arba Neo-hetitų) valstybės. Čia egzistavo tokios valstybėlės, kaip Tabalis, Gurgumas, Kilikija, Karchemišas ir kt. VII a. pr. m. e. jų žemes užėmė Asirija.

Žlugus hetitų valstybei, išnyko ir jų kalba.

Hetitų pasiekimai

Manoma, kad Geležies amžius Artimuosiuose Rytuose prasidėjo Anatolijoje ar Kaukaze (II tūkst. pr. m. e., apie 1300 m. pr. m. e.). Hetitai vieni pirmųjų pradėjo naudoti geležį ginklams ir spėjama, kad tai buvo vienas iš jų galios šaltinių.

Hetitai pirmieji Artimuosiuose Rytuose pradėjo naudoti lengvą kovos vežimą (XVIII a. pr. m. e. Anitos tekste minima keturiasdešimt arklių komandų (40 ?Í-IM-DÌ ANŠE.KUR.RA?I.A). Daug tiksliau karo vežimai paminėti XVII a. pr. m. e. Hatusilio I laikų įrašuose).

Pirmieji teismų praktikoje atskyrė tyčinę veiklą nuo netyčinės, taip pat hetitų žodis išḫara reiškiantis sutartį, įpareigojantį pažadą, o vėliau ir deivę, aptinkamas XIX a. pr. m. e. asirų Kultepės įrašuose, yra seniausias užrašytas indoeuropiečių žodis pasaulyje.

Nuorodos

Hetitų valdovų sąrašas