Apatija

Apatija – emocijų, motyvacijos ar entuziazmo trūkumas, abejingumas. Apatiškas individas nesirūpina arba jam nesvarbu tam tikri emociniai, socialiniai ar fiziniai gyvenimo aspektai. Kliniškai apatija laikoma žemesniu lygiu, kai vidutinis lygis yra depresija, o aukščiausias diagnozuojama pusiausvyros disociacija. Fizinis apatijos aspektas susietas su fiziniu detergentu, energijos trūkumas, vadinamas letargu, taip pat gali sukelti apatiją.

Apatija gali būti kryptinga, nukreipta į tam tikrą objektą, asmenį, veiklą ar aplinką. Ji gali reikšti nepatologinį domėjimosi trūkumą objektais, kurie laikomi nesvarbiais.

Tam tikri vaistai gali sukelti apatijos simptomus ar prie jos privesti. Apatija labai panaši į tingėjimą ir gali būti kraštutinė jo forma.

Pagal stoikų filosofiją, apatija – būsena, kai žmogus laisvas nuo pathē, grubiai tariant, emocijų ir aistrų, skausmo, baimės, troškimo ir malonumo. Doktrinos kilmę galima atsekti iki cinikų (IV a. pr. m. e. antroji pusė). Zeno iš Citiumo (IV-III a. pr. m. e.) atvirai mokė, kad pathē reikia visiškai panaikinti.