Laterano susitarimas

Vatikano teritorija, nustatyta pagal Laterano susitarimą

Laterano susitarimas – 1929 m. vasario 11 d. Laterano rūmuose pasirašytas tarp Italijos ir Šventojo Sosto susitarimas. Susitarimą sudarė trys dokumentai: politinė sutartis, kuria buvo pripažįstamas Šventojo Sosto suverenitetas Vatikano mieste, konkordatas, reguliuojantis Katalikų bažnyčios padėtį Italijoje ir finansinis susitarimas dėl kompensacijos Šventajam Sostui už prarastas teritorijas bei nuosavybę.^{[reikalingas šaltinis]}

Istorija

Susitarimas užbaigė Italijos ir Šv. Sosto konfliktą dėl Romos, prasidėjusį 1870 m., kai susivienijus Italijai, prie jos buvo prijungta Popiežiaus valstybė. 1871 m. Italijos vyriausybė garantavo popiežiui Pijui IX, taip pat jo įpėdiniams teisę naudotis Vatikanu ir Laterano rūmais bei kasmetinę piniginę kompensaciją. Tačiau Katalikų bažnyčia, siekdama būti nepriklausoma, siūlomų kompensacijų nepripažino, o popiežiai skelbėsi esantys Vatikano belaisviais. 1926 m. dėl Vatikano stauso prasidėjo Italijos ir popiežiaus derybos, trukusios trejus metus. Laterano susitarimą pasirašė Italijos ministras pirmininkas B. Musolinis ir Vatikano valstybės sekretorius, kardinolas P. Gasparri.

Susitarimo nuostatai

Pagal Laterano susitarimą, popiežius įsipareigojo būti neutralus tarptautiniuose santykiuose, nedalyvauti Italijos vidaus politiniame gyvenime. Roma pripažinta pasaulio katalikų centru, o katalikybė – Italijos valstybės remiama religija. Laterano susitarimas 1947 m. buvo inkorporuotas į Italijos konstituciją. 1984 m. pasirašytas naujas susitarimas, kuriuo katalikybė nebelaikoma Italijos valstybės remiama religija, tačiau 0,8 % pajamų mokesčio dalis pasirinktinai gali būti pervesta bet kuriai Italijos pripažįstamai religinei bendruomenei arba socialinėms reikmėms. Pagal 1984 m. susitarimą, panaikintas privalomas religijos mokymas valstybinėse mokyklose.