Kinijos Liaudies Respublika: Skirtumas tarp puslapio versijų

Keisti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Ribakau (aptarimas | indėlis)
339 keitimai
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 40: Eilutė 40:
telKodas=86
telKodas=86
}}
}}
'''Kinijos Liaudies Respublika''' ('''Kinija''') – valstybė rytų [[Azija|Azijoje]], ketvirta pagal teritoriją valstybė pasaulyje ir didžiausia pagal gyventojų skaičių. Ribojasi su [[Afganistanas|Afganistanu]], [[Butanas|Butanu]], [[Mianmaras|Mianmaru]], [[Indija]], [[Kazachstanas|Kazachstanu]], [[Kirgizstanas|Kirgizstanu]], [[Laosas|Laosu]], [[Mongolija]], [[Nepalas|Nepalu]], [[Šiaurės Korėja]], [[Pakistanas|Pakistanu]], [[Rusija]], [[Tadžikistanas|Tadžikistanu]] ir [[Vietnamas|Vietnamu]].
'''Kinijos Liaudies Respublika''' ('''Kinija''') – valstybė rytų [[Azija|Azijoje]], ketvirta pagal teritoriją valstybė pasaulyje ir didžiausia pagal gyventojų skaičių. Ribojasi su [[Afganistanas|Afganistanu]], [[Butanas|Butanu]], [[Mianmaras|Mianmaru]], [[Indija]], [[Kazachstanas|Kazachstanu]], [[Kirgizstanas|Kirgizstanu]], [[Laosas|Laosu]], [[Mongolija]], [[Nepalas|Nepalu]], [[Šiaurės Korėja]], [[Pakistanas|Pakistanu]], [[Rusija]], [[Tadžikistanas|Tadžikistanu]] ir [[Vietnamas|Vietnamu]].


KLR turi nuolatinę vietą [[Jungtinių Tautų Saugumo Taryba|JTO Saugumo Taryboje]], taip pat yra [[APEC]], [[East Asia Summit]] ir [[Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija|Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos narė]]. Kinija taip pat yra [[branduolinė valstybė]], turinti didžiausią kariuomenę pasaulyje ir yra antra pagal ginklavimuisi skirtas lėšas<ref>Žr. [[:en:List of countries by military expenditures]]</ref>.
KLR turi nuolatinę vietą [[Jungtinių Tautų Saugumo Taryba|JTO Saugumo Taryboje]], taip pat yra [[APEC]], [[East Asia Summit]] ir [[Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija|Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos narė]]. Kinija taip pat yra [[Branduolinės valstybės|branduolinė valstybė]], turinti didžiausią kariuomenę pasaulyje ir yra antra pagal ginklavimuisi skirtas lėšas<ref>Žr. [[:en:List of countries by military expenditures]]</ref>.


== Istorija ==
== Istorija ==
Eilutė 54: Eilutė 54:
Kinijos karalysčių suvienijimo pasiekė Čin karalystės valdovas [[Ši Huangdi]], kuris nukariavo konkuruojančias valstybes ir pirmą kartą sukūrė [[Kinijos imperija|Kinijos imperiją]]. Vengdamas kultūrinės įvairovės, jis suvienijo imperijos pinigus, matus, rašto stilius, net vežimų ašis. Nepaisant to, lokalios tapatybės išliko ir visada lemdavo Kinijos dezintegraciją, vos centrinė valdžia susilpnėdavo.
Kinijos karalysčių suvienijimo pasiekė Čin karalystės valdovas [[Ši Huangdi]], kuris nukariavo konkuruojančias valstybes ir pirmą kartą sukūrė [[Kinijos imperija|Kinijos imperiją]]. Vengdamas kultūrinės įvairovės, jis suvienijo imperijos pinigus, matus, rašto stilius, net vežimų ašis. Nepaisant to, lokalios tapatybės išliko ir visada lemdavo Kinijos dezintegraciją, vos centrinė valdžia susilpnėdavo.


Po ilgo [[Han dinastija|Han dinastijos]] (206 m. pr. m. e. – 220 m.) viešpatavimo, IV a. Kiniją ėmė siaubti barbarų invazijos. Jų metu šiauriniai ir vakarų barbarai iš anapus Dižiosios sienos puldinėjo teritoriją ir kūrė čia efemeriškas karalystes. Imperijos aristokratija ir centrinė valdžia tuo metu persikėlė į pietinę Kiniją, kur sąlyginai ramiai valdė [[Dzin dinastija|Dzin]], [[Liangų dinastija|Liangų]], [[Čen dinastija|Čen]] ir kitos dinastijos. Tai – vadinamasis [[Pietinių ir šiaurinių dinastijų laikotarpis]].
Po ilgo [[Han dinastija|Han dinastijos]] (206 m. pr. m. e. – 220 m.) viešpatavimo, IV a. Kiniją ėmė siaubti barbarų invazijos. Jų metu šiauriniai ir vakarų barbarai iš anapus Dižiosios sienos puldinėjo teritoriją ir kūrė čia efemeriškas karalystes. Imperijos aristokratija ir centrinė valdžia tuo metu persikėlė į pietinę Kiniją, kur sąlyginai ramiai valdė [[Dzin dinastija|Dzin]], [[Liangų dinastija|Liangų]], [[Čen dinastija|Čen]] ir kitos dinastijos. Tai – vadinamasis [[Pietinių ir šiaurinių dinastijų laikotarpis]].


VII a. iš šiaurės kilusi [[Sui dinastija]] ir ją sekusi [[Tangų dinastija]] (618–907 m.) atkūrė imperijos politinę vienybę ir vėl sudarė prielaidas visuotiniam kultūriniam klestėjimui. Tangų laikais aukštumų pasiekė [[Kinijos filosofija]], [[kinų literatūra|literatūra]], [[kinijos dailė|dailė]], kitos meno formos. Imperija vystė prekybą su kaimyninėmis bei tolimesnėmis šalimis, išvystydama duoklinę sistemą. Vėlesnė [[Songų dinastija]] (960–1279 m.), nors ir pasižymėjo kultūros klestėjimu, politiškai jau buvo silpna. Imperijai nuolat grasino šiauriniai stepių klajokliai ([[kidaniai]], [[džurdžėnai]], [[tangutai]] ir kt.), kurie ilgainiui užvaldė Kinijos šiaurinę dalį, o 1127 m. netgi vėl privertė centrinę valdžią migruoti į pietus ir perkelti sostinę.
VII a. iš šiaurės kilusi [[Sui dinastija]] ir ją sekusi [[Tangų dinastija]] (618–907 m.) atkūrė imperijos politinę vienybę ir vėl sudarė prielaidas visuotiniam kultūriniam klestėjimui. Tangų laikais aukštumų pasiekė [[Kinijos filosofija]], [[kinų literatūra|literatūra]], [[kinijos dailė|dailė]], kitos meno formos. Imperija vystė prekybą su kaimyninėmis bei tolimesnėmis šalimis, išvystydama duoklinę sistemą. Vėlesnė [[Songų dinastija]] (960–1279 m.), nors ir pasižymėjo kultūros klestėjimu, politiškai jau buvo silpna. Imperijai nuolat grasino šiauriniai stepių klajokliai ([[kidaniai]], [[džurdžėnai]], [[tangutai]] ir kt.), kurie ilgainiui užvaldė Kinijos šiaurinę dalį, o 1127 m. netgi vėl privertė centrinę valdžią migruoti į pietus ir perkelti sostinę.


XIII a. Songų dinastiją galutinai nuvertė nauji klajokliai iš šiaurės – [[mongolai]], kurie įtraukė Kiniją į [[Mongolų imperija|Mongolų imperiją]]. Mongolų valdymas Kinijos istoriografijoje įvardijamas kaip [[Juan dinastija]]. Mongolijos Imperijoje Kinija pirmą kartą atsidūrė vienoje valstybėje kartu su [[Tibetas|Tibetu]], [[Mandžiūrija]], [[Junanis|Junaniu]], [[Korėja]] ir kitais kultūriniais regionais, kurie iki tol turėjo atskirą istoriją ir atskirą valstybingumą.
XIII a. Songų dinastiją galutinai nuvertė nauji klajokliai iš šiaurės – [[mongolai]], kurie įtraukė Kiniją į [[Mongolų imperija|Mongolų imperiją]]. Mongolų valdymas Kinijos istoriografijoje įvardijamas kaip [[Juan dinastija]]. Mongolijos Imperijoje Kinija pirmą kartą atsidūrė vienoje valstybėje kartu su [[Tibetas|Tibetu]], [[Mandžiūrija]], [[Junanis|Junaniu]], [[Korėja]] ir kitais kultūriniais regionais, kurie iki tol turėjo atskirą istoriją ir atskirą valstybingumą.


1368 m. išvijus mongolus, Kinijoje įsitvirtino vietinės (kiniškos) kilmės [[Mingų dinastija]]. 1644 m. ją vėl pakeitė svetimšalė (mandžiūriška) [[Čingų dinastija]], valdžiusi iki pat XX a. pražios. Mandžiūrai vykdė ekspansyvią politiką, ir į imperiją vėl įtraukė aplinkines tautas, nukariaudami visą dabartinę Kinijos teritoriją. Vėlyvuoju mandžiūrų viešpatavimo laikotarpiu Kinija susidūrė su Vakarų valstybėmis, kurios kvestionavo Kinijos hegemoniją ir tradicinę centrinę padėtį pasaulyje. Kinijos imperatoriai išlaikė tradicinę monarchiją ir nesiekė modernizacijos Vakarų kultūros pavyzdžiu. Tai sąlygojo šalies ekonominį atsilikimą ir politinę suirutę. Siekdamos savų interesų, Vakarų imperialistinės valstybės ([[Britų imperija]], [[Rusijos imperija]], [[Prancūzija]], [[Vokietija]] ir kt.) pasidalino šalį įtakos sferomis.
1368 m. išvijus mongolus, Kinijoje įsitvirtino vietinės (kiniškos) kilmės [[Mingų dinastija]]. 1644 m. ją vėl pakeitė svetimšalė (mandžiūriška) [[Čingų dinastija]], valdžiusi iki pat XX a. pražios. Mandžiūrai vykdė ekspansyvią politiką, ir į imperiją vėl įtraukė aplinkines tautas, nukariaudami visą dabartinę Kinijos teritoriją. Vėlyvuoju mandžiūrų viešpatavimo laikotarpiu Kinija susidūrė su Vakarų valstybėmis, kurios kvestionavo Kinijos hegemoniją ir tradicinę centrinę padėtį pasaulyje. Kinijos imperatoriai išlaikė tradicinę monarchiją ir nesiekė modernizacijos Vakarų kultūros pavyzdžiu. Tai sąlygojo šalies ekonominį atsilikimą ir politinę suirutę. Siekdamos savų interesų, Vakarų imperialistinės valstybės ([[Britų imperija]], [[Rusijos imperija]], [[Prancūzija]], [[Vokietija]] ir kt.) pasidalino šalį įtakos sferomis.
[[1911]] m. Kinijoje įvyko [[Šinhajaus revoliucija]], kuri įkūrė pirmąją Azijoje respubliką – [[Kinijos Respublika|Kinijos Respubliką]]. Jos valdančia partija tapo [[Guomindanas]], o politiniu lyderiu – [[Sun Jatsenas]]. Nepaisant to, po revoliucijos Kinijoje tvarka taip ir nebuvo atkurta. Atskirose teritorijose nevaržomai viešpatavo karinės klikos bei Vakarų valstybių statytiniai, 1937 m. prasidėjo [[Antrasis Kinijos-Japonijos karas]] su [[Japonijos imperija]] kuris peraugo į [[Antrasis pasaulinis karas Ramiajame vandenyne|Antrąjį pasaulinį karą]] ir tęsėsi iki pat 1945 m.
[[1911]] m. Kinijoje įvyko [[Šinhajaus revoliucija]], kuri įkūrė pirmąją Azijoje respubliką – [[Kinijos Respublika|Kinijos Respubliką]]. Jos valdančia partija tapo [[Guomindanas]], o politiniu lyderiu – [[Sun Jatsenas]]. Nepaisant to, po revoliucijos Kinijoje tvarka taip ir nebuvo atkurta. Atskirose teritorijose nevaržomai viešpatavo karinės klikos bei Vakarų valstybių statytiniai, 1937 m. prasidėjo [[Antrasis Kinijos-Japonijos karas]] su [[Japonijos imperija]] kuris peraugo į [[Antrasis pasaulinis karas Ramiajame vandenyne|Antrąjį pasaulinį karą]] ir tęsėsi iki pat 1945 m.


[[Vaizdas:PRCFounding.jpg|miniatiūra|dešinėje|310px|[[Mao Dzedunas]] skelbia Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą ([[1949]] m.)]]
[[Vaizdas:PRCFounding.jpg|miniatiūra|dešinėje|310px|[[Mao Dzedunas]] skelbia Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą ([[1949]] m.)]]
Po [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] Kinijoje tęsėsi pilietinis karas, kuriame kovojo [[Kinijos komunistų partija]] ir Guomindanas. Pilietinis karas baigėsi [[1949]] m., kai komunistai perėmė visos žemyninės Kinijos ir Hainanio salos kontrolę, o Guomindanas įsitvirtino [[Taivanas|Taivane]]. [[1949]] m. [[spalio 1]] d. [[Mao Dzedunas]] Pekine, [[Tiananmeno aikštė|Tiananmenio aikštėje]], paskelbė Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą.
Po [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] Kinijoje tęsėsi pilietinis karas, kuriame kovojo [[Kinijos komunistų partija]] ir Guomindanas. Pilietinis karas baigėsi [[1949]] m., kai komunistai perėmė visos žemyninės Kinijos ir Hainanio salos kontrolę, o Guomindanas įsitvirtino [[Taivanas|Taivane]]. [[1949]] m. [[spalio 1]] d. [[Mao Dzedunas]] Pekine, [[Tiananmeno aikštė|Tiananmenio aikštėje]], paskelbė Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą.


Pirmajam Kinijos Liaudies Respublikos istorijos periodui būdingas Mao Dzeduno totalitarinis valdymas, pasižymėjęs tokiomis kontroversijomis kaip inteligentijos ir kultūros persekiojimas ([[Šimto gėlių kampanija]], [[Kultūrinė revoliucija]]), didelėmis ekonominėmis klaidomis (pasak kai kurių šaltinių dėl [[Didysis šuolis|Didžiojo Šuolio]] programos sukelto bado mirė 20-30 milijonų žmonių).
Pirmajam Kinijos Liaudies Respublikos istorijos periodui būdingas Mao Dzeduno totalitarinis valdymas, pasižymėjęs tokiomis kontroversijomis kaip inteligentijos ir kultūros persekiojimas ([[Šimto gėlių kampanija]], [[Kultūrinė revoliucija]]), didelėmis ekonominėmis klaidomis (pasak kai kurių šaltinių dėl [[Didysis šuolis|Didžiojo Šuolio]] programos sukelto bado mirė 20-30 milijonų žmonių).
Eilutė 74: Eilutė 74:
{{main|Kinijos Liaudies Respublikos politinė sistema}}
{{main|Kinijos Liaudies Respublikos politinė sistema}}


Nuo Kinijos Liaudies Respublikos paskelbimo 1949 m. valdančioji partija yra [[Kinijos komunistų partija]]. Kinijoje egzistuoja dar aštuonios partijos, esančios pavaldžios valdančiajai.
Nuo Kinijos Liaudies Respublikos paskelbimo 1949 m. valdančioji partija yra [[Kinijos komunistų partija]]. Kinijoje egzistuoja dar aštuonios partijos, esančios pavaldžios valdančiajai.


== Administracinis suskirstymas ==
== Administracinis suskirstymas ==
Eilutė 98: Eilutė 98:
* [[Liaoning|Liáoníng]] (辽宁) (Liaoningas)
* [[Liaoning|Liáoníng]] (辽宁) (Liaoningas)
* [[Qinghai|Qīnghǎi]] (青海) (Činghai)
* [[Qinghai|Qīnghǎi]] (青海) (Činghai)
* [[Shaanxi|Shǎnxī]] (dažnai – Shaanxi) (陕西) (Šensi)
* [[Shaanxi|Shǎnxī]] (dažnai – Shaanxi) (陕西) (Šensi)
* [[Shandong|Shāndōng]] (山东) (Šandongas)
* [[Shandong|Shāndōng]] (山东) (Šandongas)
* [[Shanxi|Shānxī]] (山西) (Šansi)
* [[Shanxi|Shānxī]] (山西) (Šansi)
Eilutė 127: Eilutė 127:
[[Vaizdas:Lijiang river, Guangxi, China.jpg|dešinėje|280px|miniatiūra|[[Lidziangas|Lidziango]] upė Kinijos pietuose.]]
[[Vaizdas:Lijiang river, Guangxi, China.jpg|dešinėje|280px|miniatiūra|[[Lidziangas|Lidziango]] upė Kinijos pietuose.]]


Atskirų KLR regionų geografinės ir klimatinės charakteristikos labai skiriasi. [[Geltonoji jūra|Geltonosios]] ir [[Rytų Kinijos jūra|Rytų Kinijos jūrų]] pakrančių aliūvinės lygumos gausiai apgyvendintos, o Vidinės Mongolijos kraštovaizdyje dominuoja [[stepė]]s. Pietų Kinijoje daug kalnų. Centro rytuose išsidėsčiusios dviejų didžiausių Kinijos upių – [[Huanghe]] ir [[Jangdzė]]s – deltos. Kitos didelės upės – [[Xijiang|Sidziangas]], [[Mekongas]], [[Brahmaputra]] ir [[Amūras (upė)|Amūras]]. Vakaruose iškilę dideli kalnų masyvai, visų pirma [[Himalajai]], taip pat aukštos plokštikalnės, dykumos ([[Gobio dykuma]]). Nuo kaimyninių valstybių Kiniją skiria įvairios gamtinės kliūtys: rytuose ir pietryčiuose jūros (Geltonoji jūra, Rytų Kinijos jūra ir Pietų Kinijos jūra), pietuose, pietvakariuose, vakaruose ir šiaurės vakaruose – aukšti kalnų masyvai, šiaurėje – [[stepė]]s ir dykumos, o šiaurės rytuose – upės (Amūras ir [[Usūris]]).
Atskirų KLR regionų geografinės ir klimatinės charakteristikos labai skiriasi. [[Geltonoji jūra|Geltonosios]] ir [[Rytų Kinijos jūra|Rytų Kinijos jūrų]] pakrančių aliūvinės lygumos gausiai apgyvendintos, o Vidinės Mongolijos kraštovaizdyje dominuoja [[stepė]]s. Pietų Kinijoje daug kalnų. Centro rytuose išsidėsčiusios dviejų didžiausių Kinijos upių – [[Huanghe]] ir [[Jangdzė]]s – deltos. Kitos didelės upės – [[Xijiang|Sidziangas]], [[Mekongas]], [[Brahmaputra]] ir [[Amūras (upė)|Amūras]]. Vakaruose iškilę dideli kalnų masyvai, visų pirma [[Himalajai]], taip pat aukštos plokštikalnės, dykumos ([[Gobio dykuma]]). Nuo kaimyninių valstybių Kiniją skiria įvairios gamtinės kliūtys: rytuose ir pietryčiuose jūros (Geltonoji jūra, Rytų Kinijos jūra ir Pietų Kinijos jūra), pietuose, pietvakariuose, vakaruose ir šiaurės vakaruose – aukšti kalnų masyvai, šiaurėje – [[stepė]]s ir dykumos, o šiaurės rytuose – upės (Amūras ir [[Usūris]]).


Viena pagrindinių ekologinių problemų yra dykumų plėtimasis. Smėlio audros kiekvieną pavasarį siaubia šiaurės Kiniją, paskui pereina į Taivaną, Korėją, Japoniją.
Viena pagrindinių ekologinių problemų yra dykumų plėtimasis. Smėlio audros kiekvieną pavasarį siaubia šiaurės Kiniją, paskui pereina į Taivaną, Korėją, Japoniją.
Eilutė 136: Eilutė 136:
Nors Kinija oficialiai skelbia kurianti socialistinę rinkos ekonomiką, tačiau faktiškai ekonomika remiasi rinka, o per pastaruosius tris dešimtmečius didžioji dalis valstybinių įmonių buvo privatizuotos.
Nors Kinija oficialiai skelbia kurianti socialistinę rinkos ekonomiką, tačiau faktiškai ekonomika remiasi rinka, o per pastaruosius tris dešimtmečius didžioji dalis valstybinių įmonių buvo privatizuotos.


Nuo [[1978]] m. Kinijos ekonomika iš komandinės (sovietinio modelio), pradėta perorientuoti į [[rinkos ekonomika|rinkos ekonomiką]]. Nepaisant to, kad Kiniją oficialiai valdo [[komunizmas|komunistinis]] režimas, vis didesnę įtaką ekonomikai daro nevyriausybinės organizacijos, bei atskiri šalies piliečiai. Valdžia persiorientavo į sistemą, kurioje vyrauja privatūs namų ūkiai, žemės sklypai, fabrikai, vietoje anksčiau buvusios kolektyvizacijos, suteikė daugiau galių vietiniams valdininkams ir įmonių vadovams pramonėje, sudarė tinkamas sąlygas plėtoti smulkųjį ir vidutinįjį verslą, padarė šalies ekonomiką atvirą prekybai bei užsienio investicijoms. To rezultatas buvo tas, kad Kinijos ekonomika nuo 1978 m. iki 2005 m. išaugo keturis kartus. Skaičiuojant pagal realųjį [[BVP]], Kinija yra antra pagal dydį ekonomika pasaulyje po [[JAV]], nepaisant to, BVP, tenkantis vienam gyventojui, šiuo metu dar yra palyginti mažas (€4480).
Nuo [[1978]] m. Kinijos ekonomika iš komandinės (sovietinio modelio), pradėta perorientuoti į [[rinkos ekonomika|rinkos ekonomiką]]. Nepaisant to, kad Kiniją oficialiai valdo [[komunizmas|komunistinis]] režimas, vis didesnę įtaką ekonomikai daro nevyriausybinės organizacijos, bei atskiri šalies piliečiai. Valdžia persiorientavo į sistemą, kurioje vyrauja privatūs namų ūkiai, žemės sklypai, fabrikai, vietoje anksčiau buvusios kolektyvizacijos, suteikė daugiau galių vietiniams valdininkams ir įmonių vadovams pramonėje, sudarė tinkamas sąlygas plėtoti smulkųjį ir vidutinįjį verslą, padarė šalies ekonomiką atvirą prekybai bei užsienio investicijoms. To rezultatas buvo tas, kad Kinijos ekonomika nuo 1978 m. iki 2005 m. išaugo keturis kartus. Skaičiuojant pagal realųjį [[BVP]], Kinija yra antra pagal dydį ekonomika pasaulyje po [[JAV]], nepaisant to, BVP, tenkantis vienam gyventojui, šiuo metu dar yra palyginti mažas (€4480).


Žemės ūkis ir pramonė geriausiai išplėtoti teritorijose, esančiose arčiausiai [[Honkongas|Honkongo]] bei tarp [[Taivanas|Taivano]] ir [[Šanchajus|Šanchajaus]], kuriose sutelkta daugiausiai užsienio investicijų. Kinijos ekonomika yra tarpinio tipo – tarp socialistinės ir rinkos ekonomikos, todėl susiduria su daugeliu problemų: nuo [[biurokratija|biurokratijos]], kurią sukelia [[socializmas]], iki nedarbo, kurio priežastis – rinkos ekonomika. Vyriausybė turi kovoti su nedarbu, kurį sukelia valstybinės bendrovės, atleidinėdamos milijonus darbininkų; sumažinti [[korupcija|korupcijos]] ir kitokių ekonominių nusikaltimų lygį, ir išlaikyti didžiules valstybines įmones, remiamas subsidijomis.
Žemės ūkis ir pramonė geriausiai išplėtoti teritorijose, esančiose arčiausiai [[Honkongas|Honkongo]] bei tarp [[Taivanas|Taivano]] ir [[Šanchajus|Šanchajaus]], kuriose sutelkta daugiausiai užsienio investicijų. Kinijos ekonomika yra tarpinio tipo – tarp socialistinės ir rinkos ekonomikos, todėl susiduria su daugeliu problemų: nuo [[biurokratija|biurokratijos]], kurią sukelia [[socializmas]], iki nedarbo, kurio priežastis – rinkos ekonomika. Vyriausybė turi kovoti su nedarbu, kurį sukelia valstybinės bendrovės, atleidinėdamos milijonus darbininkų; sumažinti [[korupcija|korupcijos]] ir kitokių ekonominių nusikaltimų lygį, ir išlaikyti didžiules valstybines įmones, remiamas subsidijomis.


Nuo [[1990]] stiprėja [[ne pelno siekiančios organizacijos|ne pelno siekiančių organizacijų]] veikla – jų skaičius 1980 m. buvo 0, 1999 m. – 6000, 2005 m. – 150000 (pagal Kinijos Liaudies Respublikos socialinių reikalų ministeriją). Jų pagrindinė veikla koncentruojasi į skurdo mažinimą (smulkių ūkių [[mikrofinansavimas]]), taip pat pradinio švietimo bei gydymo įstaigų kūrimą – taip siekiant sukurti efektyviau veikiančią socialinę-ekonominę sistemą, galinčią išsilaikyti ir nešti papildomą naudą. Nepaisant to, kad finansavimas teikiamas (2004 m. – apie 60 000 000 [[JAV doleris|JAV dolerių]] iš tarptautinių organizacijų), dėl kvalifikacijos trūkumo stinga efektyvumo panaudojant gautas lėšas. Problemas kelia ir itin greitas Kinijos augimas, bei spartūs ekonominiai pokyčiai.
Nuo [[1990]] stiprėja [[ne pelno siekiančios organizacijos|ne pelno siekiančių organizacijų]] veikla – jų skaičius 1980 m. buvo 0, 1999 m. – 6000, 2005 m. – 150000 (pagal Kinijos Liaudies Respublikos socialinių reikalų ministeriją). Jų pagrindinė veikla koncentruojasi į skurdo mažinimą (smulkių ūkių [[mikrofinansavimas]]), taip pat pradinio švietimo bei gydymo įstaigų kūrimą – taip siekiant sukurti efektyviau veikiančią socialinę-ekonominę sistemą, galinčią išsilaikyti ir nešti papildomą naudą. Nepaisant to, kad finansavimas teikiamas (2004 m. – apie 60 000 000 [[JAV doleris|JAV dolerių]] iš tarptautinių organizacijų), dėl kvalifikacijos trūkumo stinga efektyvumo panaudojant gautas lėšas. Problemas kelia ir itin greitas Kinijos augimas, bei spartūs ekonominiai pokyčiai.


== Gyventojai ==
== Gyventojai ==
Eilutė 146: Eilutė 146:
[[Vaizdas:China Pop Density.svg|miniatiūra|dešinėje|230px|Gyventojų tankumo žemėlapis. Rytinės provincijos yra daug tankiau apgyvendintos nei vakarinės.]]
[[Vaizdas:China Pop Density.svg|miniatiūra|dešinėje|230px|Gyventojų tankumo žemėlapis. Rytinės provincijos yra daug tankiau apgyvendintos nei vakarinės.]]


[[2009]] m. liepą Kinijoje gyveno maždaug 1 338 612 968 žmonės, kas sudaro apie 20 % visų [[pasaulio gyventojai|pasaulio gyventojų]]. 19,8 % kinų buvo jaunesni nei 14 metų, 8,1 % – vyresni nei 65 metai. Gyventojų prieaugis 2009-taisiais metais buvo 0,655 % <ref>http://www.cia.gov/cia/publications/factbook/geos/ch.html#People</ref>.
[[2009]] m. liepą Kinijoje gyveno maždaug 1 338 612 968 žmonės, kas sudaro apie 20 % visų [[pasaulio gyventojai|pasaulio gyventojų]]. 19,8 % kinų buvo jaunesni nei 14 metų, 8,1 % – vyresni nei 65 metai. Gyventojų prieaugis 2009-taisiais metais buvo 0,655 % <ref>http://www.cia.gov/cia/publications/factbook/geos/ch.html#People</ref>.


Siekiant pristabdyti gyventojų skaičiaus augimą, 8-ajame dešimtmetyje Kinijoje pradėta įgyvendinti šeimos planavimo politika, leidžianti turėti tik vieną vaiką miesto, ir du vaikus provincijų šeimoms, taikant baudas didesniam vaikų skaičiui. Taip pat [[konstitucija]] leidžia tuoktis ne anksčiau nei 22 ir 20 metų atitinkamai sulaukusiems vyrams bei moterims. Pasak ekspertų, tokia strategija nelabai veiksminga, nes turtingos šeimos linkusios turėti daugiau vaikų bei mokėti baudas, tuo tarpu provincijų šeimos linkę tuoktis anksčiau, dėl prioriteto sūnums linkę nuslėpti dukrų gimimus, daugėja moteriškos lyties kūdikių [[abortas|abortų]] ir [[žmogžudystė|žmogžudysčių]] atvejų.
Siekiant pristabdyti gyventojų skaičiaus augimą, 8-ajame dešimtmetyje Kinijoje pradėta įgyvendinti šeimos planavimo politika, leidžianti turėti tik vieną vaiką miesto, ir du vaikus provincijų šeimoms, taikant baudas didesniam vaikų skaičiui. Taip pat [[konstitucija]] leidžia tuoktis ne anksčiau nei 22 ir 20 metų atitinkamai sulaukusiems vyrams bei moterims. Pasak ekspertų, tokia strategija nelabai veiksminga, nes turtingos šeimos linkusios turėti daugiau vaikų bei mokėti baudas, tuo tarpu provincijų šeimos linkę tuoktis anksčiau, dėl prioriteto sūnums linkę nuslėpti dukrų gimimus, daugėja moteriškos lyties kūdikių [[abortas|abortų]] ir [[žmogžudystė|žmogžudysčių]] atvejų.


KLR oficialiai pripažįstamos [[Kinijos tautos|56 etninės grupės]]. [[Haniai]] (''han'') sudaro apie 91,9 % visų gyventojų. Didžiausios etninės mažumos – [[džuangai]] (''zhuang'', 16 mln.), [[mandžiūrai]] (10 mln.), [[hujai]] (''hui'', 9 mln.), [[miao]] (8 mln.), [[uigūrai]] (7 mln.), [[i]] (''yi'', 7 mln.), [[tudzia]] (''tujia'' 5,75 mln.), [[mongolai]] (5 mln.), [[tibetiečiai]] (5 mln.), [[bujai]] (''buyi'', 3 mln.), [[korėjiečiai]] (2 mln.). <ref>http://72.14.203.104/search?q=cache:fBQf5-TyYYoJ:www.princeton.edu/~jpia/pdf2003/Ch%25208%2520Xinjiang-Stein-JPIA%25202003.pdf+7+million+Zhuang+Uyghur+8+10&hl=en&gl=us&ct=clnk&cd=7</ref>
KLR oficialiai pripažįstamos [[Kinijos tautos|56 etninės grupės]]. [[Haniai]] (''han'') sudaro apie 91,9 % visų gyventojų. Didžiausios etninės mažumos – [[džuangai]] (''zhuang'', 16 mln.), [[mandžiūrai]] (10 mln.), [[hujai]] (''hui'', 9 mln.), [[miao]] (8 mln.), [[uigūrai]] (7 mln.), [[i]] (''yi'', 7 mln.), [[tudzia]] (''tujia'' 5,75 mln.), [[mongolai]] (5 mln.), [[tibetiečiai]] (5 mln.), [[bujai]] (''buyi'', 3 mln.), [[korėjiečiai]] (2 mln.). <ref>http://72.14.203.104/search?q=cache:fBQf5-TyYYoJ:www.princeton.edu/~jpia/pdf2003/Ch%25208%2520Xinjiang-Stein-JPIA%25202003.pdf+7+million+Zhuang+Uyghur+8+10&hl=en&gl=us&ct=clnk&cd=7</ref>


=== Religija ===
=== Religija ===


Anot apklausų, kas trečias šalies gyventojas (arba daugiau nei 300 mln. žmonių) įvardina save kaip [[religija|religingą]]. Iš jų, du trečdaliai save priskiria prie [[daoizmas|daoistų]] ir/arba [[budizmas|budistų]], o tarp likusiųjų didžiąją dalį sudaro [[krikščionybė|krikščionys]] ir [[islamas|musulmonai]].<ref>[http://news.bbc.co.uk/2/hi/asia-pacific/6337627.stm Survey finds 300 m China believers], BBC News, 2007-02-07</ref> Taip pat yra pastebimos tendencijos, jog tikinčiųjų (ypač krikščionių) skaičius Kinijoje palaipsniui didėja.<ref>[http://www.chinadaily.com.cn/usa/2010-08/12/content_11144948.htm Over 23 million Christians in country], Chen Jia, China Daily, 2010-08-12</ref>
Anot apklausų, kas trečias šalies gyventojas (arba daugiau nei 300 mln. žmonių) įvardina save kaip [[religija|religingą]]. Iš jų, du trečdaliai save priskiria prie [[daoizmas|daoistų]] ir/arba [[budizmas|budistų]], o tarp likusiųjų didžiąją dalį sudaro [[krikščionybė|krikščionys]] ir [[islamas|musulmonai]].<ref>[http://news.bbc.co.uk/2/hi/asia-pacific/6337627.stm Survey finds 300 m China believers], BBC News, 2007-02-07</ref> Taip pat yra pastebimos tendencijos, jog tikinčiųjų (ypač krikščionių) skaičius Kinijoje palaipsniui didėja.<ref>[http://www.chinadaily.com.cn/usa/2010-08/12/content_11144948.htm Over 23 million Christians in country], Chen Jia, China Daily, 2010-08-12</ref>


== Kultūra ==
== Kultūra ==
[[Vaizdas:Chinese_vase.jpg|miniatiūra|dešinėje|125px|Rankų darbo kiniška vaza.]]
[[Vaizdas:Chinese_vase.jpg|miniatiūra|dešinėje|125px|Rankų darbo kiniška vaza.]]
{{main|Kinijos kultūra}}
{{main|Kinijos kultūra}}
Kinų civilizacijai nuo Konfucijaus laikų būdingas aukštas socialinis – politinis kiekvieno žmogaus aktyvumas, nukreiptas laimės ir gerovės siekimui žemiškajame gyvenime, o likimas priklausė ne nuo dieviškosios lemties, o nuo asmeninių pastangų. Dėl to Kinijos istorijoje gausu masinių judėjimų ir nuo seno būdingas aukštas [[socialinis mobilumas]]. Kanonizuoti senovės kinų religinio-filosofinio ir istorinio turinio tekstai, ypač tie, kuriuose perteikiamas Konfucijaus mokymas, savo ruožtu veikė tolimesnį kinų civilizacijos vystymąsi, kinų pasaulėžiūrą.
Kinų civilizacijai nuo Konfucijaus laikų būdingas aukštas socialinis – politinis kiekvieno žmogaus aktyvumas, nukreiptas laimės ir gerovės siekimui žemiškajame gyvenime, o likimas priklausė ne nuo dieviškosios lemties, o nuo asmeninių pastangų. Dėl to Kinijos istorijoje gausu masinių judėjimų ir nuo seno būdingas aukštas [[socialinis mobilumas]]. Kanonizuoti senovės kinų religinio-filosofinio ir istorinio turinio tekstai, ypač tie, kuriuose perteikiamas Konfucijaus mokymas, savo ruožtu veikė tolimesnį kinų civilizacijos vystymąsi, kinų pasaulėžiūrą.


Kinijos kultūros pasiekimai:
Kinijos kultūros pasiekimai:
# [[Kinų raštas]] – specifiniai hieroglifai.
# [[Kinų raštas]] – specifiniai hieroglifai.
# Irigacinė žemdirbystė.
# Irigacinė žemdirbystė.
# Gebėjimas lydyti metalus, bronzos naudojimas.
# Gebėjimas lydyti metalus, bronzos naudojimas.

22:10, 30 gruodžio 2012 versija

Kitos reikšmės – Kinija (reikšmės).
Kinijos Liaudies Respublikos vėliava Kinijos Liaudies Respublikos herbas
Vėliava Herbas

Kinijos Liaudies Respublika žemėlapyje
Valstybinė kalba kinų
Sostinė Pekinas
Didžiausias miestas Šanchajus
Valstybės vadovai
 • Generalinis sekretorius
 • Prezidentas
 • Premjeras 		 
Xi Jinping
Hu Jintao
Wen Jiabao
Plotas
 • Iš viso
 • % vandens 		 
9 596 960 km2 (4)
2,8 %
Gyventojų
 • 2011 balandis (progn.)
 • Tankis 		 
1 336 718 015 (1)
139,6 žm./km2 (53)
BVP
 • Iš viso
 • BVP gyventojui 		2012 (progn.)
12 387[1] mlrd. $ (2)
9 143 $ (83)
Valiuta juanis (CNY)
Laiko juosta
 • Vasaros laikas		 UTC +8
netaikomas
Nepriklausomybė
Paskelbta
 Pilietinis karas
1949 m. spalio 1 d.
Interneto kodas .cn
Šalies tel. kodas 86

Kinijos Liaudies Respublika (Kinija) – valstybė rytų Azijoje, ketvirta pagal teritoriją valstybė pasaulyje ir didžiausia pagal gyventojų skaičių. Ribojasi su Afganistanu, Butanu, Mianmaru, Indija, Kazachstanu, Kirgizstanu, Laosu, Mongolija, Nepalu, Šiaurės Korėja, Pakistanu, Rusija, Tadžikistanu ir Vietnamu.

KLR turi nuolatinę vietą JTO Saugumo Taryboje, taip pat yra APEC, East Asia Summit ir Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos narė. Kinija taip pat yra branduolinė valstybė, turinti didžiausią kariuomenę pasaulyje ir yra antra pagal ginklavimuisi skirtas lėšas[2].

Istorija

Pagrindiniai straipsniai – Kinijos istorija ir Kinijos Liaudies Respublikos istorija.

Kinijos civilizacija yra viena seniausių pasaulyje. Kinijos istorija pasižymi gausa įvairių rašytinių šaltinių, kurie, kartu su archeologiniais duomenimis, leidžia rekonstruoti politinį Kinijos gyvenimą ir socialius procesus pradedant gilia senove. Politiškai Kinija per keletą tūkstantmečių keletą kartų perėjo per besikartojančius politinės vienybės ir susiskaidymo ciklus. Kinijos teritoriją reguliariai užkariaudavo ateiviai iš išorės, tačiau daugelis jų anksčiau ar vėliau buvo asimiliuojami į kinų etnosą.

Nuo priešistorinių laikų atskiruose Kinijos arealuose klestėjo lokalios priešistorinės kultūros, kurios vykdė tarpusavio mainus ir ilgainiui lydėsi į vientisą civilizaciją. Svarbesnės jų buvo Jangšao, Longšano (Geltonosios upės vidurupyje), Madziajao (upės aukštupyje), Davenkou (žemupyje), Liangdžu (Jangdzės žemupyje), Pengtoušano (Jangdzės vidurupyje), Sanšingdui (Sičuane) ir kt. Ilgainiui šiuose arealuose susiformavo valstybiniai junginiai, didžiausio klestėjimo pasiekę I tūkst. pr. m. e. kaip Ču, Čin, Či, Jue, Vu, Jan, Šu ir kitos karalystės.

Daugiausia žinių yra išlikę apie Geltonosios upės vidurupio (taip vadinamos Vidurio lygumos) arealo raidą, kur jau II tūkst. pr. m. e. viduryje į valdžią atėjo pusiau legendinė Šia dinastija, kurią pakeitė Šangų dinastija. XI a. pr. m. e. čia įsigalėjoDžou dinastija. Tuo metu Vidurio lygumos karalystė pradėta vadinti tiesiog „Vidurio karalyste“ (kin. Zhongguo), kas ir davė pavadinimą visai Kinijai. Valdant Džou dinastijai, jos monarchų simbolinis autoritetas išplito po didžiulę teritoriją. Nors atskiros Kinijos valstybės kovojo tarpusavyje, kultūriniai mainai intensyvėjo, kas ilgainiui vedė į politinį suvienijimą III a. pr. m. e.

Kinijos karalysčių suvienijimo pasiekė Čin karalystės valdovas Ši Huangdi, kuris nukariavo konkuruojančias valstybes ir pirmą kartą sukūrė Kinijos imperiją. Vengdamas kultūrinės įvairovės, jis suvienijo imperijos pinigus, matus, rašto stilius, net vežimų ašis. Nepaisant to, lokalios tapatybės išliko ir visada lemdavo Kinijos dezintegraciją, vos centrinė valdžia susilpnėdavo.

Po ilgo Han dinastijos (206 m. pr. m. e. – 220 m.) viešpatavimo, IV a. Kiniją ėmė siaubti barbarų invazijos. Jų metu šiauriniai ir vakarų barbarai iš anapus Dižiosios sienos puldinėjo teritoriją ir kūrė čia efemeriškas karalystes. Imperijos aristokratija ir centrinė valdžia tuo metu persikėlė į pietinę Kiniją, kur sąlyginai ramiai valdė Dzin, Liangų, Čen ir kitos dinastijos. Tai – vadinamasis Pietinių ir šiaurinių dinastijų laikotarpis.

VII a. iš šiaurės kilusi Sui dinastija ir ją sekusi Tangų dinastija (618–907 m.) atkūrė imperijos politinę vienybę ir vėl sudarė prielaidas visuotiniam kultūriniam klestėjimui. Tangų laikais aukštumų pasiekė Kinijos filosofija, literatūra, dailė, kitos meno formos. Imperija vystė prekybą su kaimyninėmis bei tolimesnėmis šalimis, išvystydama duoklinę sistemą. Vėlesnė Songų dinastija (960–1279 m.), nors ir pasižymėjo kultūros klestėjimu, politiškai jau buvo silpna. Imperijai nuolat grasino šiauriniai stepių klajokliai (kidaniai, džurdžėnai, tangutai ir kt.), kurie ilgainiui užvaldė Kinijos šiaurinę dalį, o 1127 m. netgi vėl privertė centrinę valdžią migruoti į pietus ir perkelti sostinę.

XIII a. Songų dinastiją galutinai nuvertė nauji klajokliai iš šiaurės – mongolai, kurie įtraukė Kiniją į Mongolų imperiją. Mongolų valdymas Kinijos istoriografijoje įvardijamas kaip Juan dinastija. Mongolijos Imperijoje Kinija pirmą kartą atsidūrė vienoje valstybėje kartu su Tibetu, Mandžiūrija, Junaniu, Korėja ir kitais kultūriniais regionais, kurie iki tol turėjo atskirą istoriją ir atskirą valstybingumą.

1368 m. išvijus mongolus, Kinijoje įsitvirtino vietinės (kiniškos) kilmės Mingų dinastija. 1644 m. ją vėl pakeitė svetimšalė (mandžiūriška) Čingų dinastija, valdžiusi iki pat XX a. pražios. Mandžiūrai vykdė ekspansyvią politiką, ir į imperiją vėl įtraukė aplinkines tautas, nukariaudami visą dabartinę Kinijos teritoriją. Vėlyvuoju mandžiūrų viešpatavimo laikotarpiu Kinija susidūrė su Vakarų valstybėmis, kurios kvestionavo Kinijos hegemoniją ir tradicinę centrinę padėtį pasaulyje. Kinijos imperatoriai išlaikė tradicinę monarchiją ir nesiekė modernizacijos Vakarų kultūros pavyzdžiu. Tai sąlygojo šalies ekonominį atsilikimą ir politinę suirutę. Siekdamos savų interesų, Vakarų imperialistinės valstybės (Britų imperija, Rusijos imperija, Prancūzija, Vokietija ir kt.) pasidalino šalį įtakos sferomis.

1911 m. Kinijoje įvyko Šinhajaus revoliucija, kuri įkūrė pirmąją Azijoje respubliką – Kinijos Respubliką. Jos valdančia partija tapo Guomindanas, o politiniu lyderiu – Sun Jatsenas. Nepaisant to, po revoliucijos Kinijoje tvarka taip ir nebuvo atkurta. Atskirose teritorijose nevaržomai viešpatavo karinės klikos bei Vakarų valstybių statytiniai, 1937 m. prasidėjo Antrasis Kinijos-Japonijos karas su Japonijos imperija kuris peraugo į Antrąjį pasaulinį karą ir tęsėsi iki pat 1945 m.

Vaizdas:PRCFounding.jpg
Mao Dzedunas skelbia Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą (1949 m.)

Po Antrojo pasaulinio karo Kinijoje tęsėsi pilietinis karas, kuriame kovojo Kinijos komunistų partija ir Guomindanas. Pilietinis karas baigėsi 1949 m., kai komunistai perėmė visos žemyninės Kinijos ir Hainanio salos kontrolę, o Guomindanas įsitvirtino Taivane. 1949 m. spalio 1 d. Mao Dzedunas Pekine, Tiananmenio aikštėje, paskelbė Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą.

Pirmajam Kinijos Liaudies Respublikos istorijos periodui būdingas Mao Dzeduno totalitarinis valdymas, pasižymėjęs tokiomis kontroversijomis kaip inteligentijos ir kultūros persekiojimas (Šimto gėlių kampanija, Kultūrinė revoliucija), didelėmis ekonominėmis klaidomis (pasak kai kurių šaltinių dėl Didžiojo Šuolio programos sukelto bado mirė 20-30 milijonų žmonių).

Po Mao mirties į valdžią atėjo Deng Siaopinas, laikytas reformatorių lyderiu. Jis pradėjo šalies ekonomikos pertvarkas, planinę ekonomiką pamažu pakeitusias mišria. Šių reformų ekonominę naudą jaučia daugiausia vidutinė kinų miestiečių klasė, o valstiečių gyvenimo sąlygos išlieka sunkios.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – Kinijos Liaudies Respublikos politinė sistema.

Nuo Kinijos Liaudies Respublikos paskelbimo 1949 m. valdančioji partija yra Kinijos komunistų partija. Kinijoje egzistuoja dar aštuonios partijos, esančios pavaldžios valdančiajai.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Kinijos administracinis suskirstymas.

Kinijos Liaudies Respublika suskirstyta į provincijas, autonominius regionus, specialiuosius administracinius regionus ir išskirtuosius miestus.

Provincijos (省)

Autonominiai regionai (自治区)

  • Guǎngxī (广西壮族自治区) (Guangsi džuangų autonominis regionas)
  • Vidinė Mongolija (Nèi Měnggǔ) (内蒙古自治区) (Vidinės Mongolijos autonominis regionas)
  • Níngxià (宁夏回族自治区) (Ningsia hui autonominis regionas)
  • Xīnjiāng (新疆维吾尔自治区) (Sindziango uigūrų autonominis regionas)
  • Tibetas (Xīzàng) (西藏自治区) (Sidzangas)

Išskirtieji miestai (直辖市)

Specialieji administraciniai regionai (特别行政区)

  • Honkongas (Siangangas) (Xiānggǎng) (香港特别行政区)
  • Makao (Aomenas) (Àomén) (澳门特别行政区)

Geografija

Pagrindinis straipsnis – Kinijos geografija.
Lidziango upė Kinijos pietuose.

Atskirų KLR regionų geografinės ir klimatinės charakteristikos labai skiriasi. Geltonosios ir Rytų Kinijos jūrų pakrančių aliūvinės lygumos gausiai apgyvendintos, o Vidinės Mongolijos kraštovaizdyje dominuoja stepės. Pietų Kinijoje daug kalnų. Centro rytuose išsidėsčiusios dviejų didžiausių Kinijos upių – Huanghe ir Jangdzės – deltos. Kitos didelės upės – Sidziangas, Mekongas, Brahmaputra ir Amūras. Vakaruose iškilę dideli kalnų masyvai, visų pirma Himalajai, taip pat aukštos plokštikalnės, dykumos (Gobio dykuma). Nuo kaimyninių valstybių Kiniją skiria įvairios gamtinės kliūtys: rytuose ir pietryčiuose jūros (Geltonoji jūra, Rytų Kinijos jūra ir Pietų Kinijos jūra), pietuose, pietvakariuose, vakaruose ir šiaurės vakaruose – aukšti kalnų masyvai, šiaurėje – stepės ir dykumos, o šiaurės rytuose – upės (Amūras ir Usūris).

Viena pagrindinių ekologinių problemų yra dykumų plėtimasis. Smėlio audros kiekvieną pavasarį siaubia šiaurės Kiniją, paskui pereina į Taivaną, Korėją, Japoniją.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – Kinijos ekonomika.
Šanchajaus birža.

Nors Kinija oficialiai skelbia kurianti socialistinę rinkos ekonomiką, tačiau faktiškai ekonomika remiasi rinka, o per pastaruosius tris dešimtmečius didžioji dalis valstybinių įmonių buvo privatizuotos.

Nuo 1978 m. Kinijos ekonomika iš komandinės (sovietinio modelio), pradėta perorientuoti į rinkos ekonomiką. Nepaisant to, kad Kiniją oficialiai valdo komunistinis režimas, vis didesnę įtaką ekonomikai daro nevyriausybinės organizacijos, bei atskiri šalies piliečiai. Valdžia persiorientavo į sistemą, kurioje vyrauja privatūs namų ūkiai, žemės sklypai, fabrikai, vietoje anksčiau buvusios kolektyvizacijos, suteikė daugiau galių vietiniams valdininkams ir įmonių vadovams pramonėje, sudarė tinkamas sąlygas plėtoti smulkųjį ir vidutinįjį verslą, padarė šalies ekonomiką atvirą prekybai bei užsienio investicijoms. To rezultatas buvo tas, kad Kinijos ekonomika nuo 1978 m. iki 2005 m. išaugo keturis kartus. Skaičiuojant pagal realųjį BVP, Kinija yra antra pagal dydį ekonomika pasaulyje po JAV, nepaisant to, BVP, tenkantis vienam gyventojui, šiuo metu dar yra palyginti mažas (€4480).

Žemės ūkis ir pramonė geriausiai išplėtoti teritorijose, esančiose arčiausiai Honkongo bei tarp Taivano ir Šanchajaus, kuriose sutelkta daugiausiai užsienio investicijų. Kinijos ekonomika yra tarpinio tipo – tarp socialistinės ir rinkos ekonomikos, todėl susiduria su daugeliu problemų: nuo biurokratijos, kurią sukelia socializmas, iki nedarbo, kurio priežastis – rinkos ekonomika. Vyriausybė turi kovoti su nedarbu, kurį sukelia valstybinės bendrovės, atleidinėdamos milijonus darbininkų; sumažinti korupcijos ir kitokių ekonominių nusikaltimų lygį, ir išlaikyti didžiules valstybines įmones, remiamas subsidijomis.

Nuo 1990 stiprėja ne pelno siekiančių organizacijų veikla – jų skaičius 1980 m. buvo 0, 1999 m. – 6000, 2005 m. – 150000 (pagal Kinijos Liaudies Respublikos socialinių reikalų ministeriją). Jų pagrindinė veikla koncentruojasi į skurdo mažinimą (smulkių ūkių mikrofinansavimas), taip pat pradinio švietimo bei gydymo įstaigų kūrimą – taip siekiant sukurti efektyviau veikiančią socialinę-ekonominę sistemą, galinčią išsilaikyti ir nešti papildomą naudą. Nepaisant to, kad finansavimas teikiamas (2004 m. – apie 60 000 000 JAV dolerių iš tarptautinių organizacijų), dėl kvalifikacijos trūkumo stinga efektyvumo panaudojant gautas lėšas. Problemas kelia ir itin greitas Kinijos augimas, bei spartūs ekonominiai pokyčiai.

Gyventojai

Pagrindiniai straipsniai: Kinijos demografija, Kinijos tautos

Gyventojų tankumo žemėlapis. Rytinės provincijos yra daug tankiau apgyvendintos nei vakarinės.

2009 m. liepą Kinijoje gyveno maždaug 1 338 612 968 žmonės, kas sudaro apie 20 % visų pasaulio gyventojų. 19,8 % kinų buvo jaunesni nei 14 metų, 8,1 % – vyresni nei 65 metai. Gyventojų prieaugis 2009-taisiais metais buvo 0,655 % [3].

Siekiant pristabdyti gyventojų skaičiaus augimą, 8-ajame dešimtmetyje Kinijoje pradėta įgyvendinti šeimos planavimo politika, leidžianti turėti tik vieną vaiką miesto, ir du vaikus provincijų šeimoms, taikant baudas didesniam vaikų skaičiui. Taip pat konstitucija leidžia tuoktis ne anksčiau nei 22 ir 20 metų atitinkamai sulaukusiems vyrams bei moterims. Pasak ekspertų, tokia strategija nelabai veiksminga, nes turtingos šeimos linkusios turėti daugiau vaikų bei mokėti baudas, tuo tarpu provincijų šeimos linkę tuoktis anksčiau, dėl prioriteto sūnums linkę nuslėpti dukrų gimimus, daugėja moteriškos lyties kūdikių abortų ir žmogžudysčių atvejų.

KLR oficialiai pripažįstamos 56 etninės grupės. Haniai (han) sudaro apie 91,9 % visų gyventojų. Didžiausios etninės mažumos – džuangai (zhuang, 16 mln.), mandžiūrai (10 mln.), hujai (hui, 9 mln.), miao (8 mln.), uigūrai (7 mln.), i (yi, 7 mln.), tudzia (tujia 5,75 mln.), mongolai (5 mln.), tibetiečiai (5 mln.), bujai (buyi, 3 mln.), korėjiečiai (2 mln.). [4]

Religija

Anot apklausų, kas trečias šalies gyventojas (arba daugiau nei 300 mln. žmonių) įvardina save kaip religingą. Iš jų, du trečdaliai save priskiria prie daoistų ir/arba budistų, o tarp likusiųjų didžiąją dalį sudaro krikščionys ir musulmonai.[5] Taip pat yra pastebimos tendencijos, jog tikinčiųjų (ypač krikščionių) skaičius Kinijoje palaipsniui didėja.[6]

Kultūra

Rankų darbo kiniška vaza.
Pagrindinis straipsnis – Kinijos kultūra.

Kinų civilizacijai nuo Konfucijaus laikų būdingas aukštas socialinis – politinis kiekvieno žmogaus aktyvumas, nukreiptas laimės ir gerovės siekimui žemiškajame gyvenime, o likimas priklausė ne nuo dieviškosios lemties, o nuo asmeninių pastangų. Dėl to Kinijos istorijoje gausu masinių judėjimų ir nuo seno būdingas aukštas socialinis mobilumas. Kanonizuoti senovės kinų religinio-filosofinio ir istorinio turinio tekstai, ypač tie, kuriuose perteikiamas Konfucijaus mokymas, savo ruožtu veikė tolimesnį kinų civilizacijos vystymąsi, kinų pasaulėžiūrą.

Kinijos kultūros pasiekimai:

  1. Kinų raštas – specifiniai hieroglifai.
  2. Irigacinė žemdirbystė.
  3. Gebėjimas lydyti metalus, bronzos naudojimas.
  4. Šilkas, popierius, kompasas, parakas, seismografas, porcelianas.
  5. Rašalas.
  6. Presas.
  7. Konfucijaus mokymas

Kita informacija

Išnašos

  1. ↑ China, IMF
  2. ↑ Žr. en:List of countries by military expenditures
  3. ↑ http://www.cia.gov/cia/publications/factbook/geos/ch.html#People
  4. ↑ http://72.14.203.104/search?q=cache:fBQf5-TyYYoJ:www.princeton.edu/~jpia/pdf2003/Ch%25208%2520Xinjiang-Stein-JPIA%25202003.pdf+7+million+Zhuang+Uyghur+8+10&hl=en&gl=us&ct=clnk&cd=7
  5. ↑ Survey finds 300 m China believers, BBC News, 2007-02-07
  6. ↑ Over 23 million Christians in country, Chen Jia, China Daily, 2010-08-12

Nuorodos

Bendros nuorodos:

Žemėlapiai:

Laikas ir orai:

Ž • A • R
Šalių sąrašas | Azija
Ž • A • R
Komunistinės valstybės
Dabartinės
Buvusios


Vikižodynas
Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas Kinija

Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA Šablonas:Link GA Šablonas:Link GA

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kinijos_Liaudies_Respublika&oldid=4198086"