Andrius Bulota (1872)

Andrius Bulota
Gimė	1872 m. lapkričio 16 d. Putriškiai, Padovinio valsčius
Mirė	1941 m. rugpjūčio 16 d. (68 metai) Aukštieji Paneriai
Sutuoktinis (-ė)	Aleksandra Stepanovaitė-Bulotienė
Veikla	teisininkas, publicistas, politinis veikėjas
Alma mater	1897 m. Peterburgo universitetas
Vikiteka	Andrius Bulota (1872)

Andrius Bulota (1872 m. lapkričio 16 d. Putriškiuose, Padovinio valsčius, dab. Marijampolės savivaldybė – 1941 m. rugpjūčio 16 d. Paneriuose prie Vilniaus) – teisininkas, publicistas, Lietuvos politinis veikėjas.

Biografija

1892 m. baigė Marijampolės gimnaziją. 1897 m. baigė Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Kurį laiką fakulteto slaptos lietuvių studentų draugijos pirmininkas. Bendravo su Vincu Kudirka, Jonu Kriaučiūnu, "Stasiu Matulaičiu. Savo eilėraščius ir korespondencijas spausdino laikraščiuose „Varpas“ ir „Ūkininkas“.

1898–1903 m. dirbo Talino apygardos teisme. Nuo 1904 m. prisiekusysis advokatas Vilniuje, dažniausiai dalyvavo darbininkams iškeltose ir politinėse bylose (gynė Vincą Kapsuką, Leoną Prūseiką ir kt.).

Andrius Bulota Rusijos imperijos Valstybės Dūmoje

1902–1915 m. vienas Lietuvos demokratų partijos radikaliojo sparno veikėjų. Aktyvus 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis. 1905 m. vienas iš pašto tarnautojų streiko organizatorių, už tai policijos suimtas ir kalintas.

1907–1912 m. Rusijos II ir III Valstybės Dūmos deputatas nuo Suvalkų gubernijos, dirbo trudovikų frakcijoje. II Valstybės Dūmoje frakcijos sekretorius, III Dūmoje – frakcijos pirmininkas, abiejų dūmų lietuvių atstovų pirmininkas; reikalavo Lietuvai savivaldos (žemietijų) ir taikos teisėjų institucijų, žemės klausimo sprendimą perduoti Lietuvos autonomijos seimui, gynė lietuvių kalbos teises.

1912–1915 m. advokatas Vilniuje, 1915–1916 m. Petrograde. Nuo 1913 m. masonų ložės „Lietuva“ („Litwa“), nuo 1914 m. – „Baltarusija“ („Bialorus“) narys; su kitais nariais kūrė Lietuvos politinio savarankiškumo koncepciją, buvo etninio valstybingumo šalininkas.

Per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukė į Rusiją, 1916–1917 m. kartu su žmona Aleksandra ir rašytoja Žemaite JAV ir Kanadoje rinko lėšas karo pabėgėliams. 1917 m. gegužės mėn. Rusijos socialistų revoliucionierių partiją atstovavo Petrogrado Darbininkų deputatų tarybos Centro komitete, tarybos juridinio skyriaus vadovas. Vadovavo valstybinei komisijai liepos mėn. bolševikų rengtam sukilimui tirti. 1917 m. pabaigoje išrinktas Lietuvos socialistų liaudininkų sąjungos CK nariu. 1918 m. išrinktas Rusijos Steigiamojo susirinkimo deputatu (nuo Vitebsko gubernijos). 1921 m. dalyvavo Steigiamojo susirinkimo deputatų suvažiavime Paryžiuje.

1918 m. grįžęs į Lietuvą, dirbo advokatu Marijampolėje, dėstė Marijampolės gimnazijoje, įsteigė realinę gimnaziją. 1929 m. apkaltintas pasikėsinimo į Augustiną Voldemarą rengimu ir ištremtas į Varnių koncentracijos stovyklą. Po 3 mėn. leista išvykti į Čekoslovakiją. 1930 m. grįžęs į Marijampolę, vėl užsiėmė advokato praktika, Lietuvos advokatų tarybos veikėjas.

1940 m. birželio mėn. rusams okupavus Lietuvą, paskirtas Liaudies seimo rinkimų komisijos nariu. 1940–1941 m. LSSR Aukščiausios tarybos prezidiumo juridinio skyriaus vedėjas.

Rūpinosi Žemaitės raštų leidimu (1-4 tomai išėjo 1924–1929 m.). Parašė įvadą Žemaitės apsakymams, A. Bulotienės išverstiems į rusų kalbą (išspausdinti žurnale Современник, 1913, Nr. 9).