Sonata: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
S Kalbų santrumpų šablonai |
||
Eilutė 13: | Eilutė 13: | ||
Kūrinys nebuvo susistemintas į keturias dalis, kol to nepadarė italas [[Arcangelo Corelli]] (1653–1713). XVIII a. [[Carl Philip Emanuel Bach]], [[Johann Sebastian Bach]] sūnus, sonatos žanrą pritaikė klavišiniams instrumentams, o Joseph Haydn ir [[Volfgangas Amadėjus Mocartas|Wolfgang Amadeus Mozart]] jį dar labiau ištobulino. |
Kūrinys nebuvo susistemintas į keturias dalis, kol to nepadarė italas [[Arcangelo Corelli]] (1653–1713). XVIII a. [[Carl Philip Emanuel Bach]], [[Johann Sebastian Bach]] sūnus, sonatos žanrą pritaikė klavišiniams instrumentams, o Joseph Haydn ir [[Volfgangas Amadėjus Mocartas|Wolfgang Amadeus Mozart]] jį dar labiau ištobulino. |
||
Teoriniai sonatos pamatai buvo padėti prancūzo [[Jean-Philippe Rameau]] „'''''Traktate apie harmoniją'''''“ ( |
Teoriniai sonatos pamatai buvo padėti prancūzo [[Jean-Philippe Rameau]] „'''''Traktate apie harmoniją'''''“ ({{Fr|Traite d‘harmonie}}) 1722 m. Tačiau žanras detaliai apibūdintas buvo tik austro [[Carl Czerny]] veikale „'''''Praktinių kompozicijų mokykla'''''“ ({{En|School of Practical Compositions}}) 1848 m., praėjus dvidešimtmečiui po didžiojo sonatos meistro [[Ludwig van Beethoven]] mirties. |
||
== Sonatos struktūra == |
== Sonatos struktūra == |
12:32, 28 gruodžio 2012 versija
Sonata (lot. sonare – skambėti) – kamerinės instrumentinės (rečiau vokalinės instrumentinės) muzikos žanras.
Dažniausiai 3-4 dalių; skiriama vienam arba keliems instrumentams, kai kada – balsui ir instrumentui.
Sonatos žanras yra svarbiausias austrų kompozitorių Joseph Haydn (1732–1809) ir Gustav Mahler (1860–1911) kūryboje.
Sonatos atsiradimas ir raida
Atsiradęs terminas „sonata“ muzikoje reiškė tai, kas „skamba“, bet ne kas „dainuojama“. Tačiau XVIII a. juo imtas vadinti konkretus muzikos žanras, kuris ėmė dominuoti beveik visoje instrumentinėje muzikoje.
Sonatos žanro atsiradimas neturi tikslios datos. Ankstyvas pasireiškimas buvo italų kompozitoriaus Giovanni Gabrieli „Sonata pian e forte“ 1597 m. smuikui, kornetui ir šešiems trombonams.
Kūrinys nebuvo susistemintas į keturias dalis, kol to nepadarė italas Arcangelo Corelli (1653–1713). XVIII a. Carl Philip Emanuel Bach, Johann Sebastian Bach sūnus, sonatos žanrą pritaikė klavišiniams instrumentams, o Joseph Haydn ir Wolfgang Amadeus Mozart jį dar labiau ištobulino.
Teoriniai sonatos pamatai buvo padėti prancūzo Jean-Philippe Rameau „Traktate apie harmoniją“ (pranc. Traite d‘harmonie) 1722 m. Tačiau žanras detaliai apibūdintas buvo tik austro Carl Czerny veikale „Praktinių kompozicijų mokykla“ (angl. School of Practical Compositions) 1848 m., praėjus dvidešimtmečiui po didžiojo sonatos meistro Ludwig van Beethoven mirties.
Sonatos struktūra
Įprastas sonatos žanras dalija muzikos kūrinį į keturias skirtingas dalis:
- Įžanginė Allegro yra greito tempo, turi panašumų į operos uvertiūrą.
- Lėta antroji dalis išsiplėtė iš Baroko muzikos žanro aria da capo (panašus į operą ar oratoriją).
- Trečiosios dalies, į kurią įeina menuetas (lėtas prancūzų šokis) ir trio, pagrindą sudarė šokių siuita.
- Finalinėje dalyje grįžtama į pradžią – tempas primena įžangą.
Kiekviena iš keturių dalių remiasi standartine struktūra, susidedančia iš melodingo siužeto, jo harmoningos eigos ir pabaigoje esančios reprizos (dalies pakartojimo).
Šaltiniai
- Keith Spence, Muzika. Vilnius : Alma littera, 1995. - 138 p.
- Classicalworks.com
- ThePuristS.com
- Garden of Praise