Danieliaus knyga

Danieliaus knyga – viena iš Senojo Testamento knygų, priskiriama pranašų knygų grupei. Didžioji knygos dalis parašyta hebrajų kalba, likusi – aramėjiškai. Katalikai į savo Biblijos vertimus dar įtraukia graikiškuosius knygos skyrius.

Knyga prasideda pasakojimais apie Danielių, kuris dar būdamas paauglys buvo ištremtas į Babiloniją ir tik dėl drąsos bei pasitikėjimo Dievu nugalėjo visus pavojus. Pirmojoje knygos dalyje taip pat aprašytas Nabuchodonosaro sapnas ir jo išaiškinimas, trijų Danieliaus draugų stebuklingas išgelbėjimas iš degančios krosnies, Nabuchodonosaro pamišimas, Belšacaro (Baltazaro) puota, Danieliaus išgelbėjimas iš liūtų duobės. Antrojoje knygos dalyje surašyti ateities regėjimai (keturių imperijų regėjimas, būsimųjų kovų regėjimai) ir Danieliaus malda.

Sprendžiant iš Danieliaus knygoje aprašytų įvykių, Danielius gyvenęs VI a. pr. m. e. Jo regėjimai galėjo būti užrašyti tuo metu Babilonijoje. Tačiau juose gausu tikslių aliuzijų į II a. pr. m. e. įvykius, tad yra nemažai manančių, kad Danieliaus knyga galutinai susiformavo Senojo Testamento laikotarpio pabaigoje, kai Judėja buvo pavaldi Seleukidų karaliui Antiochui IV Epifanui (apie 165 m. pr. m. e.). Matyt, būtent šio valdovo despotiškumas parodomas keturių imperijų regėjimo pasakojimo kulminacijoje.

Nuorodos

• Danieliaus knyga