Absurdo drama

Absùrdo dramà (dar vadinama absurdo teatru, antiteatru, nihilistiniu teatru) yra dramaturgijos šaka, atsiradusi XX a. viduryje Europoje ir susilaukusi ypač didelio pasisekimo Prancūzijoje. Absurdo dramaturgų dėmesys nukreiptas į žmogaus bejėgiškumą keisti nusistovėjusią tvarką, į gyvenimo beprasmybę. Ypač didelę svarbą turėjo A. Kamiu kūrybą, kurio absurdo filosofija išdėstyta esė „Sizifo mitas”. Jai būdinga dekoracijų nebuvimas, kaukės, choras. Dramoms imami kūriniai atitikdavo antikinius siužetus. Absurdo drama reiškia būties absurdiškumą, asmenybės vienatvę, žmonių bendravimo problemas. Dramose gausu absurdiškų situacijų, dialogai nerišlūs, veikėjų personažai prieštarauja logikai. Scenoje judesiai mechaniški, dialogai beprasmiai, į žmogų žiūrima kaip į marionetę. Būties tragizmas atsiskleidžia per komizmą. Vyrauja tragikomedijos žanras, personažų dialogams ir judesiams būdingas kluoniškumas, tačiau šie elementai perteikiami tragiškai.

Dauguma žymiausių autorių nebuvo prancūzai, tačiau visi rašė prancūziškai: Samuelis Beketas (Samuel Beckett), Eženas Jonesku (Eugen Ionescu), Žanas Ženė (Jean Genet) ir Artūras Adamovas (Arthur Adamov).