Bertold Brecht: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
TjBot (aptarimas | indėlis)
S r2.7.2) (robotas Pridedama: fy:Bertolt Brecht
TjBot (aptarimas | indėlis)
S r2.7.2) (robotas Pridedama: pa:ਬਰਤੋਲਤ ਬ੍ਰੈਖਤ
Eilutė 117: Eilutė 117:
[[no:Bertolt Brecht]]
[[no:Bertolt Brecht]]
[[oc:Bertolt Brecht]]
[[oc:Bertolt Brecht]]
[[pa:ਬਰਤੋਲਤ ਬ੍ਰੈਖਤ]]
[[pl:Bertolt Brecht]]
[[pl:Bertolt Brecht]]
[[pms:Bertolt Brecht]]
[[pms:Bertolt Brecht]]

13:10, 25 lapkričio 2012 versija

Bertoldas Brechtas
vok. Bertold Brecht
Gimė 1898 m. vasario 10 d.
Augsburgas
Mirė 1956 m. rugpjūčio 14 d. (58 metai)
Rytų Berlynas
Veikla vokiečių rašytojas, teatro kritikas, režisierius
Vikiteka Bertold Brecht
Parašas

Bertoldas Brechtas (vok. Bertold Brecht, pilnas vardas Eugen Berthold Friedrich Brecht, 1898 m. vasario 10 d. Augsburgas1956 m. rugpjūčio 14 d. Rytų Berlynas) – vokiečių rašytojas, teatro kritikas, režisierius.

Biografija

Studijavo Miuncheno universitete. Per Pirmąjį pasaulinį karą dirbo sanitaru karo ligoninėje. Nuo 1924 m. gyveno Berlyne, dirbo Vokiečių teatre. Bendradarbiavo su A. Dublinu, M. Reinhardtu. Sukūrė ir pastatė pjesių, satyriškai vaizduojančių masinę kultūrą. Didelį pasisekimą pelnė pjesė „Opera už tris skatikus“. Jai išpopuliarėti padėjo K. Veilio muzika, jungianti liaudies dainų ir džiazo elementus. Dramoje satyriškai atskleidė kapitalo visuomenės ydas, parodė, kad nėra skirtumo tarp biznieriaus ir gangsterio. Pagal tą patį siužetą parašė romaną. Remdamasis rež. E. Piscatoriaus agitacinio teatro principais 19291932 m. sukūrė vadinamųjų pamokomųjų pjesių, kurios turėjo ugdyti proletarų sąmoningumą. Nuo 1933 m. gyveno emigracijoje įvairiose Europos šalyse, nuo 1941 m. – JAV. Tuo metu sukūrė brandžiausias pjeses. 1948 m. grįžo į Rytų Berlyną. Su žmona aktore Helena Veigel 1949 m. įkūrė teatrą „Berliner Ensemble“, kuriame pritaikė savo epinio teatro principus. Jo tikslas – skatinti žiūrovą mąstyti ir kritiškai vertinti tikrovę.

Kūryba

Pirmąją trijų veiksmų dramą „Baalas“ (Die Bibel) parašė 1913 m. Vėlesnėse dramose parodomas mažojo žmogaus likimas karo metais, keliama mokslininko atsakomybės, gėrio ir blogio problema, ryškūs filosofinės satyros bruožai.

Dramaturginė technika pagrįsta atsiribojimo efektu (Verfremdungseffekt), kuris turi sukurti distanciją tarp scenos ir žiūrovo, tarp aktoriaus ir jo vaidmens, kad scenoje išnyktų tikroviškumo iliuzija. Atsiribojimo priemonės – draminio kūrinio epizacija, parabolė, pasakotojo įvedimas. Veiksmą pertraukia įvairūs intarpai (zongai, choras). Naudojamos kaukės, sąlygiškos dekoracijos, montažas (filmų kadrai, fotografija), ryškus apšvietimas. Epinio teatro teoriją jis išdėstė pjesių pastabose, straipsniuose (Pramoginis ar pamokomasis teatras? (Vergnügunstheater oder Lehrtheater?) 1939 m., lietuvių kalba 1969 m.).

Dar parašė eilėraščių, baladžių, novelių, publicistikos. Jo kūryba ir teatro teorija turėjo įtakos vokiečių, Šveicarijos dramaturgams ir pasaulinio teatro raidai. Lietuvių kalba 1986 m. išleistas rinkinys „Eilėraščiai“, paskelbta vienveiksmių pjesių, novelių.[1]

Bibliografija

Literatūra

  • Hannah Arendt Bertolt Brecht. in: Menschen in finsteren Zeiten. Piper, München 2001, ISBN 3-492-23355-4, S. 237–283 (auch in: dies.: Walter Benjamin – B. B.- Zwei Essays. ebd. 1971, S. 63–107
  • Werner Hecht: Brecht-Chronik; Frankfurt am Main, 1997; ISBN 3-518-40910-7
  • Reinhold Jaretzky: Bertolt Brecht. Rowohlt, Reinbek 2006 (rororo Monographien, Bd. 50692), ISBN 3-499-50692-0
  • Marianne Kesting: Bertolt Brecht mit Selbstzeugnissen und Bilddokumenten. Rowohlt, Reinbek 2003, ISBN 3-499-50037-X
  • Dieter Lattmann: Kennen Sie Brecht? Reclam, Stuttgart 1988, ISBN 3-15-008465-2 (gute Einführung)
  • Werner Mittenzwei: Das Leben des Bertolt Brecht oder Der Umgang mit den Welträtseln. Suhrkamp, Frankfurt 2002, ISBN 3-518-02671-2
  • Klaus Völker: Bertolt Brecht, Eine Biografie, Rowohlt 1988, ISBN 3-499-12377-0

Šaltiniai

  1. Jadvyga BajarūnienėBertolded Brechtath. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 462 psl.