Sanskritas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 23: Eilutė 23:
Sanskritas priklauso [[Indoeuropiečių kalbos|indoeuropiečių kalbų šeimos]] [[Indoarijų kalbos|indoarijų šakai]]. Spėjama, kad [[indoeuropiečiai]] į [[Indija|Indiją]] atsikraustė 1500–500 metų pr. m. e. periodu, kartu atsinešdami ir besiformuojančią žodinę Vedų tradiciją. Jos užrašytos Vedų kalba tik II amžiuje pr. m. e.
Sanskritas priklauso [[Indoeuropiečių kalbos|indoeuropiečių kalbų šeimos]] [[Indoarijų kalbos|indoarijų šakai]]. Spėjama, kad [[indoeuropiečiai]] į [[Indija|Indiją]] atsikraustė 1500–500 metų pr. m. e. periodu, kartu atsinešdami ir besiformuojančią žodinę Vedų tradiciją. Jos užrašytos Vedų kalba tik II amžiuje pr. m. e.


Klasikinis sanskritas gimė maždaug V amžiuje pr. m. e. Tuo metu gyvenęs [[kalbotyra|gramatikas]] [[Panini]]s suformulavo ir aprašė sanskrito [[gramatika|gramatiką]] supaprastindamas ir išvalydamas nuo kai kurių archajiškų formų. Dėl jo reikšmės klasikinis sanskritas kartais dar vadinamas Paninio sanskritu.
Klasikinis sanskritas, gimė maždaug V amžiuje pr. m. e. Tuo metu gyvenęs [[kalbotyra|gramatikas]] [[Panini]]s suformulavo ir aprašė sanskrito [[gramatika|gramatiką]] supaprastindamas ir išvalydamas nuo kai kurių archajiškų formų. Dėl jo reikšmės klasikinis sanskritas kartais dar vadinamas Paninio sanskritu.


== Sanskritas ir lietuvių kalba ==
== Sanskritas ir lietuvių kalba ==

19:30, 22 lapkričio 2012 versija

Sanskritas
संस्कृत
KalbamaIndijoje
Kalbančiųjų skaičiusliturginė kalba
14 000 gimtąja kalba
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių-
KilmėIndoiranėnų
 Indoarijų
Rašto sistemosDevanagari, Granta (pietuose), kitos vietinės sistemos
Oficialus statusas
Oficiali kalba Indija, Utarakhandas
Viena iš 22 oficialių Indijos kalbų
Kalbos kodai
ISO 639-1sa
ISO 639-2san
ISO 639-3san

Sanskritas (skr. संस्कृत = saṁskṛta) – klasikinė Indijos kalba, priskiriama indoeuropiečių kalbų šeimai, indoarijų kalbų grupei. Buvo ir dažnai tebėra naudojama kaip liturginė induizmo, budizmo ir džainizmo kalba, naudojama filosofijos, literatūros kūriniuose. Užrašoma iš brahmi kilusi devanagari rašto atmaina.

Pavadinimas „sanskritas“ kildinamas iš priešdėlio saṁ („su-“), šaknies kṛ („kurti, daryti“) ir priesagos ta (atitinka lietuvių neveikiamojo dalyvio priesagą „ta“). Pažodžiui terminas „sanskritas“ gali būti verčiamas kaip „sukurtas“, tačiau bendresnė šio žodžio reikšmė yra „išbaigtas, tobulas“.

Tradiciškai išskiriami du sanskrito kalbos raidos etapai: Vedų sanskritas ir klasikinis sanskritas. Nors dabar vyksta diskusijos ar klasikinis sanskritas tikrai gimė Vedų kalbos pagrindu.

Sanskrito reikšmę Indijos kultūroje galima palyginti su lotynų kalba krikščioniškoje Europoje. Nors abi kalbos laikomos mirusiomis, tačiau religiniais, moksliniais tekstais bei grožine literatūra išsilaikė iki šių dienų. Tiesa, priešingai nei lotynų kalba, sanskritas praktiškai niekad nebuvo šnekamąja, gimtąja kalba, o labiau aukštosios kultūros, brahmanų kalba. Sanskrito priešybė buvo šnekamosios indų kalbos, vadinamos prakritais.

Kilmė ir istorija

Sanskrito teksto pavyzdys

Sanskritas priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos indoarijų šakai. Spėjama, kad indoeuropiečiai į Indiją atsikraustė 1500–500 metų pr. m. e. periodu, kartu atsinešdami ir besiformuojančią žodinę Vedų tradiciją. Jos užrašytos Vedų kalba tik II amžiuje pr. m. e.

Klasikinis sanskritas, gimė maždaug V amžiuje pr. m. e. Tuo metu gyvenęs gramatikas Paninis suformulavo ir aprašė sanskrito gramatiką supaprastindamas ir išvalydamas nuo kai kurių archajiškų formų. Dėl jo reikšmės klasikinis sanskritas kartais dar vadinamas Paninio sanskritu.

Sanskritas ir lietuvių kalba

Kadangi tiek sanskritas, tiek lietuvių kalba yra labai archajiškos, yra nemažai giminingų ir panašių žodžių, turinčių vienodą ar artimą reikšmę. Pavyzdžiui: agnis – ugnis, vajus – vėjas, aśru – ašara, avis – avis, aśvā – ašva, kumelė, kūrmas – kurmis, ratha – ratas, devas – Dievas, navyas – naujas, madhu – medus, vīra – didvyris, svapnas – sapnas, sanas – senas, sravati – srovena, śvaśuras – šešuras ir daug kt. Be to, kalbos panašios ir savo morfologija: skr. asmi - asi - asti = liet. esu - esi - esti.

lietuviškai: Dievas davė dantis, Dievas duos duonos.

Sanskritu: Devas adadat datas, Devas dasyati dhanas.

Šis kalbų panašumas yra ne dėl artimos jų giminystės (lietuvių kalba priklauso baltų-slavų kalboms, sanskritas – indoarijų), tačiau dėl to, kad abi šios kalbos išlaikė daug indoeuropiečių prokalbės elementų. Sanskritas, kaip liturginė kalba, nepakito nuo pat sukūrimo, o lietuvių kalba dėl istorinių ir kultūrinių aplinkybių taip pat pakito palyginti nedaug.

Sanskritas ir tarptautinė komunikacija

Nemažai sanskrito žodžių buvo perimti kai kurių Europos kalbų ar netgi yra tapę tarptautiniais: avatara, arijas, ašramas, bagvanas, čakra, guru, mantra, svastika, joga.

Raštas

Pagrindinis straipsnis – Devanagari.

Sanskrito kalba užrašoma devanagari raštu, kilusiu iš brahmi rašto sistemos. Devanagari raštas pagrįstas skiemenimis. Tačiau sanskrite šis raidynas naudojamas kiek kitaip, nei šiuolaikinėse jį naudojančiose kalbose (hindi, nepalų ir kt.). Visų pirma, sanskrite nenukrenta paskutinio skiemens balsis (matra), o jei ją reikia panaikinti – rašoma virama. Matros nedingsta bei nesiredukuoja į kitus garsus ir žodžio viduryje. Sanskrite yra keletas raidžių (skiemeniniai balsiai ṝ, ḷ, ḹ), nesutinkami kitose devanagari naudojančiose kalbose, tačiau tuo tarpu sanskrite nėra ženklų, kurie naudojami užrašyti su skoliniais atėjusiems garsams (f, z, ch ir kt.). Sanskrite dažnai naudojama kitoms kalboms nebūdinga visarga. Sanskritas taip pat pasižymi didesne ligatūrų ir pačių ženklų užrašymo įvairove.

Daugelyje vakarietiškų leidinių, kuriuose naudojamas sanskritas (gramatikose, religiniuose tekstuose) paprastai naudojama tik lotyniška perraša.

Sandhi taisyklės

Vienas pagrindinių sanskrito fonetinių elementų – sandhi taisyklės, nusakančios garsų pakitimą vienas kito atžvilgiu. Išskiriamos išorinės sandhi taisyklės (nusako žodžių susiliejimą) ir vidinės sandhi taisyklės (nusako garsų susiliejimą pačiame žodyje).

Žemiau išvardintos sandhi taisyklės vyksta iš viršaus į apačią, bet ne atvirkščiai, t.y., pritaikius 4-ąją taisyklę, 1-os taikyti nebegalima.

Pastaba: sudurtinių žodžių dėmenims, bei dažnai galūnėms -bhyām, -bhis, -bhyas, -su galioja ne vidinės, bet išorinės sandhi taisyklės.

Išoriniai sandhi

  • 1. Žodžių pabaigos balsių sandhi:
    • jei du vienodos kokybės balsiai atsiduria vienas prieš kitą, jie sudaro vieną ilgą balsį; pvz., devī + ivadevīva.
    • balsis a/ā, atsidūręs prieš kitos kokybės sudaro:
      • su i/ī sudaro e; pvz., kanyā + ivakanyeva.
      • su u/ū sudaro o; pvz., rājā + uvācarājovāca.
      • su sudaro ar; pvz., mahā + ṛśimaharśi.
      • su e/ai sudaro ai; pvz., kanyā + evakanyaiva.
      • su o/au sudaro au.
    • kiti balsiai, atsidūrę prieš skirtingą balsį kinta taip (tačiau nekeičia sekančio balsio):
      • i/ī virsta y; pvz., devī + āgacchatidevyāgacchati.
      • u/ū virsta v; pvz., astu + itiastviti.
      • virsta r.
  • 2. Žodžių pabaigos dvibalsių sandhi:
    • sanskrito dvibalsiai e ir o, atsidūrę prieš a išlieka, bet panaikina pačią a (jos išnykimas perrašoje žymymas apostrofu, o devanagari – avagraha ऽ); pvz., gṛhe + astigṛhe 'sti (devanagari: गृहे ऽस्ति).
    • dvibalsiai e ir o atsidūrę prieš kitus balsius ir dvibalsius (išskyrus a), virsta a; pvz., gṛhe + āsītgṛha āsīt.
    • dvibalsiai ai ir au, atsidūrę prieš kitus balsius ar dvibalsius atitinkamai virsta:
      • ai virsta ā; pvz., kanyāyai + evakanyayā eva.
      • au virsta āv; pvz., tau + ubhautāvubhau.
  • 3. Žodžių pabaigos priebalsių (išskyrus -s ir -r) sandhi:
    • priebalsiai k, t, ṭ, p, atsidūrę prieš skardųjį priebalsį, balsį arba dvibalsį suskardėja ir virsta savo skardžiuoju atitikmeniu (atitinkamai – g, d, ḍ, b); pvz. grāmāt + nagrāmadna.
      • priebalsiai k, t, ṭ, p atsidūrę prieš nosinį priebalsį (n, m) gali virsti savo eilės nosiniu priebalsiu; pvz., gṛhāt + megṛhānnme, vāk + mevagme.
      • priebalsiai k, t, ṭ, p atsidūrę prieš priebalsį h suskardėja, o h gali pavirsti atitinkamu apsiruotu priebalsiu; pvz., vāk + hivagghi.
    • priebalsis t, atsidūręs prieš priebalsius l, c, ch, j, jh, ṭ, ṭh, ḍ, ḍh su jais asimiliuojasi; pvz. ācāryāt + labhanteācāryāllabhante.
    • priebalsis t, atsidūręs prieš ś, sudaro junginį cch.
    • nosiniai priebalsiai n ir , galūnėse su trumpuoju balsiu, prieš balsį arba dvibalsį sudvigubėja; pvz., bharan + evabharanneva;
    • kitais atvejais nosinis n keisis sekančiai:
      • prieš j, jh virs ñ; pvz., tān + janāntāñjanān.
      • prieš ś virs ñ arba sudarys junginį ñch; pvz., tān + śūrāntāñchūrān.
      • su l sudarys junginį ṃll; pvz., tān + lokāntāṃllokān.
      • su t, th sudarys junginius ṃst, ṃsth; pvz., bharan + tatbharaṃstat.
      • su ṭ, ṭh sudarys junginius ṃṣṭ, ṃṣṭh.
      • su c, ch sudarys junginius ṃśc, ṃśch.
      • su s gali sudaryti junginį nts; pvz., tān + sūryāntāntsūryān.
      • su gali sudaryti junginį ntṣ.
    • priebalsis m atsidūręs prieš priebalsį virsta anusvara (), tačiau prieš dantinius priebalsius šis kitimas nėra privalomas; pvz., phalam + bhvatiphalaṃ bhavati, svairam + muñcantisvairaṃ muñcanti arba svairammuñcanti.
  • 4. Žodžių pabaigos priebalsių -s ir -r sandhi:
    • izoliuotoje formoje (kai žodis yra vienas arba baigia sakinį) -s arba -r pavirsta į visargą (); pvz., devasdevaḥ, punarpunaḥ.
    • prieš dusliuosius priebalsius -s ir -r susijungia su tolesniu žodžiu ir pakinta:
      • prieš t ir th virsta s; pvz., vṛkas + tuvṛkastu, punar + tupunastu.
      • prieš ir ṭh virsta ;
      • prieš c ir ch virsta ś; pvz., vṛkas + cavṛkaśca, punar + capunaśca.
      • prieš kitus dusliuosius (k, kh, p, ph, ṣ, ś, s) vrsta visarga () ir su kitu žodžiu nesijungia; pvz., devas + pṛcchatidevaḥ pṛcchati.
    • -s ir -r galūnės (išskyrus galūnes -as, -ās) prieš skardžiuosius priebalsius (išskyrus r), balsius ir dvibalsius virsta r; pvz., agnis + ivaagniriva;
    • -s ir -r galūnės (išskyrus galūnes -as, -ās) prieš r galūnės netenka, o jei prieš ją ėjęs balsis buvo trumpas, jis pailgėja; pvz., agnis + rocateagnīrocate.
    • galūnė -as prieš a virsta o, o vietoje a lieka avagraha; pvz., devas + apidevo 'pi.
    • žodžiai, besibaigiantys galūne -as, prieš skardžiuosius priebalsius gauna galūnę o; pvz. vṛkas + gacchativṛko gacchati.
    • žodžiai, besibaigiantys galūne -as, prieš balsius (išskyrus a) ir dvibalsius gauna galūnę a; pvz., devas + uvācadeva uvāca.
    • žodžiai, besibaigiantys galūne -ās, prieš skardžiuosius priebalsius, balsius ir dvibalsius gauna galūnę ā; pvz., kanyās + ivakanyā iva.

Vidiniai sandhi

  • 1. Galūnių priebalsių supaprastinimas:
    • jei žodis baigiasi grupe priebalsių (2 ar daugiau), tuomet visi, išskyrus pirmąjį, išnyksta; pvz., √vad – N. sg.[1] *√vadant + svadan.
  • 2. s išnykimas:
    • jei priebalsis s atsiduria tarp dviejų trankiųjų priebalsių (kavarga, cavarga, ṭavarga, tavarga, išskyrus nosinius garsus), jis išnyksta; pvz., *a + tāp + s + taatāpta.
  • 3. Priebalsių žodžio gale ir prieš s kaita:
    • k, kh, g, gh, c, j1, h1[2] žodžio gale ar prieš s virsta k; pvz., √vāc – N. sg. *vāc + svāk.
    • ṭ, ṭh, ḍ, ḍh virsta į .
    • t, th, d, dh virsta į t; pvz., *ched + sya + tichetsyati;
    • p, ph, b, bh virsta į p.
    • ś, ṣ, ch, j2, h2[2] prieš s virsta k, o žodžio pabaigoje virsta ; pvz., √viś – N. sg.[1] *viś + sviṭ, √rāj N. sg.[1] *rāj + srāṭ.
    • s žodžio gale bei atsidūrusi prieš s galūnę nepakinta, tačiau prieš s priesagą virsta į t; pvz., √ās – II asm. sg. ās + seāsse; *vas + sya + tivatsyati.
    • Šaknys √diś, √dṛś ir √spṛś yra išimtys ir jų ś virsta k; pvz., √diś → N. sg.[1] dik.
    • jei aukščiau paminėti kitimai įvyksta šaknyje, prasidedančioje b-, d-, g- ir besibaigiančioje -bh, -dh, -gh arba -h, aspiracija persikelia į šaknies pradžią; pvz., *bandh + sya + tibhantsyati; *a + doh + tadhok.
  • 4. s cerebralizacija:
    • s (esanti ne žodžio gale ir ne prieš r) po garsų k, r bei balsių ir dvibalsių (išskyrus a ir ā) tampa ; pvz., a + kār + sam → akārṣam. Jei tarp balsio ar dvibalsio ir s yra anusvara arba visarga, ji cerebralizacijos nestabdo.
    • junginys sdh cerebralizuojasi į ḍh.
    • žodžiai √puṃs, √niṃs, √hiṃs yra išimtys; pvz., N. sg.[1] puṃsā.
  • 5. priebalsių sandhi su t, th, dh ir n:
Sandhi su t, th, dh
t th dh Pavyzdys
k, kh, g, c, j1[2] kt kth gdh yoj + tumyoktum
ṭ, ṭh, ḍh ṭṭ ṭṭh ḍḍh
t, th, dh tt tth ddh
p, ph, b pt pth bdh
ś, ṣ, ch, j2[2] ṣṭ ṣṭh ḍḍh prach + tumpraṣṭum, yaj + tumyaṣṭum
s st sth dh ās + dhveādhve
gh, h1[2] dh dh dh
dh ddh ddh ddh bodh + tumboddhum
bh bdh bdh bdh
h2[2][3] ḍh ḍh ḍh lih + talīḍha, vah + tumvodḍhum
Sandhi su n
n Pavyzdys
d n chid + nachinna
j1[2] g vij + navigna
c k ac + naakna
  • 6. vidiniai balsių ir dvibalsių kitimai
    • jei žodžio viduryje esantys e, ai, o, au atsiduria prieš balsį, dvibalsį arba y, vyksta tokie kitimai:
      • eay; pvz., ne + āminayami.
      • aiāy.
      • o ir auāv; pvz., bho + vatibhāvati.
  • 7. n cerebralizacija:
    • jei tuoj po n seka balsis, dvibalsis ar priebalsiai y, r, l, v, o bet kurioje vietoje prieš n yra ṣ, r, ṛ, ṝ, tuomet ta n virsta į ; pvz., vyr. g. įnagininkas sundarea devena.
    • tačiau jei tarp ṣ, r, ṛ, ṝ ir n įsiterpia palataliniai (c, ch, j, jh), cerebraliniai (ṭ, ṭh, ḍ, ḍh) ar dantiniai (t, th, d, dh) priebalsiai, cerebralizacija nevyksta; pvz., kṛtena.
  • 8. kiti sonantų[4] kitimai:
    • nosinis garsas prieš priebalsį virsta atitinkamos eilės (varga) nosiniu sonantu, o prieš pučiamusius garsus (ś, ṣ, s) – anusvara; pvz., gam + tumgantum; yu + n + j + antiyuñjanti; yu + n + j + kte*yu + n + kteyuṅkte.
    • c ir j atsidūrę prieš n sudaro ir ; pvz., N. sg.[1] rājan → D. sg.[5] rājñe.
    • jei žodis izoliuotoje formoje baigiasi ñ arba anusvara tada jos atitinkamai virsta n ir ; pvz., √udañc → N. sg.[1] *udañcs*udañudaṅ.
    • metatezė – jei po priebalsio yra ar, ār, al, o po jų kṣ, ṣt, pt, ps, tada anksčiau minėti dvigarsiai virsta atitinkamai ra, rā, la; pvz., darś + sya + ti*dark + syati*darkṣyatidrakṣyati.
  • 9. priebalsių sudvejinimas
    • neretai senuose tekstuose po r einantis priebalsis gali būti sudvejintas; pvz., dirghaḥ = dirgghaḥ.


  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 Vienaskaitos vardininkas
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 Dauguma žodžių, besibaigiančių j ir h gaus galūnę k, tačiau dalis žodžių bus kaitomi pagal j2, h2 pavyzdį. Pastarajai grupei priklausančios šaknys yra yaj, vraj, rāj, bhrāj, mṛj, sṛj, bhṛjj, vah, sah, lih, mih, gah/gūh, ruh, tṛh, dṛh, vṛh/bṛh, baṃh, muh (pastarasis abiem būdais)
  3. jei prieš h eina i, u, a, tai įvykus sandhi jos virsta ī, ū, o
  4. y, r, l, v ir nosiniai priebalsiai
  5. vienaskaitos naudininkas

Trijų laipsnių balsių kitimai

Balsiai sanskrito žodžių šaknyse gali būti 3 laipsnių: silpnojo, normaliojo (guṇa) ir stipriojo (vṛddhi). Skirtingose gramatinėse formose panaudojami skirtingi šaknies laipsniai. Žemiau pateikta balsiokaitos tvarka skirtinguose laipsniuose (paryškintas variantas paprastai pateikiamas žodyninėje žodžio šaknyje):

Trijų laipsnių balsiokaita
Kintamasis balsis Silpnasis laipsnis Guṇa laipsnis Vṛddhi laipsnis
i, ī i, ī e/ay ai/āy
u, ū u, ū o/av au/āv
a, ā ø, i, ī (a) a, ā ā
ar ār
īr, ūr ar ār
al āl
(*ṃ) a, ām am ām
(*ṇ) a, ā an ān

Pavyzdžiai:

  • √kṛt – būtojo laiko dalyvis (silpn. l.) – kṛta, esamojo laiko VIII kl. (guṇa) – karoti, perfectum laikas (vṛddhi) – cakāra;
  • √bhū – esamojo laiko I kl. (guṇa) – bhavati, būtojo laiko dalyvis (silpn. l.) – bhūta.

Gramatika

Sanskritui būdingas redukuotas vokalizmas, sudėtingas konsonantizmas, kiekybinė balsių kaita. Yra 8 linksniai, 3 giminės, 3 skaičiai, sudėtinga veiksmažodžio laikų ir nuosakų sistema, 3 rūšys. Išplėtota sudurtinių žodžių daryba, daug sinonimų.

Veiksmažodis

Veiksmažodžiai sanskrite asmenuojami kaip ir lietuvių kalboje, tačiau pasižymi tuo, kad turi dviskaitos formą, kuri lietuvių kalboje beveik išnykusi.

Sanskrito veiksmažodžiai turi vieną iš dviejų arba abidvi formas: parasmaipada (activum) ir atmanepada (medium). Parasmaipada forma nurodo, kad veiksmas atliekamas pačio veikėjo, o atmanepada – kažkieno kito veikėjo pageidavimu. Realiai, skirtis tarp šių formų nežymi.

Esamasis laikas

Žemiau pateiktas žodžio (kamieno) √vad („kalbėti“) asmenavimas esamajame laike, I-oje asmenavimo klasėje (asmenuotėje). I klasės asmenuotė sudaroma tokiu principu: žodžio šaknis guṇa laipsnyje + tema a + galūnė. I-ajame asmenyje tema a virsta į ā. Taip pat pateiktas I-os klasės žodžio √jay („aukoti“) asmenavimas atmanepada formoje.

Esamasis laikas, I klasė, parasmaipada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo vadāmi vadāvaḥ vadāmaḥ
II asmuo vadasi vadathaḥ vadatha
III asmuo vadati vadataḥ vadanti
Esamasis laikas, I klasė, atmanepada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo jaye jayāvahe jayāmahe
II asmuo jayase jayathe jayadhve
III asmuo jayate jayete jayante

Daiktavardis

Daiktavardžiai (kaip ir būdvardžiai, įvardžiai, dalyviai) kaitomi giminėmis, skaičiais, linksniais.

Žemiau pateiktas vyriškosios giminės žodžio √deva („dievas“), kurio kamienas baigiasi -a, linksniavimas, to paties kamieno niekatrosios giminės žodžio √vana („miškas“) linksniavimas, bei moteriškos giminės -ā' besibaigiančio kamieno žodžio √kanyā („mergelė“) linksniavimas.

Vyriškoji giminė, √-a
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas devaḥ devau devāḥ
Šauksmininkas deva devau devāḥ
Galininkas devam devau devān
Įnagininkas devena devābhyām devaiḥ
Naudininkas devāya devābhyām devebhyaḥ
Abliatyvas devāt devābhyām devebhyaḥ
Kilmininkas devasya devayoḥ devānām
Vietininkas deve devayoḥ deveṣu
Niekatroji giminė, √-a
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas vanam vane vanāni
Šauksmininkas vanam/vana vane vanāni
Galininkas vanam vane vanāni
Įnagininkas devena devābhyām devaiḥ
Naudininkas vanāya vanābhyām vanebhyaḥ
Abliatyvas vanāt vanābhyām vanebhyaḥ
Kilmininkas vanasya vanayoḥ vanānām
Vietininkas vane vanayoḥ vaneṣu
Moteriškoji giminė, √-ā
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas kanyā kanye kanyāḥ
Šauksmininkas kanye kanye kanyāḥ
Galininkas kanyām kanye kanyāḥ
Įnagininkas kanyayā kanyābhyām kanyābhiḥ
Naudininkas kanyāyai kanyābhyām kanyābhyaḥ
Abliatyvas kanyāyāḥ kanyābhyām kanyābhyaḥ
Kilmininkas kanyāyāḥ kanyayoḥ kanyānām
Vietininkas kanyāyām kanyayoḥ kanyāsu

Žemiau pateiktas vyriškosios giminės žodžio √agni („ugnis“), kurio kamienas baigiasi -i, linksniavimas.

Vyriškoji giminė, √-i
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas agniḥ agnī agnayāḥ
Šauksmininkas agne agnī agnayāḥ
Galininkas agnim agnī agnīn
Įnagininkas agninā agnibhyām agnibhiḥ
Naudininkas agnaye agnibhyām agnibhyaḥ
Abliatyvas agneḥ agnibhyām agnibhyaḥ
Kilmininkas agneḥ agnyoḥ agnīnām
Vietininkas agnau agnyoḥ agniṣu

Būdvardis

Sanskrito būdvardžiai, kaip ir daiktavardžiai, kaitomi skaičiumi ir linksniu, jų linksniavimas toks pats, kaip tos pačios kamieno galūnės daiktavardžio. Jie yra derinami prie daiktavardžio. Būdvardžių kaitymas gimine vyksta tokiu principu: didelė dalis būdvardžių, kurie vyriškoje ir niekatrojoje giminėje baigiasi -a, moteriškoje giminėje gaus galūnę , pvz., śukla (baltas) – śuklā (balta). Tačiau dalis būdvardžių moteriškoje giminėje gaus galūnę , pvz., sundara (gražus) – sundarī (graži). Dalyvinės darybos būdvardžiai su galūne -ta, moteriškoje giminėje visada gaus galūnę -tā.

Įvardis

Sanskrito įvardžiai kaitomi skaičiumi, linksniu, gimine ir derinami prie daiktavardžio.

Žemiau pateiktas įvardžio saḥ (tas, jis) linksniavimas.

Vyriškoji ir niekatroji (kur skiriasi, atskirta „/„) giminė
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas saḥ, sa/tat tau/te te/tāni
Galininkas tam/tat tau/te tān/tāni
Įnagininkas tena tābhyām taiḥ
Naudininkas tasmai tābhyām tebhyaḥ
Abliatyvas tasmāt tābhyām tebhyaḥ
Kilmininkas tasya tayoḥ teṣām
Vietininkas tasmin tayoḥ teṣu
Moteriškoji giminė
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas te tāḥ
Galininkas tām te tāḥ
Įnagininkas tayā tābhyām tābhiḥ
Naudininkas tasyai tābhyām tābhyaḥ
Abliatyvas tasyaḥ tābhyām tābhyaḥ
Kilmininkas tasyaḥ tayoḥ tāsām
Vietininkas tasyām tayoḥ tāsu

Žemiau pateiktas įvardžių aham (“aš„, kamienas √mat) ir tvam (“tu“, kamienas √tvat) linksniavimas. Skliaustuose nurodytos enklitinės formos.

Aš/mudu/mes
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas aham āvām vayam
Galininkas mām (mā) āvām (nau) asmān (nas)
Įnagininkas mayā āvābhyām asmābhiḥ
Naudininkas mahyam (me) āvābhyām (nau) asmabhyam (nas)
Abliatyvas mat āvābhyām asmat
Kilmininkas mama (me) āvayoḥ (nau) asmākam (nas)
Vietininkas mayi āvayoḥ asmāsu
Tu/tiedu/jūs
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas tvam yuvām yūyam
Galininkas tvām (tvā) yuvām (vām) yuṣmān (vas)
Įnagininkas tvayā yuvābhyām yuṣmābhiḥ
Naudininkas tubyam (te) yuvābhyām (vām) yuṣmābhyam (vas)
Abliatyvas tvat yuvābhyām yuṣmat
Kilmininkas tava (te) yuvayoḥ (vām) yuṣmākam (vas)
Vietininkas tvayi yuvayoḥ yuṣmāsu

Taip pat skaitykite

Nuorodos

Wikipedia
Wikipedia
Vikipedija Sanskritas

Šablonas:Link FA Šablonas:Link GA