Sanskritas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Eilutė 23: | Eilutė 23: | ||
Sanskritas priklauso [[Indoeuropiečių kalbos|indoeuropiečių kalbų šeimos]] [[Indoarijų kalbos|indoarijų šakai]]. Spėjama, kad [[indoeuropiečiai]] į [[Indija|Indiją]] atsikraustė 1500–500 metų pr. m. e. periodu, kartu atsinešdami ir besiformuojančią žodinę Vedų tradiciją. Jos užrašytos Vedų kalba tik II amžiuje pr. m. e. |
Sanskritas priklauso [[Indoeuropiečių kalbos|indoeuropiečių kalbų šeimos]] [[Indoarijų kalbos|indoarijų šakai]]. Spėjama, kad [[indoeuropiečiai]] į [[Indija|Indiją]] atsikraustė 1500–500 metų pr. m. e. periodu, kartu atsinešdami ir besiformuojančią žodinę Vedų tradiciją. Jos užrašytos Vedų kalba tik II amžiuje pr. m. e. |
||
Klasikinis sanskritas gimė maždaug V amžiuje pr. m. e. Tuo metu gyvenęs [[kalbotyra|gramatikas]] [[Panini]]s suformulavo ir aprašė sanskrito [[gramatika|gramatiką]] supaprastindamas ir išvalydamas nuo kai kurių archajiškų formų. Dėl jo reikšmės klasikinis sanskritas kartais dar vadinamas Paninio sanskritu. |
Klasikinis sanskritas, gimė maždaug V amžiuje pr. m. e. Tuo metu gyvenęs [[kalbotyra|gramatikas]] [[Panini]]s suformulavo ir aprašė sanskrito [[gramatika|gramatiką]] supaprastindamas ir išvalydamas nuo kai kurių archajiškų formų. Dėl jo reikšmės klasikinis sanskritas kartais dar vadinamas Paninio sanskritu. |
||
== Sanskritas ir lietuvių kalba == |
== Sanskritas ir lietuvių kalba == |
19:30, 22 lapkričio 2012 versija
Sanskritas संस्कृत | |
Kalbama | Indijoje |
---|---|
Kalbančiųjų skaičius | liturginė kalba 14 000 gimtąja kalba |
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | - |
Kilmė | Indoiranėnų Indoarijų |
Rašto sistemos | Devanagari, Granta (pietuose), kitos vietinės sistemos |
Oficialus statusas | |
Oficiali kalba | Indija, Utarakhandas Viena iš 22 oficialių Indijos kalbų |
Kalbos kodai | |
ISO 639-1 | sa |
ISO 639-2 | san |
ISO 639-3 | san |
Sanskritas (skr. संस्कृत = saṁskṛta) – klasikinė Indijos kalba, priskiriama indoeuropiečių kalbų šeimai, indoarijų kalbų grupei. Buvo ir dažnai tebėra naudojama kaip liturginė induizmo, budizmo ir džainizmo kalba, naudojama filosofijos, literatūros kūriniuose. Užrašoma iš brahmi kilusi devanagari rašto atmaina.
Pavadinimas „sanskritas“ kildinamas iš priešdėlio saṁ („su-“), šaknies kṛ („kurti, daryti“) ir priesagos ta (atitinka lietuvių neveikiamojo dalyvio priesagą „ta“). Pažodžiui terminas „sanskritas“ gali būti verčiamas kaip „sukurtas“, tačiau bendresnė šio žodžio reikšmė yra „išbaigtas, tobulas“.
Tradiciškai išskiriami du sanskrito kalbos raidos etapai: Vedų sanskritas ir klasikinis sanskritas. Nors dabar vyksta diskusijos ar klasikinis sanskritas tikrai gimė Vedų kalbos pagrindu.
Sanskrito reikšmę Indijos kultūroje galima palyginti su lotynų kalba krikščioniškoje Europoje. Nors abi kalbos laikomos mirusiomis, tačiau religiniais, moksliniais tekstais bei grožine literatūra išsilaikė iki šių dienų. Tiesa, priešingai nei lotynų kalba, sanskritas praktiškai niekad nebuvo šnekamąja, gimtąja kalba, o labiau aukštosios kultūros, brahmanų kalba. Sanskrito priešybė buvo šnekamosios indų kalbos, vadinamos prakritais.
Kilmė ir istorija
Sanskritas priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos indoarijų šakai. Spėjama, kad indoeuropiečiai į Indiją atsikraustė 1500–500 metų pr. m. e. periodu, kartu atsinešdami ir besiformuojančią žodinę Vedų tradiciją. Jos užrašytos Vedų kalba tik II amžiuje pr. m. e.
Klasikinis sanskritas, gimė maždaug V amžiuje pr. m. e. Tuo metu gyvenęs gramatikas Paninis suformulavo ir aprašė sanskrito gramatiką supaprastindamas ir išvalydamas nuo kai kurių archajiškų formų. Dėl jo reikšmės klasikinis sanskritas kartais dar vadinamas Paninio sanskritu.
Sanskritas ir lietuvių kalba
Kadangi tiek sanskritas, tiek lietuvių kalba yra labai archajiškos, yra nemažai giminingų ir panašių žodžių, turinčių vienodą ar artimą reikšmę. Pavyzdžiui: agnis – ugnis, vajus – vėjas, aśru – ašara, avis – avis, aśvā – ašva, kumelė, kūrmas – kurmis, ratha – ratas, devas – Dievas, navyas – naujas, madhu – medus, vīra – didvyris, svapnas – sapnas, sanas – senas, sravati – srovena, śvaśuras – šešuras ir daug kt. Be to, kalbos panašios ir savo morfologija: skr. asmi - asi - asti = liet. esu - esi - esti.
lietuviškai: Dievas davė dantis, Dievas duos duonos.
Sanskritu: Devas adadat datas, Devas dasyati dhanas.
Šis kalbų panašumas yra ne dėl artimos jų giminystės (lietuvių kalba priklauso baltų-slavų kalboms, sanskritas – indoarijų), tačiau dėl to, kad abi šios kalbos išlaikė daug indoeuropiečių prokalbės elementų. Sanskritas, kaip liturginė kalba, nepakito nuo pat sukūrimo, o lietuvių kalba dėl istorinių ir kultūrinių aplinkybių taip pat pakito palyginti nedaug.
Sanskritas ir tarptautinė komunikacija
Nemažai sanskrito žodžių buvo perimti kai kurių Europos kalbų ar netgi yra tapę tarptautiniais: avatara, arijas, ašramas, bagvanas, čakra, guru, mantra, svastika, joga.
Raštas
Sanskrito kalba užrašoma devanagari raštu, kilusiu iš brahmi rašto sistemos. Devanagari raštas pagrįstas skiemenimis. Tačiau sanskrite šis raidynas naudojamas kiek kitaip, nei šiuolaikinėse jį naudojančiose kalbose (hindi, nepalų ir kt.). Visų pirma, sanskrite nenukrenta paskutinio skiemens balsis (matra), o jei ją reikia panaikinti – rašoma virama. Matros nedingsta bei nesiredukuoja į kitus garsus ir žodžio viduryje. Sanskrite yra keletas raidžių (skiemeniniai balsiai ṝ, ḷ, ḹ), nesutinkami kitose devanagari naudojančiose kalbose, tačiau tuo tarpu sanskrite nėra ženklų, kurie naudojami užrašyti su skoliniais atėjusiems garsams (f, z, ch ir kt.). Sanskrite dažnai naudojama kitoms kalboms nebūdinga visarga. Sanskritas taip pat pasižymi didesne ligatūrų ir pačių ženklų užrašymo įvairove.
Daugelyje vakarietiškų leidinių, kuriuose naudojamas sanskritas (gramatikose, religiniuose tekstuose) paprastai naudojama tik lotyniška perraša.
Sandhi taisyklės
Vienas pagrindinių sanskrito fonetinių elementų – sandhi taisyklės, nusakančios garsų pakitimą vienas kito atžvilgiu. Išskiriamos išorinės sandhi taisyklės (nusako žodžių susiliejimą) ir vidinės sandhi taisyklės (nusako garsų susiliejimą pačiame žodyje).
Žemiau išvardintos sandhi taisyklės vyksta iš viršaus į apačią, bet ne atvirkščiai, t.y., pritaikius 4-ąją taisyklę, 1-os taikyti nebegalima.
Pastaba: sudurtinių žodžių dėmenims, bei dažnai galūnėms -bhyām, -bhis, -bhyas, -su galioja ne vidinės, bet išorinės sandhi taisyklės.
Išoriniai sandhi
- 1. Žodžių pabaigos balsių sandhi:
- jei du vienodos kokybės balsiai atsiduria vienas prieš kitą, jie sudaro vieną ilgą balsį; pvz., devī + iva → devīva.
- balsis a/ā, atsidūręs prieš kitos kokybės sudaro:
- su i/ī sudaro e; pvz., kanyā + iva → kanyeva.
- su u/ū sudaro o; pvz., rājā + uvāca → rājovāca.
- su ṛ sudaro ar; pvz., mahā + ṛśi → maharśi.
- su e/ai sudaro ai; pvz., kanyā + eva → kanyaiva.
- su o/au sudaro au.
- kiti balsiai, atsidūrę prieš skirtingą balsį kinta taip (tačiau nekeičia sekančio balsio):
- i/ī virsta y; pvz., devī + āgacchati → devyāgacchati.
- u/ū virsta v; pvz., astu + iti → astviti.
- ṛ virsta r.
- 2. Žodžių pabaigos dvibalsių sandhi:
- sanskrito dvibalsiai e ir o, atsidūrę prieš a išlieka, bet panaikina pačią a (jos išnykimas perrašoje žymymas apostrofu, o devanagari – avagraha ऽ); pvz., gṛhe + asti → gṛhe 'sti (devanagari: गृहे ऽस्ति).
- dvibalsiai e ir o atsidūrę prieš kitus balsius ir dvibalsius (išskyrus a), virsta a; pvz., gṛhe + āsīt → gṛha āsīt.
- dvibalsiai ai ir au, atsidūrę prieš kitus balsius ar dvibalsius atitinkamai virsta:
- ai virsta ā; pvz., kanyāyai + eva → kanyayā eva.
- au virsta āv; pvz., tau + ubhau → tāvubhau.
- 3. Žodžių pabaigos priebalsių (išskyrus -s ir -r) sandhi:
- priebalsiai k, t, ṭ, p, atsidūrę prieš skardųjį priebalsį, balsį arba dvibalsį suskardėja ir virsta savo skardžiuoju atitikmeniu (atitinkamai – g, d, ḍ, b); pvz. grāmāt + na → grāmadna.
- priebalsiai k, t, ṭ, p atsidūrę prieš nosinį priebalsį (n, m) gali virsti savo eilės nosiniu priebalsiu; pvz., gṛhāt + me → gṛhānnme, vāk + me → vagme.
- priebalsiai k, t, ṭ, p atsidūrę prieš priebalsį h suskardėja, o h gali pavirsti atitinkamu apsiruotu priebalsiu; pvz., vāk + hi → vagghi.
- priebalsis t, atsidūręs prieš priebalsius l, c, ch, j, jh, ṭ, ṭh, ḍ, ḍh su jais asimiliuojasi; pvz. ācāryāt + labhante → ācāryāllabhante.
- priebalsis t, atsidūręs prieš ś, sudaro junginį cch.
- nosiniai priebalsiai n ir ṅ, galūnėse su trumpuoju balsiu, prieš balsį arba dvibalsį sudvigubėja; pvz., bharan + eva → bharanneva;
- kitais atvejais nosinis n keisis sekančiai:
- prieš j, jh virs ñ; pvz., tān + janān → tāñjanān.
- prieš ś virs ñ arba sudarys junginį ñch; pvz., tān + śūrān → tāñchūrān.
- su l sudarys junginį ṃll; pvz., tān + lokān → tāṃllokān.
- su t, th sudarys junginius ṃst, ṃsth; pvz., bharan + tat → bharaṃstat.
- su ṭ, ṭh sudarys junginius ṃṣṭ, ṃṣṭh.
- su c, ch sudarys junginius ṃśc, ṃśch.
- su s gali sudaryti junginį nts; pvz., tān + sūryān → tāntsūryān.
- su ṣ gali sudaryti junginį ntṣ.
- priebalsis m atsidūręs prieš priebalsį virsta anusvara (ṃ), tačiau prieš dantinius priebalsius šis kitimas nėra privalomas; pvz., phalam + bhvati → phalaṃ bhavati, svairam + muñcanti → svairaṃ muñcanti arba svairammuñcanti.
- priebalsiai k, t, ṭ, p, atsidūrę prieš skardųjį priebalsį, balsį arba dvibalsį suskardėja ir virsta savo skardžiuoju atitikmeniu (atitinkamai – g, d, ḍ, b); pvz. grāmāt + na → grāmadna.
- 4. Žodžių pabaigos priebalsių -s ir -r sandhi:
- izoliuotoje formoje (kai žodis yra vienas arba baigia sakinį) -s arba -r pavirsta į visargą (ḥ); pvz., devas → devaḥ, punar → punaḥ.
- prieš dusliuosius priebalsius -s ir -r susijungia su tolesniu žodžiu ir pakinta:
- prieš t ir th virsta s; pvz., vṛkas + tu → vṛkastu, punar + tu → punastu.
- prieš ṭ ir ṭh virsta ṣ;
- prieš c ir ch virsta ś; pvz., vṛkas + ca → vṛkaśca, punar + ca → punaśca.
- prieš kitus dusliuosius (k, kh, p, ph, ṣ, ś, s) vrsta visarga (ḥ) ir su kitu žodžiu nesijungia; pvz., devas + pṛcchati → devaḥ pṛcchati.
- -s ir -r galūnės (išskyrus galūnes -as, -ās) prieš skardžiuosius priebalsius (išskyrus r), balsius ir dvibalsius virsta r; pvz., agnis + iva → agniriva;
- -s ir -r galūnės (išskyrus galūnes -as, -ās) prieš r galūnės netenka, o jei prieš ją ėjęs balsis buvo trumpas, jis pailgėja; pvz., agnis + rocate → agnīrocate.
- galūnė -as prieš a virsta o, o vietoje a lieka avagraha; pvz., devas + api → devo 'pi.
- žodžiai, besibaigiantys galūne -as, prieš skardžiuosius priebalsius gauna galūnę o; pvz. vṛkas + gacchati → vṛko gacchati.
- žodžiai, besibaigiantys galūne -as, prieš balsius (išskyrus a) ir dvibalsius gauna galūnę a; pvz., devas + uvāca → deva uvāca.
- žodžiai, besibaigiantys galūne -ās, prieš skardžiuosius priebalsius, balsius ir dvibalsius gauna galūnę ā; pvz., kanyās + iva → kanyā iva.
Vidiniai sandhi
- 1. Galūnių priebalsių supaprastinimas:
- jei žodis baigiasi grupe priebalsių (2 ar daugiau), tuomet visi, išskyrus pirmąjį, išnyksta; pvz., √vad – N. sg.[1] *√vadant + s → vadan.
- 2. s išnykimas:
- jei priebalsis s atsiduria tarp dviejų trankiųjų priebalsių (kavarga, cavarga, ṭavarga, tavarga, išskyrus nosinius garsus), jis išnyksta; pvz., *a + tāp + s + ta → atāpta.
- 3. Priebalsių žodžio gale ir prieš s kaita:
- k, kh, g, gh, c, j1, h1[2] žodžio gale ar prieš s virsta k; pvz., √vāc – N. sg. *vāc + s → vāk.
- ṭ, ṭh, ḍ, ḍh virsta į ṭ.
- t, th, d, dh virsta į t; pvz., *ched + sya + ti → chetsyati;
- p, ph, b, bh virsta į p.
- ś, ṣ, ch, j2, h2[2] prieš s virsta k, o žodžio pabaigoje virsta ṭ; pvz., √viś – N. sg.[1] *viś + s → viṭ, √rāj N. sg.[1] *rāj + s → rāṭ.
- s žodžio gale bei atsidūrusi prieš s galūnę nepakinta, tačiau prieš s priesagą virsta į t; pvz., √ās – II asm. sg. ās + se → āsse; *vas + sya + ti → vatsyati.
- Šaknys √diś, √dṛś ir √spṛś yra išimtys ir jų ś virsta k; pvz., √diś → N. sg.[1] dik.
- jei aukščiau paminėti kitimai įvyksta šaknyje, prasidedančioje b-, d-, g- ir besibaigiančioje -bh, -dh, -gh arba -h, aspiracija persikelia į šaknies pradžią; pvz., *bandh + sya + ti → bhantsyati; *a + doh + t → adhok.
- 4. s cerebralizacija:
- s (esanti ne žodžio gale ir ne prieš r) po garsų k, r bei balsių ir dvibalsių (išskyrus a ir ā) tampa ṣ; pvz., a + kār + sam → akārṣam. Jei tarp balsio ar dvibalsio ir s yra anusvara arba visarga, ji cerebralizacijos nestabdo.
- junginys sdh cerebralizuojasi į ḍh.
- žodžiai √puṃs, √niṃs, √hiṃs yra išimtys; pvz., N. sg.[1] puṃsā.
- 5. priebalsių sandhi su t, th, dh ir n:
t | th | dh | Pavyzdys | |
---|---|---|---|---|
k, kh, g, c, j1[2] | kt | kth | gdh | yoj + tum → yoktum |
ṭ, ṭh, ḍh | ṭṭ | ṭṭh | ḍḍh | |
t, th, dh | tt | tth | ddh | |
p, ph, b | pt | pth | bdh | |
ś, ṣ, ch, j2[2] | ṣṭ | ṣṭh | ḍḍh | prach + tum → praṣṭum, yaj + tum → yaṣṭum |
s | st | sth | dh | ās + dhve → ādhve |
gh, h1[2] | dh | dh | dh | |
dh | ddh | ddh | ddh | bodh + tum → boddhum |
bh | bdh | bdh | bdh | |
h2[2][3] | ḍh | ḍh | ḍh | lih + ta → līḍha, vah + tum → vodḍhum |
n | Pavyzdys | |
---|---|---|
d | n | chid + na → chinna |
j1[2] | g | vij + na → vigna |
c | k | ac + na → akna |
- 6. vidiniai balsių ir dvibalsių kitimai
- jei žodžio viduryje esantys e, ai, o, au atsiduria prieš balsį, dvibalsį arba y, vyksta tokie kitimai:
- e → ay; pvz., ne + āmi → nayami.
- ai → āy.
- o ir au → āv; pvz., bho + vati → bhāvati.
- jei žodžio viduryje esantys e, ai, o, au atsiduria prieš balsį, dvibalsį arba y, vyksta tokie kitimai:
- 7. n cerebralizacija:
- jei tuoj po n seka balsis, dvibalsis ar priebalsiai y, r, l, v, o bet kurioje vietoje prieš n yra ṣ, r, ṛ, ṝ, tuomet ta n virsta į ṇ; pvz., vyr. g. įnagininkas sundareṇa devena.
- tačiau jei tarp ṣ, r, ṛ, ṝ ir n įsiterpia palataliniai (c, ch, j, jh), cerebraliniai (ṭ, ṭh, ḍ, ḍh) ar dantiniai (t, th, d, dh) priebalsiai, cerebralizacija nevyksta; pvz., kṛtena.
- 8. kiti sonantų[4] kitimai:
- nosinis garsas prieš priebalsį virsta atitinkamos eilės (varga) nosiniu sonantu, o prieš pučiamusius garsus (ś, ṣ, s) – anusvara; pvz., gam + tum → gantum; yu + n + j + anti → yuñjanti; yu + n + j + kte → *yu + n + kte → yuṅkte.
- c ir j atsidūrę prieš n sudaro cñ ir jñ; pvz., N. sg.[1] rājan → D. sg.[5] rājñe.
- jei žodis izoliuotoje formoje baigiasi ñ arba anusvara tada jos atitinkamai virsta n ir ṅ; pvz., √udañc → N. sg.[1] *udañcs → *udañ → udaṅ.
- metatezė – jei po priebalsio yra ar, ār, al, o po jų kṣ, ṣt, pt, ps, tada anksčiau minėti dvigarsiai virsta atitinkamai ra, rā, la; pvz., darś + sya + ti → *dark + syati → *darkṣyati → drakṣyati.
- 9. priebalsių sudvejinimas
- neretai senuose tekstuose po r einantis priebalsis gali būti sudvejintas; pvz., dirghaḥ = dirgghaḥ.
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 Vienaskaitos vardininkas
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 Dauguma žodžių, besibaigiančių j ir h gaus galūnę k, tačiau dalis žodžių bus kaitomi pagal j2, h2 pavyzdį. Pastarajai grupei priklausančios šaknys yra yaj, vraj, rāj, bhrāj, mṛj, sṛj, bhṛjj, vah, sah, lih, mih, gah/gūh, ruh, tṛh, dṛh, vṛh/bṛh, baṃh, muh (pastarasis abiem būdais)
- ↑ jei prieš h eina i, u, a, tai įvykus sandhi jos virsta ī, ū, o
- ↑ y, r, l, v ir nosiniai priebalsiai
- ↑ vienaskaitos naudininkas
Trijų laipsnių balsių kitimai
Balsiai sanskrito žodžių šaknyse gali būti 3 laipsnių: silpnojo, normaliojo (guṇa) ir stipriojo (vṛddhi). Skirtingose gramatinėse formose panaudojami skirtingi šaknies laipsniai. Žemiau pateikta balsiokaitos tvarka skirtinguose laipsniuose (paryškintas variantas paprastai pateikiamas žodyninėje žodžio šaknyje):
Kintamasis balsis | Silpnasis laipsnis | Guṇa laipsnis | Vṛddhi laipsnis |
---|---|---|---|
i, ī | i, ī | e/ay | ai/āy |
u, ū | u, ū | o/av | au/āv |
a, ā | ø, i, ī (a) | a, ā | ā |
ṛ | ṛ | ar | ār |
ṝ | īr, ūr | ar | ār |
ḷ | ḷ | al | āl |
(*ṃ) | a, ām | am | ām |
(*ṇ) | a, ā | an | ān |
Pavyzdžiai:
- √kṛt – būtojo laiko dalyvis (silpn. l.) – kṛta, esamojo laiko VIII kl. (guṇa) – karoti, perfectum laikas (vṛddhi) – cakāra;
- √bhū – esamojo laiko I kl. (guṇa) – bhavati, būtojo laiko dalyvis (silpn. l.) – bhūta.
Gramatika
Sanskritui būdingas redukuotas vokalizmas, sudėtingas konsonantizmas, kiekybinė balsių kaita. Yra 8 linksniai, 3 giminės, 3 skaičiai, sudėtinga veiksmažodžio laikų ir nuosakų sistema, 3 rūšys. Išplėtota sudurtinių žodžių daryba, daug sinonimų.
Veiksmažodis
Veiksmažodžiai sanskrite asmenuojami kaip ir lietuvių kalboje, tačiau pasižymi tuo, kad turi dviskaitos formą, kuri lietuvių kalboje beveik išnykusi.
Sanskrito veiksmažodžiai turi vieną iš dviejų arba abidvi formas: parasmaipada (activum) ir atmanepada (medium). Parasmaipada forma nurodo, kad veiksmas atliekamas pačio veikėjo, o atmanepada – kažkieno kito veikėjo pageidavimu. Realiai, skirtis tarp šių formų nežymi.
Esamasis laikas
Žemiau pateiktas žodžio (kamieno) √vad („kalbėti“) asmenavimas esamajame laike, I-oje asmenavimo klasėje (asmenuotėje). I klasės asmenuotė sudaroma tokiu principu: žodžio šaknis guṇa laipsnyje + tema a + galūnė. I-ajame asmenyje tema a virsta į ā. Taip pat pateiktas I-os klasės žodžio √jay („aukoti“) asmenavimas atmanepada formoje.
|
|
Daiktavardis
Daiktavardžiai (kaip ir būdvardžiai, įvardžiai, dalyviai) kaitomi giminėmis, skaičiais, linksniais.
Žemiau pateiktas vyriškosios giminės žodžio √deva („dievas“), kurio kamienas baigiasi -a, linksniavimas, to paties kamieno niekatrosios giminės žodžio √vana („miškas“) linksniavimas, bei moteriškos giminės -ā' besibaigiančio kamieno žodžio √kanyā („mergelė“) linksniavimas.
|
|
|
Žemiau pateiktas vyriškosios giminės žodžio √agni („ugnis“), kurio kamienas baigiasi -i, linksniavimas.
BūdvardisSanskrito būdvardžiai, kaip ir daiktavardžiai, kaitomi skaičiumi ir linksniu, jų linksniavimas toks pats, kaip tos pačios kamieno galūnės daiktavardžio. Jie yra derinami prie daiktavardžio. Būdvardžių kaitymas gimine vyksta tokiu principu: didelė dalis būdvardžių, kurie vyriškoje ir niekatrojoje giminėje baigiasi -a, moteriškoje giminėje gaus galūnę -ā, pvz., śukla (baltas) – śuklā (balta). Tačiau dalis būdvardžių moteriškoje giminėje gaus galūnę -ī, pvz., sundara (gražus) – sundarī (graži). Dalyvinės darybos būdvardžiai su galūne -ta, moteriškoje giminėje visada gaus galūnę -tā. ĮvardisSanskrito įvardžiai kaitomi skaičiumi, linksniu, gimine ir derinami prie daiktavardžio. Žemiau pateiktas įvardžio saḥ (tas, jis) linksniavimas.
Žemiau pateiktas įvardžių aham (“aš„, kamienas √mat) ir tvam (“tu“, kamienas √tvat) linksniavimas. Skliaustuose nurodytos enklitinės formos.
Taip pat skaitykiteNuorodos |