Toponimika

Toponimika (topos + gr. onyma - vardas) – kalbotyros šaka, tyrinėjanti vietovardžius, tikrinius vietų ir kitų geografinių objektų vardus. Apima hidronimiją (upės, ežero, pelkės, jūros ar kito vandens telkinio vardus), oikonimiją (kaimo, miesto ar kitų gyvenamųjų vietovių vardus), oronimiją (kalnų vardus), choronimiją (teritorijų, sričių, kraštų vardus), urbanonimiją (miesto dalių, aikščių, gatvių vardus), agronimiją (laukų, dirvų vardus), drimonimiją (miškų, girių, jų dalių vardus) ir mikrotoponimiją (smulkių vietų vardus).

Istorija

Lietuvių toponimija rankraštinis rinkinys išliko iš XVIII a. vidurio. Ją intensyviai kaupti pradėta XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje (J. Spruogis, E. Volteris, J. Tumas, V. Kalvaitis). Daug vietovardžių surinko K. Būga. Iki 1940 m. iš gyvosios kalbos užrašyta apie 200000 toponimų, o dabar yra per 700000 gyvųjų (rinktų iš gyvosios kalbos) ir apie 250000 istorinių (užfiksuotų tik raštuose) toponimų. Toponimai padeda nustatyti tautų paplitimo plotus, kalbos ypatybes, išsiaiškinti tolimos praeities įvykius ir kt. Pagal toponimus nustatyta, kaip istorijos eigoje keitėsi baltų gyvenama teritorija.

Taip pat skaitykite

• Antroponimika