Halldór Laxness: Skirtumas tarp puslapio versijų
S robotas Pridedama: en:Halldór Laxness |
|||
| Eilutė 79: | Eilutė 79: | ||
[[el:Χαλντόρ Λάξνες]] |
[[el:Χαλντόρ Λάξνες]] |
||
[[es:Halldór Laxness]] |
[[es:Halldór Laxness]] |
||
[[en:Halldór Laxness]] |
|||
[[eo:Halldór Kiljan Laxness]] |
[[eo:Halldór Kiljan Laxness]] |
||
[[fr:Halldór Laxness]] |
[[fr:Halldór Laxness]] |
||
16:01, 17 spalio 2012 versija
| Halldór Laxness | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1902 m. balandžio 23 d. Reikjavikas, Islandija |
| Mirė | 1998 m. vasario 8 d. (95 metai) Reikjavikas, Islandija |
| Tautybė | islandas |
| Tėvas | Guðjón Helgason |
| Motina | Sigríður Halldórsdóttir |
| Sutuoktinis (-ė) | Auður Sveinsdóttir |
| Veikla | rašytojas |
| Žymūs apdovanojimai | |
 Vikiteka |
Halldór Laxness |
Halldór Laxness (1902 m. balandžio 23 d. – 1998 m. vasario 8 d.) buvo XX a. islandų rašytojas. Laxness per savo karjerą rašė eilėraščius, straipsnius, pjeses, trumpas istorijas ir noveles. Jo kūrybą įtakojo August Strindberg, Sigmund Freud, Sinclair Lewis, Upton Sinclair, Bertold Brecht ir Ernest Hemingway[1]. 1955 m. jis laimėjo Nobelio literatūros premiją.
Biografija
Halldór Laxness tikrasis vardas yra Halldór Guðjónsson. Jis gimė Reikjavike 1902 m. Jo šeima 1905 m. persikėlė į Laxnes prie Mosfellsbær į šiaurę nuo Reikjaviko. Jis greitai pradėjo skaityti knygas ir rašyti istorijas. Kai jam buvo 14 metų laikraštis Morgunblaðið išspausdino jo straipsnį. Jo pirmas romanas Gamtos namai išleistas 1919 m.[2] Tuo metu jis pradėjo savo keliones Europoje.[3]
1922 m. jis įstojo į Šv. Moriso vienuolyną Klervo, Liuksemburge. Ten vienuoliai laikėsi Benediktinų regulos. Laxness priėmė katalikų krikštą 1923 m. pradžioje. Po to jis pasikeitė pavardę į Laxness (pagal kaimą, kuriame gyveno).
Vienuolyne jis skaitė, studijavo prancūzų kalbą, lotynų, filosofiją ir teologiją. Čia Halldór Laxness parašė Po šventuoju kalnu 1924 m. Po religijos pakeitimo jis tapo vienuolių grupės, kuri meldėsi už Skandinavijos atsivertimą į katalikybę nariu.
Laxness religinis laikotarpis ilgai netruko, kelionėje į Ameriką jis susižavėjo socializmu.[4] Ten jis bandė kurti filmų scenarijus Holivudo filmams 1927–1929 m.
XX a. trečiame dešimtmetyje Halldór Laxness tapo „jaunesnės kartos apaštalu“ ir puolė kito islandų rašytojo Einar Hjörleifsson Kvaran, kuris buvo |Nobelio premijos kandidatas, krikščionišką spiritualizmą. Jis taip pat keliavo į Tarybų sąjungą, gyrė jos sistemą ir kultūrą.
Laxness išvertė į islandų kalbą Ernest Hemingway Atsisveikinimą su ginklais 1941 m. su daugybe neologizmų. 1943–46 m. jis parašė istorinį romaną Islandijos varpas.
Atsakydamas į nuolatinę JAV armijos bazę Keblavike jis parašė satyrą Atomo stotis. Tai buvo viena iš priežasčių kodėl jis atsidūrė JAV juoduosiuose sąrašuose.[5]
1953 m. jis buvo apdovanotas sovietų remiamos Pasaulio taikos tarybos literatūrine premija, o 1955 m. – Nobelio literatūros premija.
Jis nusivylė Tarybų sąjunga po jos karinių veiksmų Vengrijoje 1956 m.
1957 m. Halldór Laxness su žmona keliavo po pasaulį, lankėsi Amerikoje, Pekine, Bombėjuje, Kaire ir Romoje.
XX a. septintame dešimtmetyje jis rašė pjeses Islandijos teatrams. Iš jų sėkmingiausia buvo Balanžių pokylis 1966 m..
Jis toliau rašė, o jo žmona Auður Sveinsdóttir buvo jo sekretore ir verslo vadybininke. Senatvėje Halldór Laxness susirgo Alzheimerio liga, buvo perkeltas į senelių namus, kur mirė būdamas 95 metų. Jis buvo dukart vedęs, turėjo 4 vaikus.
Išnašos
- ↑ Guðmundsson, pp. 49, 117, 149, 238, 294
- ↑ Guðmundsson, p. 33
- ↑ Guðmundsson, p. 34
- ↑ Halldór Laxness biography. nobelprize.org
- ↑ Chay Lemoine (2010-11-18). The View from Here, No. 8. icenews.is