Vokiečių ordinas: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[1230]]–[[1249]] m. Ordinas užkariavo beveik visus prūsus ir ėmė kelti grėsmę [[kuršiai|kuršiams]], [[žemaičiai|žemaičiams]], taip pat ir [[lietuviai|lietuviams]]. Vėliausiai užkariauti buvo [[sambiai]], [[skalviai]] ir [[nadruviai]]. [[1237]] m. po [[1236]] m. pralaimėto [[Saulės mūšis|Saulės mūšio]] su Kryžiuočių ordinu susijungė [[Kalavijuočių ordinas]] (nuo tada – [[Livonijos ordinas]]), [[1202]] m. įsikūręs dabartinės [[Latvija|Latvijos]] ir [[Estija|Estijos]]Durnose teritorijose. [[1260]] m. kilo [[Didysis prūsų sukilimas]], kurio vienas iš vadų buvo [[Herkus Mantas]] ir kuris tęsėsi iki [[1274]] m., kai buvo galutinai numalšintas. [[1283]] m. teutonai pirmą kartą atakavo Lietuvos žemes<ref> (red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušienė, ''Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo'', Kraštotvarka, Kaunas, 1999, ISBN 9986-892-34-1, s. 18. </ref> Galutinai prūsai buvo užkariauti [[1285]] m. Prie šių žemių užkariavimo daug prisidėjo [[Čekija|Čekijos]] karaliaus [[Otokaras II|Otokaro II]] žygis, kurio metu buvo įkurtas [[Karaliaučius]]. Užkariavimo strategija rėmėsi prūsų gynybinių taškų naikinimu ir savų [[pilis|pilių]] statymu, kurios tapdavo tolimesnės ekspansijos bazėmis. Į užkariautas žemes buvo keliami [[kolonizacija|kolonistai]] iš Mozūrijos, Čekijos ir [[Vokietija|Vokietijos]]. [[1309]] m. didysis ordino magistras persikėlė į [[Marienburgas|Marienburgą]], Prūsija tapo Ordino centru.