Šv. Rokas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas Selfan pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (MerlIwBot keitimas)
Selfan (aptarimas | indėlis)
Atšauktas naudotojo Homo (Aptarimas) darytas keitimas 4102704
Eilutė 2: Eilutė 2:
| fonas = rel
| fonas = rel
| vardas = Šventasis Rokas<br />{{la|Rochus}}
| vardas = Šventasis Rokas<br />{{la|Rochus}}
| paveikslėlis = Sv. Rokas. 2007-04-01.jpg
| paveikslėlis = SaintRokas.jpg
| paveikslėlio apibūdinimas = Šv. Rokas ant [[Viekšniai|Viekšnių]] senųjų kapinių vartų stulpo
| paveikslėlio apibūdinimas = Šv. Rokas ant [[Viekšniai|Viekšnių]] senųjų kapinių vartų stulpo
| paveikslėlio dydis =
| paveikslėlio dydis =

20:04, 10 spalio 2012 versija

Šventasis Rokas
lot. Rochus
Vaizdas:SaintRokas.jpg
Šv. Rokas ant Viekšnių senųjų kapinių vartų stulpo
Gimė 1295 m.
Mirė 1327 m. rugpjūčio 16 d. (~32 metai)
Šventasis
Globoja sergančiųjų maru, cholera ir odos ligomis globėjas

Šventasis Rokas (arab. روكز‎; lot. Rochus; katalonų kalba: Roc; it. Rocco; pranc. Roch; Maltiečių kalba: Rokku; ispanų ir portugalų kalba: Roque; vok. Rochus; slovėnų ir kroatų kalba: Rok; dalmatų kalba: Roko; vengr.: Rókus; gr. Pókkou g. apie 12951327 m. rugpjūčio 16 d. pagal kitus šaltinius g. apie 1348 m. – 1376/1379 m. rugpjūčio 15/rugpjūčio 16 d.) – katalikų šventasis.

Šventasis Rokas mene

Lietuvių skulptūroje vaizduojamas kaip nusilpęs ir pavargęs keliautojas, kurį nuo bado išgelbėjo šunelis. Jis laikomas sergančiųjų maru, cholera ir odos ligomis globėjas. Gyvas būdamas pridarė daug stebuklų. Šv. Rokas (pranc. St. Roche, it. San Rocco) gimė 1295 m. Prancūzijoje, Montpellier miestelyje, turtingo prancūzo ir italės šeimoje. Būdamas vos 15 metų Rokas neteko savo tėvų, bet pateko į vienuolių draugiją, kurioje išaugo. Vaikinui būnant 17 – os metų, jo mieste apsilankė popiežius Urbonas V. Šio apsilankymo įkvėptas, Rokas pardavė tėvų palikimą ir susiruošė į piligriminę kelionę pėsčiomis į Romą. XIV a. Europą krėtė maro epidemija. Jaunuoliui keliaujant per Italiją teko sutikti ir slaugyti ne vieną maro auką. Jo maldos ir slaugymas išgelbėjo ne vieną. Tikėta, kad Rokas Dievo apdovanotas gydymo dovana. Slaugydamas kitus Piacenza miestelyje, Rokas pats užsikrėtė maru. Nenorėdamas tapti našta kitiems, jis pasitraukė į mišką, kur tikėjosi praleisti paskutines gyvenimo akimirkas. Tačiau šioje situacijoje Dievas jo neapleido. Roką išgelbėjo šuo, nešdamas jam maistą iš šeimininko namų ir laižydamas jo žaizdas. Vieną dieną iš paskos šuniui į mišką atsekė jo šeimininkas Gotardas, kuris parsivedė Roką namo ir galutiniai išgydė. Prieš tęsdamas savo keliones Rokas sugrįžo į Piacenzą, kur atsidėkodamas Dievui toliau gydė žmones ir netgi gyvulius. Paskutinius savo gyvenimo metus Rokas praleido kalėjime, į kurį pateko apkaltintas šnipinėjimu. Jis mirė 1327 metais, būdamas vos 33 metų. Vėliau jo kūną atpažino pagal kryžiaus formos apgamą ant krūtinės. Šv. Roko palaikai palaidoti Venecijoje, jo vardu pavadintoje bažnyčioje. Paveiksluose šv. Rokas vaizduojamas kaip piligrimas, rodantis juodas maro žaizdas. Šalia jo – šuo, dantyse laikantis duoną, arba laižantis jo žaizdas. Šiandien šv. Rokas laikomas sergančiųjų šių dienų maru – AIDS, kitomis epideminėmis ligomis sergančiųjų globėju.

Taip pat skaitykite

Nuorodos


Lietuvoje didžiausi šv. Roko atlaidai vyksta Kražiuose, rugpjūčio mėnesį.