Satemizacija

Satemizacija - dalies kalbų, šiuo atveju - indoeuropiečių, fonetinė ypatybė, kai indoeuropiečių prokalbės minkštieji priebalsiai k, g yra virtę š, ž. Tolimesnė raida - š, ž < s, z (toks virsmas įvykęs visose slavų kalbose, taip pat prūsų ir kitose paliudytose mirusiose baltų kalbose bei dabartinėje latvių kalboje). Lietuvių kalba, priklausanti rytų baltų grupei, išlaikė senesnį tarimą, t. y. š, ž nevirto s, z. Pavyzdžiai: lietuvių lašiša, latvių lasis ir prūsų lasaso, rus. lasos'; lietuvių žirnis, latvių zirnis ir prūsų zirnis 'grūdas', rus. zerno 'grūdas'. Manoma, kad satemizacija prasidėjo indoiranėnų kalbų areale, t. y. dabartinio Irano, Afganistano, Pakistano ir indoeuropietiškų Indijos dialektų teritorijoje. Todėl šis lingvistinis terminas ir paimtas iš indoiranėnų (Avestos raštų kalbos) žodžio satem 'šimtas'. Indoeuropiečių kalbos, kurios nepatyrė šio fonetinio virsmo, pagal atitinkamą senovės lotynų kalbos žodį centum (sk. kentum 'šimtas') vadinamos kentuminėmis.

Indoiranėnų kalbose satemizacija sistemiškiausia, slavų kalbose nenuoseklumų nedaug, o baltų kalbose šis virsmas nenuoseklus, yra daug žodžių porų su š - k ir ž - g: šleivoti - kleivoti, šaukti - kaukti, šeima, šeimyna - kiemas, kaimas, šiaurė - kiauras; žnybti - gnybti, žirklės - latv. dzirkles (latv. dz > g) 'avikirpės žirklės', žentas - gentis, gentainis ir daug kitų. Dėl didelio satemizacijos nenuoseklumo baltų kalbos kartais net vadinamos „kentuminėmis, patyrusiomis satem kalbų įtaką“ arba užimamčiomis tarpinę padėtį tarp satem ir centum kalbų.

Apskritai visos gyvosios indoeuropiečių kalbos pagal minkštųjų k, g priebalsių likimą skirstomos taip: satem kalbų grupei atstovauja indoiranėnų, slavų, baltų ir armėnų kalbos, o centum - germanų, italikų (romanų), keltų/galų bei graikų. Dėl šių priebalsių specifinių virsmų albanų kalboje priskirti ją satem ar centum kalbų grupei - problemiška.