Imperatorius Konradas IV: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Xqbot (aptarimas | indėlis)
S r2.7.3) (robotas Pridedama: be:Конрад IV Гогенштаўфен
EmausBot (aptarimas | indėlis)
S r2.7.2+) (robotas Pridedama: bg:Конрад IV
Eilutė 82: Eilutė 82:
[[ar:كونراد الرابع ملك ألمانيا]]
[[ar:كونراد الرابع ملك ألمانيا]]
[[be:Конрад IV Гогенштаўфен]]
[[be:Конрад IV Гогенштаўфен]]
[[bg:Конрад IV]]
[[bs:Konrad I, kralj Sicilije]]
[[bs:Konrad I, kralj Sicilije]]
[[ca:Conrad IV d'Alemanya]]
[[ca:Conrad IV d'Alemanya]]

03:33, 20 rugpjūčio 2012 versija

Imperatorius Konradas IV
Dinastija
Štaufenai
Gimė 1228 m. balandžio 25 d.
Andrija, Apulija
Mirė 1254 m. gegužės 21 d.
Lavelo, Bazilikata
Tėvas Frydrichas II
Vokietijos karalius
Valdė 1237-1254 m.
Pirmtakas Henrikas VII Štaufenas
Įpėdinis Vilhelmas Olandas
Sicilijos karalius
Valdė 1250-1254 m.
Pirmtakas Frydrichas II
Įpėdinis Konradinas
Jeruzalės karalius
Valdė 1228 m.
Pirmtakas Izabelė II Jeruzalietė
Įpėdinis Konradas III
Švabijos hercogas
Valdė 1235-1254 m.
Vikiteka Imperatorius Konradas IV

Konradas IV (vok. Konrad IV, 1228 m. balandžio 25 d. Andrija, Apulija1254 m. gegužės 21 d. Lavelo, Bazilikata) – 1237-1254 m. Vokietijos karalius.

Biografija

Kilęs iš Štaufenų dinastijos. Tėvas Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas II, motina Jolanda di Briene mirė gimdydama. 1246 m. vedė Bavarijos hercogo Otono II dukterį Elžbietą Bavarę, jiems gimė sūnus Konradinas (1252-1268 m.)

Valdant tėvui vietoj sukilusio vyresniojo brolio Henriko VII 1237 m. tapo Romėnų karaliumi (taip kartais tituluotas Vokietijos karalius). 1246 m. Frydrichą II popiežius Inocentas IV ekskomunikavo, tais pačiais metais Vokietijoje kitu karaliumi išrinktas Tiuringijos grafas Henrikas Raspė, po šio mirties – Olandijos karalius Vilhelmas. Po Frydricho II mirties 1250 m. Konradas IV, kaip ir jo varžovas Vilhelmas nesėkmingai kandidatavo į Šventosios Romos imperijos sostą. Konradas IV įsitvirtino Pietų Italijoje. Po jo mirties Vokietijoje dar 19 metų nebuvo visuotinai pripažinto Šventosios Romos imperatoriaus.[1] Mirė karinėje stovykloje nuo maliarijos.

Šaltiniai

  1. Imperatorius Konradas IV. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 502 psl.

Literatūra

  • Bernd Schneidmüller/ Stefan Weinfurter (Hrsg.): Die deutschen Herrscher des Mittelalters, Historische Porträts von Heinrich I. bis Maximilian I., Verlag C. H. Beck, München 2003, S. 315ff.
  • O. H. Becker: Kaisertum, deutsche Königswahl und Legitimitätsprinzip in der Auffassung der späteren Staufer und ihres Umkreises, 1975
  • K. E. Demandt: Der Endkampf des staufischen Kaiserhauses im Rhein-Main-Gebiet, in: Hess. Jb. für: Landesgeschichte 7, 1957, S. 102–164
  • A. Finocchiaro-Sartorio: Le leggi di Corrado IV, in: Studi storici e giuridici
  • J. Haller: Von den Staufern zu den Habsburgern – Auflösung des Reichs und Emporkommen der Landesstaaten (1250–1519), ³1970
  • dedicati a Federico Ciccaglione 1, 1909, S. 235–261
  • H. Hartmann: Die Urkunden Konrads IV., 1944, S. 38-163
  • G. Kirchner: Die Steuerliste von 1241, 1953, S. 64-104
  • J. Lehmann: Die Staufer. Glanz und Elend eines deutschen Kaisergeschlechts, 1978
  • E. Maschke: Das Geschlecht der Staufer, 1943
  • R. Morghen: Il tramonto della potenza sveva in Italia 1250–1266, 1936
  • J. Mühlberger: Die Staufer – Aufstieg, Höhe und Ende, Rottweil 1966, ND Göppingen 1977
  • F. W. Schirrmacher: Die letzten Hohenstaufen, Göttingen 1871
  • Friedrich Speier: Geschichte König Konrads IV., Diss Berlin 1989
  • E. Thurnher: Konradin als Dichter, in: DA 34, 1978
  • G. Zeller: König Konrad IV. in Italien 1252–1254, Diss. Straßburg 1907
  • P. Zinsmaier: Studien zu den Urkunden Heinrichs [VII.] und Konrads IV., in: ZGORh 100 (1952), S. 445–565.

Nuorodos