Vsevolodas Jaroslavičius: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
S r2.7.2+) (robotas Keičiama: uk:Всеволод Ярославич |
||
Eilutė 71: | Eilutė 71: | ||
[[ru:Всеволод Ярославич]] |
[[ru:Всеволод Ярославич]] |
||
[[sv:Vsevolod I av Kiev]] |
[[sv:Vsevolod I av Kiev]] |
||
[[uk:Всеволод |
[[uk:Всеволод Ярославич]] |
||
[[zh:弗谢沃洛德一世·雅罗斯拉维奇]] |
[[zh:弗谢沃洛德一世·雅罗斯拉维奇]] |
23:04, 14 rugpjūčio 2012 versija
Vsevolodas Jaroslavičius rus. Всеволод Ярославич | |
---|---|
Kijevo Rusios didysis kunigaikštis, Perjeslavo ir Černigovo kunigaikštis | |
Riurikovičiai | |
Gimė | 1030 m. |
Mirė | 1093 m. balandžio 13 d. (~63 metai) Vyšhorodas, prie Kijevo |
Tėvas | Jaroslavas Išmintingasis |
Motina | Ingegerda |
Sutuoktinis (-ė) | Monomachina nežinoma |
Vaikai | Vladimiras Monomachas Janka Eupraksija Rostislavas Vsevolodovičius |
Kijevo Rusios didysis kunigaikštis | |
Valdė | 1078 m. - 1093 m. balandžio 13 d. |
Pirmtakas | Iziaslavas I, Sviatoslavas II |
Įpėdinis | Sviatopolkas II |
Černigovo kunigaikštis | |
Valdė | 1077 m. - 1078 m. |
Pirmtakas | Borisas Viačeslavičius |
Įpėdinis | Olegas Sviatoslavičius |
Vsevolodas I Jaroslavičius (1030 m. – 1093 m. balandžio 13 d.) – Perejaslavo (nuo 1054 m.) ir Černigovo (nuo 1077 m.) kunigaikštis bei Kijevo didysis kunigaikštis (nuo 1078 m.).
Jaroslavo Išmintingojo sūnus. Drauge su broliais Sviatoslavu ir Iziaslavu sudarė vadinamąjį triumviratą, išleido įstatymų rinkinį „Jaroslavičių tiesa“, kovojo prieš polovcus, torkus. Jam valdant didžiojo kunigaikščio valdžia nusilpo[1].
Vsevolodas Jaroslavičius buvo poliglotas: mokėjo 5 kalbas: švedų, graikų, galbūt anglų ir polovcų.
Vaikai
- Vladimiras Monomachas (1053–1125)
- Janka
- Eupraksija
- Rostislavas
Vsevolodas Jaroslavičius
| ||
Karališkieji titulai | ||
---|---|---|
Prieš tai: Borisas Viačeslavičius |
Kijevo Rusios didysis kunigaikštis 1077–1078 |
Po to: Olegas Sviatoslavičius |
Šaltiniai
- ↑ Vsevolodas Jaroslavičius. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 400 psl.