Ius soli

Ius soli, gimimo vietos (valstybės) principas (dar lot. Jus soli; „saulės teisė“ lot. ius - teisė) - principas, kuriuo remdamasi, valstybė savo pilietybę suteikia visiems jos teritorijoje gimusiems vaikams.

Ryšys su kraujo teisės principu

Pilietybės priskyrimo taisyklių praktikoje yra du pagrindiniai variantai: pilietybės automatinis įgijimas gimimu (filiacija) ir natūralizacija. Pilietybės įgijimas gimimu skaidomas į du tipus: pagal kraujo teisės (ius sanguinis) arba pagal gimimo vietą ius soli principus. Vadovaujantis ius soli principu asmeniui pilietybė suteikiama būtent tos šalies, kurioje gimė. Šis principas yra plačiai naudojamas JAV. Asmuo, gimęs JAV teritorijoje, automatiškai tampa jos piliečiu neatsižvelgiant į tėvų pilietybę.

Pilietybės įgijimas pagal ius soli principą, turi privalumą pasiūlant narystę politinėje bendruomenėje, tiems, kurie tikėtina, jau gyvena joje. Ius soli principas numato būdą, kaip skatinti socialinę integraciją bei demokratinį teisėtumą ir sumažinti susirūpinimą dėl vidinės atskirties ir nesaugumo gyventi. Ius soli suteikia galimybę imigrantų vaikams gauti pilietybę.

Platus ius soli nuostatų taikymas sukuria skirtingas galimybes ES pilietybei įgyti. Vaikai gimę šalyse, kuriose ius soli principas netaikomas, negali naudotis tomis pačiomis laisvo judėjimo ir ES teisinės apsaugos principais, kaip tie, kurie yra ES piliečiai, dėl jų gimimo ius soli šalies teritorijoje.

Praktika

Ius soli pilietybės suteikimo principas taikomas mažumoje pasaulio šalių. Besąlyginis ius soli principas netaikomas nė vienoje Europos valstybėje ir galioja tik dviejose pažangios ekonomikos šalyse - JAV ir Kanadoje. Šalys, kurios remiasi ius soli pilietybės principu: JAV, Antigva ir Barbuda, Argentina, Barbadosas, Belizas, Bolivija, Brazilija, Kanada, Čilė, Kolumbija, Dominika, Dominikos Respublika, Ekvadoroas, Salvadoras, Fidžis, Grenada, Gvatemala, Gajana, Hondūras, Jamaika, Lesotas, Meksika, Nikaragva, Pakistanas, Panama, Paragvajus, Peru, Sent Kristoferis ir Nevis, Sent Lusija, Sent Vinsentas ir Grenadinai, Trinidadas ir Tobagas, Urugvajus, Venesuela.

Kai kuriose šalyse, automatinis pilietybės suteikimas pagal ius soli buvo modifikuotas įvedant papildomus reikalavimus užsieniečių tėvų vaikams, pavyzdžiui, tėvams laikinai gyvenant arba gyvenant tam tikrą laikotarpį šalyje. Ius soli buvo modifikuotas sekančiose šalyse: Jungtinė Karalystė, Australija, Airija, N. Zelandija, Pietų Afrikos Respublija, Prancūzija, Vokietija (iki 2000 m. Vokietijos pilietybės politika buvo grįsta ius sanguinis principu, įvedus įstatymo nuostatų pakeitimus įtrauktas modifikuotas ius soli principas).

Šiuo metu ius soli ypač dažnai pasireiškia gana silpna forma. 1989-2010 m. laikotarpiu buvo nemažai pakeitimų Europos šalių pilietybės politikos nuostatose, susijusių su ius soli - dvylika išplėtimų ir septyni apribojimai. Ius soli principo nuostatos buvo įvestos arba sustiprintos Vokietijoje (2000), Portugalijoje (2006), Liuksemburge (2009) ir Graikijoje (2010). Ius soli pašalinta Maltoje (1989) ir apribota Airijoje (2004). Airija buvo paskutinė valstybė, taikiusi gryną ius soli pilietybės suteikimo principą. Reformos Portugalijoje, Liuksemburge ir Graikijoje įdiegė stiprias ius soli principo nuostatas, o silpnesnės įtrauktos Austrijoje, Belgijoje, Suomijoje ir Vokietijoje, kai kuriose kitose šalyse ius soli principo taikymas buvo apribotas ar dar labiau sąlygotas. Maltoje buvo visai pašalintas, įdiegiant ius sangvinis 1989 m., kas sumažino apribojimus prieš dvigubą pilietybę, o Airijoje paliktas reikalavimas, kad vienas iš tėvų per paskutiniuosius ketverius metus trejus iš jų būtų gyvenęs Airijoje. Mažesni apribojimai įtvirtinti Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose.

Keliatoje šalių, kuriose buvo įtvirtinti ius soli principai, buvo perkelti panaikinant visiškai ir paliekant išimtį pagal ius soli suteikti pilietybę tiems vaikams, kurie gimė šalies teritorijoje ir vienas iš tėvų yra tos šalies pilietis. Indija tokias nuostatas įvedė 2004 m. gruodžio 3 d. , kaip atsaką į nelegalią Bangladešo musulmonų imigraciją, pasinaudojant ius soli nuostatomis, kurios buvo pakankamai silpnos nuo 1987 m.

Susiję straipsniai

• Filiacija
• Ius sanguinis
• Pilietybė

Literatūra

• Saulius Pivoras (2007). Pilietybė ir nacionalinis identitetas. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-08-24-saulius-pivoras-pilietybe-ir-nacionalinis-identitetas/4352/print
• Vincent Andrew (2002). Nationalism and particularity. Cambridge; New York: Cambridge University Press.
• Iseult Honohan (2010). Ius Soli Citizenship. University College Dublin, EUDO CITIZENSHIP Policy Brief No. 1.
• Ius soli, http://en.wikipedia.org/wiki/Jus_soli