Saloninė muzika: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

20:05, 28 birželio 2012 versija

Saloninė muzika – XIX a. ir XX a. pradžios populiariosios muzikos stilius, masinės (demotinės) kultūros dalis.

Pramoginio pobūdžo vokaliniai instrumentiniai arba instrumentiniai kūriniai (dažniausia fortepionui), skirti buitiniam (namų) muzikavimui arba efektingoms muzikantų autoprezentacijoms aristokratų ir turtingų miestiečių salonuose.

Būdinga romantizmo stiliaus jausminga melodika, sentimentali, „saldi“ harmonija, efektingas virtuoziškumas ir bravūra. Vokalinių kūrinių tekstai dažnai banalūs, neturiningi. Saloninės muzikos kūriniuose ryšku epigoniškumas – nekūrybiškas, nekritiškas sekimas žymių kompozitorių kūriniais, istoriškai pasenusiais muzikos stiliais.

Specifiniai saloninės muzikos žanrai buvo daina, romansas, muzikinis momentas, daina be žodžių, albumo lapelis, etiudas, noktiurnas, barkarolė, įvairios šokių muzikos stilizacijos (valsai, polkos, mazurkos, polonezai, fokstrotai, tango). Itin populiarios buvo parafrazės ir fantazijos fortepionui madingų operų temomis.

Salonų kultūra susiklostė Prancūzijoje XVI-XVII amžių sandūroje (terminą salon imta vartoti nuo 1664). Į aristokratų rūmus iš pradžių buvo kviečiami dailininkai portretistai, vėliau imta kviesti garsius filosofus, mokslininkus, literatus ir muzikantus.

Nuo 1607 m. Paryžiuje garsėjo Madame de Rambouillet aukšto meninio lygio literatūrinis salonas Hôtel de Rambouillet. Jame grieždavo ir garsūs to meto muzikantai.

XVIII a. viduryje, įsivyravus Rococo estetikai, Paryžiaus aristokratų meno salonai itin suklestėjo. Ėmė klostytis specifinis saloninio meno ir saloninės muzikos stilius, adekvatus laikmečio estetikai.

Po 1784 m. revoliucijos, suklestėjęs turtingų miestiečių luomas ėmė epigoniškai mėgdžioti aristokratų gyvenseną ir kultūrines tradicijas. Miestiečių salonuose paplito buitinis muzikavimas ir sentimentali saloninė muzika. Paryžiaus tendencijos XIX a. pradžioje apėmė Europos miestų ir dvarų salonus, paplito lotynų amerikoje ir JAV. Saloninės muzikos populiarumas XIX a. adekvatus XX a. popmuzikos populiarumui.

XX a. pradžioje saloninės muzikos raidą iš dalies nutraukė suklestėjusi kabaretinė šansonetė, estradinė šansona, džiazas ir populiarioji muzika.

XIX-XX a. pradioje garsėjo saloninės muzikos kompozitoriai S. Thalbergas, J. Fieldas, L. M. Gottschalkas, H. Herzas, I. Moschelesas, B. Godard’as, J. Schulhoffas, M. Sievekingas.

Saloninei muzikai priskirtinų kūrinių esti beveik visų XIX ir XX a. pr. iškilių kompozitorių kūryboje (F. Chopino, F. Liszto, P. Čaikovskio, S. Rachmaninovo ir kt).

Saloninė muzika Lietuvoje

Lietuvoje XIX a. saloninę muziką kūrė muzikos mėgėjai. Ji buvo atliekama dvareliuose, miestelių inteligentų namuose, pirmuosiuose lietuviškuose vakaruose. Išliko Silvestro Valiūno dainos „Birutė“, Antano Vienažindžio „Sudieu, kvietkeli“ aranžuotės balsui ir fortepijonui, Vinco Kudirkos šokiai. XX a. pr. saloninės muzikos bruožų turėjo Juozo Naujalio, Igno Prielgausko, vėliau Kačanausko, Elenos Laumenskienės, Aleksandros Dirvianskaitės romansai.

@@ Eilutė 1: / Eilutė 1: @@
-'''Saloninė muzika''' – [[XIX amžius|XIX a.]] ir [[XX amžius|XX a.]] pradžios [[populiarioji muzika|populiariosios muzikos]] stilius, masinės (demotinės) [[kultūra|kultūros]] dalis.
+'''Saloninė muzika''' – [[XIX amžius|XIX a.]] ir [[XX amžius|XX a.]] pradžios [[populiarioji muzika|populiariosios muzikos]] stilius, masinės (demotinės) [[kultūra|kultūros]] dalis.
 Pramoginio pobūdžo vokaliniai instrumentiniai arba instrumentiniai kūriniai (dažniausia [[fortepionas|fortepionui]]), skirti buitiniam (namų) muzikavimui arba efektingoms [[muzikantas|muzikantų]] autoprezentacijoms aristokratų ir turtingų miestiečių salonuose.
-Būdinga [[romantizmas|romantizmo]] stiliaus jausminga melodika, sentimentali, „saldi“ [[harmonija]], efektingas virtuoziškumas ir bravūra. Vokalinių kūrinių tekstai dažnai banalūs, neturiningi. Saloninės muzikos kūriniuose ryšku epigoniškumas – nekūrybiškas, nekritiškas sekimas žymių kompozitorių kūriniais, istoriškai pasenusiais [[muzikos stilius|muzikos stiliais]].
+Būdinga [[romantizmas|romantizmo]] stiliaus jausminga melodika, sentimentali, „saldi“ [[harmonija]], efektingas virtuoziškumas ir bravūra. Vokalinių kūrinių tekstai dažnai banalūs, neturiningi. Saloninės muzikos kūriniuose ryšku epigoniškumas – nekūrybiškas, nekritiškas sekimas žymių kompozitorių kūriniais, istoriškai pasenusiais [[muzikos stilius|muzikos stiliais]].
-Specifiniai saloninės muzikos [[žanras|žanrai]] buvo [[daina]], [[romansas]], [[muzikinis momentas]], [[daina be žodžių]], [[albumo lapelis]], [[etiudas]], [[noktiurnas]], [[barkarolė]], įvairios [[šokių muzika|šokių muzikos]] stilizacijos ([[valsas|valsai]], [[polka|polkos]], [[mazurka|mazurkos]], [[polonezas|polonezai]], [[fokstrotas|fokstrotai]], [[tango]]). Itin populiarios buvo [[parafrazė]]s ir fantazijos fortepionui madingų [[opera|operų]] temomis.
+Specifiniai saloninės muzikos [[žanras|žanrai]] buvo [[daina]], [[romansas]], [[muzikinis momentas]], [[daina be žodžių]], [[albumo lapelis]], [[etiudas]], [[noktiurnas]], [[barkarolė]], įvairios [[šokių muzika|šokių muzikos]] stilizacijos ([[valsas|valsai]], [[polka|polkos]], [[mazurka|mazurkos]], [[polonezas|polonezai]], [[fokstrotas|fokstrotai]], [[Tango muzika|tango]]). Itin populiarios buvo [[parafrazė]]s ir fantazijos fortepionui madingų [[opera|operų]] temomis.
 Salonų [[kultūra]] susiklostė [[Prancūzija|Prancūzijoje]] [[XVI amžius|XVI]]-[[XVII amžius|XVII]] amžių sandūroje (terminą ''salon'' imta vartoti nuo [[1664]]). Į aristokratų rūmus iš pradžių buvo kviečiami [[dailininkas|dailininkai]] portretistai, vėliau imta kviesti garsius [[filosofas|filosofus]], [[mokslininkas|mokslininkus]], [[literatas|literatus]] ir [[muzikantas|muzikantus]].
-Nuo [[1607]] m. [[Paryžius|Paryžiuje]] garsėjo Madame de Rambouillet aukšto meninio lygio literatūrinis salonas ''Hôtel de Rambouillet''. Jame grieždavo ir garsūs to meto muzikantai.
+Nuo [[1607]] m. [[Paryžius|Paryžiuje]] garsėjo Madame de Rambouillet aukšto meninio lygio literatūrinis salonas ''Hôtel de Rambouillet''. Jame grieždavo ir garsūs to meto muzikantai.
 [[XVIII amžius|XVIII a.]] viduryje, įsivyravus [[Rococo]] [[estetika]]i, Paryžiaus aristokratų meno salonai itin suklestėjo. Ėmė klostytis specifinis saloninio meno ir saloninės muzikos stilius, adekvatus laikmečio estetikai.
-Po [[1784]] m. [[revoliucija|revoliucijos]], suklestėjęs turtingų miestiečių luomas ėmė epigoniškai mėgdžioti aristokratų gyvenseną ir kultūrines [[tradicija]]s. Miestiečių salonuose paplito buitinis muzikavimas ir sentimentali saloninė muzika. Paryžiaus tendencijos [[XIX amžius|XIX a.]] pradžioje apėmė [[Europa|Europos]] [[miestas|miestų]] ir [[dvaras|dvarų]] salonus, paplito [[lotynų amerika|lotynų amerikoje]] ir [[JAV]]. Saloninės muzikos populiarumas [[XIX amžius|XIX a.]] adekvatus [[XX amžius|XX a.]] [[popmuzikos]] populiarumui.
+Po [[1784]] m. [[revoliucija|revoliucijos]], suklestėjęs turtingų miestiečių luomas ėmė epigoniškai mėgdžioti aristokratų gyvenseną ir kultūrines [[tradicija]]s. Miestiečių salonuose paplito buitinis muzikavimas ir sentimentali saloninė muzika. Paryžiaus tendencijos [[XIX amžius|XIX a.]] pradžioje apėmė [[Europa|Europos]] [[miestas|miestų]] ir [[dvaras|dvarų]] salonus, paplito [[lotynų amerika|lotynų amerikoje]] ir [[JAV]]. Saloninės muzikos populiarumas [[XIX amžius|XIX a.]] adekvatus [[XX amžius|XX a.]] [[popmuzikos]] populiarumui.
 [[XX amžius|XX a.]] pradžioje saloninės muzikos raidą iš dalies nutraukė suklestėjusi [[kabaretinė muzika|kabaretinė]] [[šansonetė]], [[estradinė muzika|estradinė]] [[šansona]], [[džiazas]] ir [[populiarioji muzika]].