Raudonoji nykštukė: Skirtumas tarp puslapio versijų
SNėra keitimo santraukos |
S r2.7.3) (robotas Pridedama: af:Rooi dwerg |
||
Eilutė 28: | Eilutė 28: | ||
[[Kategorija:Žvaigždės]] |
[[Kategorija:Žvaigždės]] |
||
[[af:Rooi dwerg]] |
|||
[[ar:قزم أحمر]] |
[[ar:قزم أحمر]] |
||
[[bg:Червено джудже]] |
[[bg:Червено джудже]] |
04:31, 26 gegužės 2012 versija
Raudonoji nykštukė - maža, palyginus šalta žvaigždė, kurios masė yra nuo 0.075 iki maždaug pusės Saulės masės. Paviršiaus temperatūra nesiekia 4000 laipsnių karščio. Kartu su geltonosiomis ir baltosiomis nykštukėmis sudaro didžiąją dalį Paukščių Tako žvaigždžių. Raudonosios nykštukės savo kurą degina labai lėtai ir yra manoma, kad jos gali gyvuoti šimtus milijardų metų (žymiai ilgesnį laiką nei yra praėjęs nuo Visatos susidarymo). Nors raudonosios nykštukės yra labiausiai paplitęs žvaigždžių tipas kuriam priklauso daug artimų kaimynių, dėl menko ryškumo (ne daugiau 10 % Saulės šviesumo) nė viena nematoma plika akimi.[2]. Arčiausiai nuo Saulės esanti žvaigždė (Kentauro Proksima, 4 šviesmečiai) taip pat yra raudonoji nykštukė.
Raudonosios nykštukės konvekcija apima visą žvaigždę, taigi jos degantis kuras nuolat sumaišomas ir jo sudėtis visame tūryje ta pati. Tai pailgina žvaigždės amžių.
Dalis raudonųjų nykštukių turi egzoplanetų sistemas. 2007 m. balandžio mėnesį, prie raudonosios nykštukės Gliese 581 buvo aptikta Gliese 581c planeta, kuri yra labai panaši į Žemę ir skrieja vadinamoje gyvybės zonoje, kurioje vanduo gali egzistuoti skystos būsenos - neišgaruoti dėl karščio ar nesušalti į ledą. Todėl yra manoma, kad ten gali egzistuotu skystas vanduo ar net gyvybė. Tačiau del menko spinduliuojamos energijos kieko gyvybei tinkamos planetos turi būti tiek arti žvaigždės jog turėtų būti atsisukusios į ją visada ta pačia puse (kaip Mėnulis į Žemę). Raudonosios nykštukės taip pat spinduliuoja labai mažai ultravioletinių spindulių kurie, kaip ir dienos bei nakties kaita, galėjo būti reikalingi gyvybei atsirasti.
Taip pat skaitykite
Šaltiniai
- ↑ Adams, Fred C.; Laughlin, Gregory; Graves, Genevieve J. M.. "Red Dwarfs and the End of the Main Sequence". Gravitational Collapse: From Massive Stars to Planets: 46–49, Revista Mexicana de Astronomía y Astrofísica.
- ↑ "The Brightest Red Dwarf", by Ken Croswell (Accessed 6/7/08)