Diakritiniai ženklai: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

10:35, 16 gegužės 2012 versija

Diakritiniai ženklai yra prie fonogramų pridedami nedideli ženklai – taškeliai, brūkšneliai, kabliukai ir pan., kurie žymi ypatingą tarimą arba kirčiavimą nuo kitų panašių žodžių. Žodis „diakritinis“ kilęs iš graikiško διακρητικός, kuris reiškia „skiriamasis“.

Diakritiniai ženklai būna virš arba po fonogramos, nors kai kurie galimi ir kitose vietose.

Įvairovė

Diakritiniai ženklai naudojami įvairiose fonografinėse rašto sistemose: abėcėlėse, abugidose, abdžaduose ir skiemeninėse abėcėlėse.

Abėcėlių diakritiniai ženklai

Daugiausia diakritinių ženklų turi lotynų raštas. Čia labiausiai paplitę šie ženklai:

( · ) taškas:

( ˙ ) taškas viršuje
( . ) taškas apačioje

( ¸ ) sedilė
( ˛ ) nosinė
( ° ) žiedas
( ˘ ) lankelis
( ˇ ) paukščiukas arba varnelė
( ^ ) stogelis
( ¯ ) brūkšnelis
( ¨ ) du taškai arba dierezė
kirčio ženklai:

( ῾̔ ) spiritus asper
( ᾿ ) spiritus lenis
( ̉ ) kabliukas

Ženklai, naudojami kaip diakritiniai ir kitoms reikmėms:

( | ) vertikalus brūkšnys
( , ) kablelis
( ~ ) tildė
( ҃ ) titlas
(') apostrofas
(:) dvitaškis
(–) brūkšnelis

Lietuvių kalboje naudojami kairinis ir dešininis kirčiai bei tildė, kad žodynuose parodytų teisingą žodžio kirčiavimą. Raidės su paukšteliais (č, š ir ž) laikomos kaip atskiros raidės nuo c, s ar z ir yra savarankiškos rikiavime. Raidės su nosinėmis (ą, ę, į ir ų), brūkšneliais (ū) ir taškeliais (ė) taip pat yra laikomos savarankiškomis, bet rikiavime neturi savarankiškumo. Dar žinotina, kad lietuvių kalboje nėra žodžių prasidedančių didžiosiomis Ų ir Ę.

Ne visi atskiri ženklai yra diakritiniai. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje taškeliai ant i ir j nėra diakritiniai ženklai, o tų raidžių dalys. Bet būna taip, kad vienoje kalboje ženklas yra diakritinis, o kitoje ne. Pavyzdžiui, portugalų, ispanų ir katalonų kalbose u ir ü yra kaip paprastos raidės, o estų, vengrų, turkų ir azerių kalbose jos laikomos specifinėmis.

Abdžadų diakritiniai ženklai

Abugidų diakritiniai ženklai

Skiemeninių abėcėlių diakritiniai ženklai

Yra labai negausūs. Vienas tokių diakritinių ženklų pavyzdžių galėtų būti nigoris, naudojamas japonų rašte. Šis ženklas, prirašomas prie tam tikrų silabogramų, suskardina pirmąjį silabogramos priebalsį. Tokiu būdu sa virsta za, ta virsta da ir pan.

@@ Eilutė 42: / Eilutė 42: @@
 [[Lietuvių kalba|Lietuvių kalboje]] naudojami [[kairinis kirtis|kairinis]] ir [[dešininis kirtis|dešininis]] kirčiai bei [[tildė]], kad [[žodynai|žodynuose]] parodytų teisingą žodžio kirčiavimą. Raidės su [[paukštelis (diakritinis ženklas)|paukšteliais]] (''č, š'' ir ''ž'')
-laikomos kaip atskiros raidės nuo ''c, s'' ar ''z'' ir yra savarankiškos rikiavime. Raidės su [[nosinė (diakritinis ženklas|nosinėmis]] (''ą, ę, į'' ir ''ų''), [[brūkšnelis (diakritinis ženklas)|brūkšneliais]] (''ū'') ir [[taškelis (diakritinis ženklas)|taškeliais]] (''ė'') taip pat yra laikomos savarankiškomis, bet rikiavime neturi savarankiškumo.
+laikomos kaip atskiros raidės nuo ''c, s'' ar ''z'' ir yra savarankiškos rikiavime. Raidės su [[nosinė (diakritinis ženklas|nosinėmis]] (''ą, ę, į'' ir ''ų''), [[brūkšnelis (diakritinis ženklas)|brūkšneliais]] (''ū'') ir [[taškelis (diakritinis ženklas)|taškeliais]] (''ė'') taip pat yra laikomos savarankiškomis, bet rikiavime neturi savarankiškumo. Dar žinotina, kad lietuvių kalboje nėra žodžių prasidedančių didžiosiomis ''Ų ir Ę''.
-Raidės ''Ų ir Ę'' lietuvių kalboje naudojamos tik kaip mažosios ''ų ir ę''. Tekstuose ''Ų ir Ę'' nenaudojamos, nes nėra tokių žodžių, kurie prasidėtų šiomis raidėmis.
 Ne visi atskiri ženklai yra diakritiniai. Pavyzdžiui, [[Lietuvių kalba|lietuvių kalboje]] taškeliai ant ''i'' ir ''j'' nėra diakritiniai ženklai, o tų raidžių dalys. Bet būna taip, kad vienoje kalboje ženklas yra diakritinis, o kitoje ne. Pavyzdžiui, [[Portugalų kalba|portugalų]], [[Ispanų kalba|ispanų]] ir [[Katalonų kalboje|katalonų]] kalbose ''u'' ir ''ü'' yra kaip paprastos raidės, o [[Estų kalba|estų]], [[Vengrų kalba|vengrų]], [[Turkų kalba|turkų]] ir [[Azerių kalba|azerių]] kalbose jos laikomos specifinėmis.