Arabų kultūra: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S r2.7.1) (robotas Pridedama: pt:Cultura árabe
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 68: Eilutė 68:


Arabų geografai ir keliautojai aprašė visus musulmoniškuosius Rytus, be to, Europą, Šiaurės ir Centrinę Afriką, Rytų Afrikos ir Azijos pakrantes ligi pat [[Korėja|Korėjos]], [[Malajų salynas|Malajų salyną]]. Kartografai atgamino Ptolemėjo žemėlapius ir kai kuriuos scheminius senovės Irano žemėlapius. Susipažinę su Ptolemėjo ir kitų antikos mokslininkų veikalais, arabai toliau plėtojo matematinę geografiją. IX a. pasirodė pirmieji aprašomosios geografijos veikalai su fantastinėmis ir realiomis žiniomis apie svetimas šalis ir tautas. Ypač žinomas Europoje buvo [[al Idrisijus]]. Jo veikale su 70 žemėlapių aprašyta, be musulmoniškųjų Rytų, daugelis Vakarų ir Rytų Europos šalių, tautų ir miestų. [[Vasko da Gama|Vasko da Gamos]] locmano [[Ibn Madžido]] ir [[al Mehrijaus]] darbai apibendrino daugiaamžę arabų [[jūreivystė]]s praktiką.
Arabų geografai ir keliautojai aprašė visus musulmoniškuosius Rytus, be to, Europą, Šiaurės ir Centrinę Afriką, Rytų Afrikos ir Azijos pakrantes ligi pat [[Korėja|Korėjos]], [[Malajų salynas|Malajų salyną]]. Kartografai atgamino Ptolemėjo žemėlapius ir kai kuriuos scheminius senovės Irano žemėlapius. Susipažinę su Ptolemėjo ir kitų antikos mokslininkų veikalais, arabai toliau plėtojo matematinę geografiją. IX a. pasirodė pirmieji aprašomosios geografijos veikalai su fantastinėmis ir realiomis žiniomis apie svetimas šalis ir tautas. Ypač žinomas Europoje buvo [[al Idrisijus]]. Jo veikale su 70 žemėlapių aprašyta, be musulmoniškųjų Rytų, daugelis Vakarų ir Rytų Europos šalių, tautų ir miestų. [[Vasko da Gama|Vasko da Gamos]] locmano [[Ibn Madžido]] ir [[al Mehrijaus]] darbai apibendrino daugiaamžę arabų [[jūreivystė]]s praktiką.





== Maistas ==
== Maistas ==
Eilutė 84: Eilutė 81:


Dažnai virtuvės yra skirstomos į arabų ir nearabų (persiška įtaka). Arabų virtuvės skirstomos į Magrebo, Levanto, Arabijos. Nearabiškos virtuvės skirstomos į persišką, kaukazietišką, turkišką, Vidurinės Azijos ir kt.
Dažnai virtuvės yra skirstomos į arabų ir nearabų (persiška įtaka). Arabų virtuvės skirstomos į Magrebo, Levanto, Arabijos. Nearabiškos virtuvės skirstomos į persišką, kaukazietišką, turkišką, Vidurinės Azijos ir kt.



== Taip pat skaitykite ==
== Taip pat skaitykite ==

22:38, 13 gegužės 2012 versija

Vaizdas:Masjid Nabawi. Medina, Saudi Arabia.jpg
Masjid al-Nabawi yra pranašo Mahometo kapas, esantis Medinoje .

Arabų kultūra - viduriniųjų amžių kultūra, sukurta arabų ir jų nukariautų Artimųjų bei Viduriniųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir Pietvakario Europos tautų. Taip pat šis terminas apibūdina tautas, kalbančias arabų kalba. Šiam regionui būdingas skirtingas meno, ir maisto vartojimo tradicijos.

Istorija

Arabų kultūra formavosi VII-X a. arabų valstybėje - Kalifate. Dar iki islamo VII a. Arabijos vietovės gyventojai turėjo savitą kultūrą. Dalis arabų užkariautų kraštų - Sirija, Palestina, Egiptas, Irakas, Šiaurės Afrika - perėmė arabų kalbą ir religiją. Arabai perėmė senovės graikų, romėnų, indų, kinų ir užkariautųjų kraštų kultūrą ir, jos veikiami, kartu su nukariautomis tautomis sukūrė naują savarankišką kultūrą, turinčią pasaulinę reikšmę.

Nuo VII a. pab. iki VIII a. vid. arabų kultūros centrai buvo Omejadų dinastijos sostinė Damaskas (Sirijoje), Meka ir Medina (Arabijos pusiasalyje), Kufa ir Basra (Irake). Šiuose centruose susiformavo religijos, filosofijos idėjos, pirmieji mokslo ir architektūros laimėjimai. Arabų poezija plito ir toliau vystėsi Kalifato provincijose nuo Pirėnų iki Indo. Nuo VIII a. vid. beveik III amžius arabų kultūros centras buvo Abasidų dinastijos sostinė Bagdadas. Abasidų dinastijos laikai buvo]] arabų kultūros didžiausio klestėjimo laikotarpis. X a. vid. Kalifatas suskilo ir arabų kultūra pradėjo smugti. X-XV a. ji tebeklestėjo tik Šiaurės Afrikoje ir Kordobos kalifate. XVI a., po turkų užkariavimų, arabų kultūra ir čia apmirė.

Naujas arabų kultūros pakilimas prasidėjo XIX a. I pusėje, sustiprėjus nacionaliniam išsivadavimo judėjimui.

Kalba

FreskaQasr al-Hayr al-Gharbî rūmų Sirijoje, sukurta VII amžiuje.
Pagrindinis straipsnis – arabų kalba.

Arabų kalba – semitų kalbų grupės kalba, priklausanti Afro-Azijos kalbų šeimai, ir yra glaudžiai susijusi su hebrajų ir aramėjų kalbomis. Vartojama arabų šalyse, iš dalies Irane, Turkijoje, Afganistane, Izraelyje, Palestinoje, Indonezijoje, Etiopijoje, Somalyje, Čade, Tanzanijoje. Arabų kalba, kaip pirmoji kalba vartojama daugiau nei 280 milijonų žmonių, o kaip antroji - daugiau nei 250 milijonų.

Iki VI amžiaus arabų kalba buvo daugiau literatūrinė ir religinė, kuri vartojama islamo religijoje. Dabartinė šnekamoji arabų kalba susiskirsčiusi į daugybę tarmių, kuriomis kalbantys kartais sunkiai tarpusavyje susišneka. Rytų stačiatikių vartojama arabų kalba yra labai skirtinga nei šnekamoji arabų kalba. Šnekamoji kalba yra skirtinga nuo literatūrinės, kuri yra formalesnė ir griežtesnė, dažnai vartojami tik tam tikroms situacijoms būdingi terminai.

Religija

Pagrindinis straipsnis – Islamas.

Prieš ateinant islamui į arabų kultūrą, arabai rinkosi skirtingus tikėjimus, kaip Hubal, Wadd, Al-Lat, Manat, ir Uzza. Kai kurios gentys rinkosi krikščionybę ar judaizmą. Bet atsiradęs islamas plėsdamasis įveikė kitas religijas tarp arabų tautų ir tapo pagrindine religija.

Šiuo metu dauguma arabų yra musulmonai. Sunitai vyraujau daugumoje vietovių, taip pat ir Šiaurės Afrikoje. Šiitai paplitę Bahreine, Irane, Pietų Irake, dalyje Saudo Arabijoje, Pietų Libane, dalyje Sirijos, and Šiaurės Jemene. Šiandien krikščionys sudaro 9,2 % gyventojų Artimuosiuose Rytuose. Libane - 39 % visų gyventojų. Sirijoje jie sudaro 15 %.

Islamas yra monoteistinė religija, antra pagal dydį pasaulyje ir viena iš sparčiausiai augančių religijų. Pagrindinė religinė, šventoji knyga yra Koranas. Išpažinėjai vadinami musulmonais. Islamo dievas yra Alachas, o pranašas yra Mahometas.

Filosofija

Atsiradus islamui pradėta, kurti šios religijos filosofijos pagrindai. VIII a. II pusėje atsiradę mutazilitai - racionaliosios islamo teologijos šalininkai ėmė skelbti vieno dievo ir teisingumo principus. Pirmasis principas neigė, kad dievą galima įsivaizduoti antropomorfišką ir kad jam galima priskirti atributus. Laikydami protą pasaulio ir dievybės pažinimo priemone ir pripažindami žmogaus valios laisvę, mutazilitai ruošė dirvą arabų aristotelikų laisvamanybei.

Literatūra

Koranas yra svarbiausia arabų ir musulmonų knyga.

Arabų literatūra, tai tiek proza, tiek poezija, kuri yra parašyta arabų šalių gyventojų. Arabų literatūra atsirado VI amžiuje. Prieš tai buvo tik rašytiniai fragmentai. VII amžiuje parašytas Koranas yra arabų pasaulyje įtakingiausia kultūros, religijos ir literatūros knyga. Korane vartojama kalba yra klasikinė arabų kalba. Ji šiek tiek skiriasi nuo šiuolaikinės arabų kalbos, bet yra suprantama. Kitas ypač reikšmingas kūrinys yra pasakos Tūkstantis ir viena naktis. Tai arabų pasakų rinkinys, kurio šaltinis – IX a. persų pirklio „Tūkstantis pasakų“ vertimas. Pasakų rinkinys turėjo įtakos daugelio Azijos ir Europos tautų tautosakai bei literatūrai. Manoma, kad rinkinio jungianti istorija apie Šacherezadą sugalvota tik XIV amžiuje.

Muzika

Arabų muzika – arabų kalba kalbančių žmonių gyvenančių visame Arabijos pussiasalyje kuriama muzika, kuri susiformavo VII-X a. iš beduinų muzikos. Ji buvo veikiama kitų tautų: graikų ir persų muzikos tradicijų. O šalyse plito iki Kalifatų žlugimo arabų valdytose šalyse. Ji daugiausia buvo vienbalsė vokalinė. Melodijos pagrįstos septynialaipsnėmis dermėmis, kuriose tarp pagrindinių laipsnių vartojama pusė tono ir mažesni intervalai.

Arabų muzikos pasaulyje jau seniai dominuoja Kairas. Šiuo metu populiarėja Beirutas, kuris tampa pagrindiniu arabų muzikos kultūros centru. Klasikinė arabų muzika labai populiari tarp gyventojų. Arabų pasaulio muzika galima vadinti regionine, nes už arabų pasaulio sienų yra labai silpnai žinoma ir retai klausoma.

Arabų muzikos kultūra turėjo įtakos ispanų, portugalų muzikai ir kai kurių europietiškų muzikos instrumentų raidai.

Populiariausi muzikiniai instrumentai:

Styginiai:

Pučiamieji:

Mušamieji:

Gamtos mokslai ir technika

Kalifato gamtos mokslų centrai iš pradžių buvo buvo Sirija ir iš dalies pietvakarių Iranas. Čia pradėta versti antikinius veikalus į arabų kalbą ir juos komentuoti. Vertimai iš graikų ir sirų kalbos vėliau dažnai buvo vienintelis šaltinis, iš kurio Vakarų Europa pažino antikos mokslo veikalus.

Per arabus Europoje paplito dauguma technikos naujovių, tokių kaip kompasas, trikampė burė ir kiti. Dauguma naujovių arabai perėmė iš Kinijos ir Indijos.

IX a. svarbiu mokslo centru tapo Bagdadas. Jame formavosi mokslo kryptis, padedanti spręsti praktinius statybos, geodezijos ir prekybos uždavinius. Intensyviai vystėsi astronomija ir matematika, mineralogija, aprašomoji geografija. Suskilus Kalifatui į atskiras valstybes atsirado ir naujų mokslo centrų: Damaskas ir Chalebas, Kairas, Maraga, Samarkandas, Gaznis, Kordoba, Sevilija ir Granada. Dideli mokslo centrai buvo Buchara ir Isfahanas, kuriuose nuo XI a. pabaigos observatorijoje dirbo persų poetas ir mokslininkas Omaras Chajamas, rašęs mokslinius traktatus arabų kalba.

Matematikos raidai islamo šalyse didelį poveikį turėjo Indijos mokslo tradicijos. Paplito iš indų matematikų perimta dešimtainė pozicinė skaičiavimo sistema su nuliu. Daug nuveikė arabų astronomai. Buvo išversti ir komentuoti Ptolemėjaus darbai ir indų astronomijos veikalai. Remdamiesi graikų dangaus kūnų modeliavimo metodais ir indų skaičiavimo taisyklėmis, arabų astronomai sudarė zidžų - sferinės astronomijos lentelių ir skaičiavimo taisyklių rinkinių. Šiuo metu yra išlikę 100 vienetų. Ibn al Haitemo "Optika" buvo plačiai žinoma Vakarų Europoje. Ibn Sinos "Medicinos kanonu" gydytojai ilgai naudojosi vid. amžių Rytuose ir Vakarų Europoje. Svarbus al Birunijaus farmakologijos traktatas. Šiek tiek vystėsi chemija ir botanika.

Arabų geografai ir keliautojai aprašė visus musulmoniškuosius Rytus, be to, Europą, Šiaurės ir Centrinę Afriką, Rytų Afrikos ir Azijos pakrantes ligi pat Korėjos, Malajų salyną. Kartografai atgamino Ptolemėjo žemėlapius ir kai kuriuos scheminius senovės Irano žemėlapius. Susipažinę su Ptolemėjo ir kitų antikos mokslininkų veikalais, arabai toliau plėtojo matematinę geografiją. IX a. pasirodė pirmieji aprašomosios geografijos veikalai su fantastinėmis ir realiomis žiniomis apie svetimas šalis ir tautas. Ypač žinomas Europoje buvo al Idrisijus. Jo veikale su 70 žemėlapių aprašyta, be musulmoniškųjų Rytų, daugelis Vakarų ir Rytų Europos šalių, tautų ir miestų. Vasko da Gamos locmano Ibn Madžido ir al Mehrijaus darbai apibendrino daugiaamžę arabų jūreivystės praktiką.

Maistas

Arbatos patiekimas Tunise
Pagrindinis straipsnis – Artimųjų Rytų virtuvė.

Arabų kultūroje vyrauja nemažai valgymo ir gaminimo normų, taisyklių. Dalis maisto kultūros tradicijų atsirado dėl jų aplinkoje vyraujančių maistinių kultūrų, kaip datulių, kviečių, miežių, ryžių. Taip pat mėsos vartojamas, išskyrus kiaulienos valgymą. Šiuolaikinė arabų virtuvė susideda iš labai įvairių kultūrų, aprėpiančių Iraką, Maroką, Libaną, Egiptą ir kt. Patiekalai dažnai sudaryti iš ryžių. Šalia jų patiekiama eriena arba vištiena. Taip pat kvapnios troškintos daržovės, dažnai su pomidorų padažu. Geriama kava ar arbata su miltais.

Islamo šalyse yra kilę ir auga daug prieskoninių augalų: petražolė, česnakas, mairūnas, raudonėlis, šafranas, rozmarinas, kalendra, čiobrelis, kmynas, anyžius ir kt.

Islamo konditerijos menas yra labai išvystytas, o kai kurie patiekalai garsūs visame pasaulyje. Konditerijoje dažniausiai derinami kviečiai (miltai ar kruopos), cukrus ar medus, riešutai ir įvairios sėklos, prieskoniai ir džiovinti vaisiai.

Dėl islamo apribojimų daugelyje šalių yra uždrausti alkoholiniai gėrimai. Nepaisant to, tradiciškai visos šalys juos gamina ir vartoja. Viduržemio jūros pakrantės virtuvėse gaminami vynai. Stiprūs alkoholiniai gėrimai taip pat yra paplitę. Tarp jų paminėtini absentas, araki ir kt.

Dažnai virtuvės yra skirstomos į arabų ir nearabų (persiška įtaka). Arabų virtuvės skirstomos į Magrebo, Levanto, Arabijos. Nearabiškos virtuvės skirstomos į persišką, kaukazietišką, turkišką, Vidurinės Azijos ir kt.

Taip pat skaitykite

Šaltiniai

  • Coexisting Contemporary Civilizations: Arabo-Muslim, Bharati, Chinese, and Western. INU PRESS, Geneva, 2000, 530 psl. ISBN 2-88155-004-5
  • Lietuviškoji Tarybinė enciklopedija: I tomas. Leidykla "Mokslas", Vilnius,1976, 640 psl.

[1] Arabų pasaulio kultūra


Nuorodos